Vaišių stalas užglaisto buvusių tremtinių skausmo pėdsakus

„Kaip ašaros pradėjo tekėti, taip jų ir nestabdžiau...“ – filmo „Tarp pilkų debesų“ seansą prisimena Valerija Jokubauskienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė. Sukurti scenarijų ar parašyti knygą iš savo gyvenimo nebūtų sunku ir jai pačiai – metai tremtyje paliko daug ryškių pėdsakų. Bet paliko ir skaudžių randų, kuriuos užgavus, praeitis užgriūtų iš naujo, todėl Valerija mieliau renkasi galimybę tiesiog džiaugtis gyvenimu gimtinėje.

Praeitis grįžo kino ekranuose

Iš naujausio ilgai laukto režisieriaus Mariaus Markevičiaus filmo „Tarp pilkų debesų“ apie Sibire patirtus tremtinių išgyvenimus išėję žiūrovai pasiskirsto į kelias stovyklas: jaunimas sukrėstas dalijasi įspūdžiais apie, rodos, sunkiai suvokiamas gyvenimo sąlygas, o su tremtimi vienaip ar kitaip susidūrę vyresnieji pažeria trupinėlių kritikos – filmo scenos yra per švelnios, tikrojo patirto žiaurumo vaizduojama per mažai. Be abejonės, filme apsilankė ir Valerija. Beje, kartu su grupe kitų buvusių tremtinių. Pirmiausia ją maloniai nustebino visiškai užpildyta kino salė, o kartu – ir jaunimo elgesys.

„Labai džiaugiuosi, kad tas filmas patraukė žiūrovus. Buvo atėjusių labai daug mokinių ir prisipirkusių spragėsių. Na, galvoju, sėdės už nugaros ir erzins mane, traškindami juos. Taip jau nusiteikiau iškentėti, bet pradėjo filmą rodyti ir – tylu absoliučiai: nė vienas nesušnarėjo, nė juokelio jokio per visą filmą. Jaunimas buvo prikaustytas. Ir išėjo su tais pilnais spragėsių maišais tylėdami“, – stebisi moteris.

Pašnekovė atvira – žiūrėti filmą buvo skausminga: „Visus vaizdus, ką rodė, tikrai mačiau savo akimis. Visa tai buvo iš tikrųjų. Ir dar per mažai žiaurumo. O mūsų, tremtinių, reakcija – tai nėra ką kalbėti… Kai užgiedojo himną, kai susodino tremtinius į tuos vagonus, kaip ašaros pasipylė, tai jos taip ir riedėjo, aš net nekreipiau dėmesio. Nes viskas atsigamino.“

Valeriją džiugina ne tik didelis jaunimo susidomėjimas šiuo filmu, bet ir bendradarbiavimas su mokyklomis. Pasakoti apie savo skaudžią patirtį – buvusių tremtinių misija: „Mes esame gyvas liudijimas. Mes esame gyva istorija. Pasakojame tuos išgyvenimus, ką mes matėme, – tai skaudžiausias Lietuvos istorijos puslapis. Tai ar mokiniai perskaitys iš knygos, ar išgirs iš mūsų tikrą autentišką išgyvenimą? Man atrodo, kad jiems išliks mūsų kalba daugiau nei perskaityti puslapiai. Mes norime bendrauti su jaunimu, kad jie įsimintų, jog taip buvo iš tikrųjų, tai pergyveno Lietuvėlė.“

Moteris, tiesa, iš savo vaikų, kurių turi tris, vis išgirsta prašymų parašyti atsiminimų knygą – kad liktų giminei. „Bet, žinokite, yra taip skausminga viską išgyventi iš naujo… – atsidūsta ji. – Nenoriu. Užteks to, ką papasakoju.“

„Reikia žaisti gyvenimą“

Pašnekovė pabrėžia, kad tarp buvusių tremtinių yra glaudus ryšys – lyg tarp brolių ir seserų, juk visi perėję tą patį badą, pusbadį, iškentėję, kaip įvardija ji, patį didžiausią skausmą, kuris gali tekti žmogui. Užtat dabar į pasaulį žvelgia ryškesnėmis spalvomis, džiaugiasi Lietuvoje vykstančiais teigiamais pokyčiais, tik skaudina jaunimo emigracijos statistika. „Man atrodo, kad nėra taip blogai toje Lietuvoje. Daug bendraujame ir su mokiniais, visada jų prašome nevažiuoti iš Lietuvos. Kas tuomet puoš Lietuvą? Jaunimas čia turi būti laimingas“, – svarsto kone dešimtmetį tremtyje praleidusi moteris.

Bet ne paslaptis – skundžiamės mes daug kuo ir dažnai, nors gyvenimo sąlygų su tremtyje išgyventomis lyginti net nedrįstame. Valerija neslepia, kad ši tema buvusių tremtinių susibūrimuose aptariama neretai.

„Mes sakome: ten buvo tiek daug kančios, bet niekas nesižudė, niekas nesiskyrė, jokių girtuoklysčių nebuvo. Ten irgi vyko gyvenimas: mokėmės, eidavome švęsti, melsdavomės, giedodavome himną. O dabar visko tiek daug, turbūt net per daug. Aš nežinau… Žmones reikėtų pavėžėti, kad pamatytų, kaip žmogus sunkiai dirba, kad išgyventų. O savižudybės... Kaip galima būti tokiam nepatenkintam, nelaimingam? Dabar čia taip gražu, taip gera, tiesiog džiaugiuosi kiekviena diena. Aš galvoju, kad mes sumaterialėjome. Čia yra didžioji bėda. Reikia žaisti gyvenimą ir viskuo džiaugtis. Nepamirškime praeities, tačiau džiaukimės kiekviena pragyventa diena“, – samprotauja ji.

Tremtis vis tiek pasivijo

1949 m. kovo 25 d. į vagoną, vežantį į tremtį, Valerijos mama su vaikais (Kazlauskai) pateko iš trečio sykio. Į nelaisvę pirmiausia buvo paimtas jos tėtis, mat buvo ryšininkas, todėl į sovietų akiratį pateko visa jo šeima. Tik gerų žmonių, kaimynų dėka akistatą su tremtimi pavyko šiek tiek atitolinti: mamą kas nors vis įspėdavo, kad atvyks jų išvežti, todėl ji pasislėpdavo, o sovietai Valeriją su broliais ir seserimis – iš viso 5 vaikus (ir nė vieno pilnamečio) – susodindavo į vežimą ir išveždavo, pralaukdavo naktį, tikėdamiesi, kad mamos širdis neleis jų palikti vienų. Du sykius kelionės į Sibirą pavyko išvengti, bet slėptis buvo beprasmiška – mama žinojo, kad vis tiek ramybėje jos šeimos nepaliks.

„Mus apsupo, davė dvi valandas susiruošti, o vyriausias brolis, kuris buvo pas kaimynus pasilikęs ilgiau, pareidamas pamatė, kad mes visi jau apsupti. Jis – į krūmus, į mišką ir išėjo partizanauti. Ir žuvo 1953 metais. Su juo taip ir neatsisveikinome, nematėme ir kapo nežinome“, – pasakoja pašnekovė. O šeimai kelionėje vagonu, trukusioje apie mėnesį, teko paminėti ir šv. Velykas.

Sibire gelbėjo tikėjimas – mama buvo pasiėmusi „kantičką“ (maldų ir giesmių knygą, – aut. past.), Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. „Šią Mariją tėvukas buvo padovanojęs vestuvių proga. Ji dabar yra pas mane namuose“, – sako Valerija, pridurianti, kad ši skulptūra tapo šeimos relikvija. Pašnekovė ir dabar stengiasi sutramdyti ašaras, pasakodama, kaip ji, įbėgusi į kambarį iš lauko, išvysdavo prieš Marijos skulptūrą klūpinčią ir apsiašarojusią mamą. „O ji sakydavo: „Vaikeli, nieko tokio, nieko tokio man nėra“, – graudžias mamos maldas prisimena ji.

Tremties vietoje mergaitei su šeima teko patirti pusbadį. Vienas ryškiausių prisiminimų iš to meto – nepraeinantis alkio jausmas. „Visą laiką norėdavome valgyti. Būdavo baisus noras valgyti. Apie duoną net pasvajoti negalėdavome, bet ir bulvių nebūdavo… – mena moteris. – Gal todėl dabar buvę tremtiniai visuomet ant stalo prideda daug vaišių, maisto, stengiasi, kad sočiai būtų pavalgyti. Tas badas, matyt, yra mumyse.“

Tremtyje Valerijai su broliais ir seserimis buvo pavojinga net į kiemą išeiti – juos su akmenukais vis užpuldavo rusaičiai, šaukdavę: „Banditai! Fašistai!“ Keliskart, pasakoja lietuvė, jai net buvo praskeltas viršugalvis. Į mokyklą ji buvo išleista ne iškart, mat mama neturėjo, nei kuo aprengti vaikų, nei kuo apauti. Bet, Valerijos teigimu, lietuviai mokykloje buvo gerbiami, mokėsi gerai. „Lietuviai buvo pavyzdys, absoliutus pavyzdys“, – teigia kone dešimtmetį tremtyje praleidusi moteris.

Skaudžiausia iki šiol jai prisiminti momentą, kai su seserimi buvo apkaltintos vagyste. Mamai dirbant pavienius darbus, mergaitės likdavo namie, o maisto trūko, tad, iš koridoriaus dingus kaimynės duonos kepaliukui, apkaltinti lietuvaites buvo lengviausia. Bet mergaitės net nosį pro duris bijodavo iškišti, ką jau kalbėti apie vagystę. „Tikrino visur pas mus, ieškojo nors trupinių… Įkalčių nerado, o mes verkėme, sakėme, kad nevogėme, bet kas mumis patikės. O kaip buvo skausminga...“ – pasakoja Valerija. Vagis sučiupti pavyko, o po to laiko jai su seserimi kaimynai net patikėdavo saugoti kambario raktus.

„Čia, Lietuvoje, buvo sunkiau nei ten“

„Visų mūsų svajonė buvo sugrįžti į Lietuvą“, – teigia Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių filialo pirmininkė. Jos, jau 14-metės, šeima grįžo 1958-aisiais, tik tėvynė pasitiko priešiškai. „Kai parvažiavome į Lietuvą, supratome, kad nebuvome laukiami. Mes buvome visiškai nereikalingi. Žmonės buvo pikti, pavydūs. O mes ten nieko neturėjome ir nieko nepavydėjome“, – nusijuokia ji.

Laimei, tremtis nepareikalavo nė vieno iš Valerijos artimųjų – į tėvynę grįžo visa šeima. Namai buvę nugriauti, tad Kazlauskai apsistojo pas Valerijos močiutę (mamos mamą). „Babūnė ir sakė: „Va, ir ta mažikė grįžo. O aš taip meldžiausi, kad nors tą mažąją Dievas pasiimtų.“ O mano mama atsakė: „O aš taip meldžiausi Dievui ir prašiau, kad niekas nenumirtų, ir Dievas mane išklausė, ne tave“, – prisimena moteris.

Lietuvoje paauglė pirmąkart paragavo medaus – iki tol net neįsivaizdavo, kas tai yra. Nebuvo mačiusi Sibire ir nuostabių ryškių gėlių, augančių čia: „Lietuva buvo pasakų šalis mums visiems. Buvo didelis noras grįžti į Lietuvą. Visi ir šeimoje apie ją kalbėdavo, pasakodavo, kad ten auga ir vyšnių, ir obelų, ir gėlių.“

Deja, bet džiaugsmą gimtinėje keitė nusivylimas ir sunki adaptacija. Lietuviškai gerai nemokėjusi mergaitė bijodavo mokykloje skaityti prieš klasę – vis išlįsdavo rusiškas tarimas. „Pirmaisiais ir antraisiais metais mokykloje man buvo labai sudėtinga“, – sako ji, po mokyklos pasirinkusi rusų kalbos studijas tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute. Bet buvusios tremtinės šleifas nenukrito ir ten – sužinoję, kad mergina yra grįžusi iš Sibiro, instituto atstovai ragino išsižadėti savo tėvo. „Liepė rašyti pareiškimą, kad aš atsisakau tėvo, kitaip negaliu būti mokytoja. Bet aš pasakiau, kad turiu tik vieną tėvą ir jo negaliu išsižadėti. Kažkaip ir paliko ramybėje mane“, – nejaukią akimirką prisimena pašnekovė.

Moters teigimu, su tremtiniais lietuviai bendraudavo kaip su raupsuotaisiais, ne kaip su lygiais sau tautiečiais. Ilgai užtruko šeimos registracija, darbo paieškos: „Dvejus metus mačiau, kaip vargo ir kankinosi tėvai. Bet po to viskas po truputį susitvarkė.“

Jaukūs pokalbiai – tai, ko reikia

Patirtu skausmu lengviau dalytis su tais, kurie pergyveno tą patį. Todėl Valerija tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nare, o nuo 2010-ųjų ėmė vadovauti Šiaulių filialui. Jis vienija kone 1 000 likimo brolių ir seserų. Skaudžios patirties sujungti žmonės kartu keliauja, vykdo talkas, mini svarbias datas, šventes, gimtadienius, dalyvauja žygiuose partizanų takais, kruopščiai prižiūri vieninteles Lietuvoje tremtinių kapines, kuriomis gali pasigirti Šiauliai. Atgulti amžinojo poilsio čionai nori iš tremties grįžę lietuviai. „Tik laisvų vietų čia likę nedaug“, – sako Valerija.

Dauguma sąjungos narių, pasak filialo pirmininkės, yra perkopę 80 metų slenkstį, netekę artimųjų, kai kurie – ir labai vieniši, todėl vienintelis dalykas, kurio taip trūksta, yra bendravimas. „Visiems, kurie ateina, pasiūlome kavos ar arbatos. O kartą viena močiutė, kuriai jau 86-eri, taip graudžiai apsiverkė, kad ir mane sugraudino. Sako – man sūnus ne visuomet pasiūlo arbatos, o jūs taip šiltai sutinkate bendro likimo žmones… – mena pašnekovė. – Tai mes ir galime pasikalbėti, juk jiems reikia bendravimo. Išklausai, paglostai, palydi iki durų. Po to bendravimas būna dar šiltesnis.“