REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2024 m. Vasario 4 d. 20:21

Trys muškietininkai iš „šabakštyno“

Šiauliai

A. Rutkausko nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT


290645

Vasario 8 d. „Laiptų galerijoje“ atidaroma vieno iš Šiaulių dailės metrų, tapytojo Sigito Prancuičio paroda „77“. Pradžioje norėta parodą pavadinti pagal vieną paskutinių jo tapytų paveikslų „Geltonas povandeninis laivas“, atiduodant pagarbą „Bitlams“, kurių muzikos apsupty Sigitas ir jo bendraamžiai augo, bet vėliau nutarta pavadinti pragyventų metų skaičiumi.

Trimis muškietininkais norisi vadinti vyresniosios kartos Šiaulių dailininkus, anuomečio Vilniaus dailės instituto auklėtinius, kūrybinį kelią pradėjusius Šiauliuose dar XX a. septintajame dešimtmetyje ir sudrebinusius miesto gyvenimą. Tai Rimantas Tomas Buivydas, Raimondas Trušys ir Sigitas Prancuitis. Yra ano meto dailininkų, Vilniaus dailės instituto auklėtinių, mūsų mieste ir daugiau, pavyzdžiui, profesorius Antanas Visockis, tačiau šie trys kuria „šabakštyne“ (sovietmečiu pastatytuose dailininkų namuose Ežero gatvėje) ir pagal tai trise jie dažniausiai ir matomi. „Šabakštyne“ kuria ir profesorius Ričardas Garbačiauskas, tačiau jis jau šiek tiek jaunesnės kartos. Aišku, toje kartoje ypač ryškus kaip d‘Artanjanas buvo Eduardas Juchnevičius, gaila, trijulę ir mus visus anksti palikęs.

Į dailę visi trys įžengė panašiai. Štai Rimantas Tomas Buivydas gimė prieškariu Kaune, tačiau, jam dar mažam būnant, tėvai persikėlė į Jurbarką ir jis augo trijų upių – Imstrės, Mituvos ir Nemuno – apsupty. Jaunuolis žavėjosi Vinco Grybo sukurtu ir miesto aikštėje stovinčiu Vytauto paminklu, kuris net sovietmečiu stebuklingai išliko, tik raidės, kad čia Vytautas Didysis, Lietuvos kunigaikštis, buvo ištrintos.

Jaunasis Rimantas svajojo tapti lakūnu ir lėktuvų modeliuotoju, ypač patiko konstruoti mažus lėktuvėlius, bet vasarą, baigus 9 klasę, jį patraukė tapyba. O tą vasarą prie Mituvos Kauno meno mokyklos mokiniai atliko praktiką. Vaikinukas kiekvieną dieną pas juos ateidavo, stebėdavo, kaip gimsta gražiausi peizažai. Ilgas valandas jaunasis Rimantas leisdavo ir Vinco Grybo muziejuje, kur šiandien Vinco Grybo sūnaus Gedimino, V. Grybo muziejaus direktoriaus, kvietimu dažnai čia rengia parodas.

Šiauliuose Rimantas tapo miesto švenčių dailininku. Jis dažniausiai siūlydavo temas bei drauge su dailininkais S. Buzu ir
A. Bubulu jas išpildydavo. Visi žinojo, kad miestą švenčių metu apipavidalina 3B grupė. Jaunąjį menininką greitai pastebėjo Pedagoginio instituto Menų fakulteto dėstytojas Vitolis Trušys bei katedros vedėjas Aloyzas Toleikis ir pakvietė jį į Pedagoginį institutą piešimo ir grafikos dėstytoju. Taip nuo 1967 m. iki pensijos, 2012 m., jis juo ir dirbo.

Jei reiktų šių dailininkų kūryboje kažką išskirti, tai Raimondo Trušio tapyboje išskirčiau 15 darbų ciklą „Skruzdėlynai“. Netikėta. Raimondo kolegos juokauja, jog, atrodo, nė vienas pasaulio dailininkas skruzdėlynų dar nėra tapęs. Grožį Raimondas atrado tų darbščių gyvių kūriniuose, drąsiai galime pavadinti – statiniuose. Į juos dėmesį tapytojas atkreipė vaikščiodamas šalia sodybos Bazilionuose. Sužavėjo jų dėsninga egzistencija. Dailininkas tapė skruzdėlynus įvairiu paros metu – rytui auštant, saulės kaitroje, vakarėjant. Jo skruzdėlynai paskendę ryto rūke, vakaro žaroje, kartais jie panašūs į piramides, kartais – į kopas ar į jūros bangas, net nepatikėsi, kokių tik formų jie negali būti. Vienų rūšių skruzdėlių kolonijos gali sutilpti į gilę, kitų – į dvimetrinius kupolus, tarsi kokius astronautikos centrus. Raimondo nutapytuose skruzdėlynuose įžvelgi augmenijos liekanas (mažiausius šapelius, šakelių nuolaužas, lapus, spyglius), žemės grumstelius. Įdomu, kad bent aš ne gyvojoje gamtoje, o Raimondo paveiksluose įžvelgiau neapsakomą skruzdėlynų grožį, tarsi išgirdau jų muziką.

Daugelis Raimondą Trušį linkę vadinti dailininku monumentalistu. Gal ir tiesa. Be to, niekas nenuginčys R. Trušio koloristinio ir impresionistinio talento. Ryški jo mokytojo, garsaus mūsų tapytojo Jono Švažo įtaka. Raimondas – nuotaikos dailininkas, dažnai apsistojantis ties kokia nors detale, epizodu, įvedantis įvairesnių faktūrų, linkstančių link asambliažų. Pastebėjau, jog produktyviausias dailininko kūrybos metas – ruduo, bet rudeninė nuotaika jo kūriniuose sušvinta netikėtai maloniomis spalvomis. Išskiri savitą tapytojo išraiškos kalbą, vaizdinių ar jų sugestijų individualumą.

Kas man labiausiai patinka R. Trušio dirbtuvėje? Ogi ratu išsidėlioti jo „Skruzdėlynus“ (tiesa, keleto darbų jau nėra, juos įsigijo „Aušros“ muziejus ar privatūs kolekcininkai) ir atsidurti skruzdžių kūrybos pasaulyje, tarsi mažyčiame, bet tobulame kosmose.

Ir galiausiai Sigitas Prancuitis, kurio paveikslus prof. Vytenis Rimkus yra apibūdinęs „prislopintu spalvos švytėjimu“. Manau, ne vieną žavi ta pilka Sigito paveikslų spalva. Niekad negalvojau, kad pilka spalva irgi gali būti graži.

Sigito dirbtuvė – tai atskiras pasaulis. Molberto, drobių, dažų tūbelių, teptukų, ant sienų kabančių jau nutapytų paveikslų, kitų, sugrūstų stalažuose, apsupty jautiesi praskleidęs paslaptingą uždangą. Ir dar –
dirbtuvės kvapas. Su niekuo nepalyginamas. Tiesa, dailininko dirbtuvė turi dar ir kitą pavadinimą – studija. Verčiant iš italų kalbos, „studio“ tai ir „darbo vieta“, ir „tyrimas“, pabrėžiant, kad dailininkas drauge ir mokslininkas, ieškantis spalvų ir linijų žaismo.

S. Prancuičio dirbtuvė prasideda dar kieme, kur jis sukūręs daug objektų išėjusiems kolegoms atminti. Pati dirbtuvė, dailininkų name „šabakštyne“, šviesi, nes dailininkas kirto sieną ir padidino langus. Žinia, šviesa dailininkui svarbiausia. Nors Sigito dirbtuvės langai į pietvakarių pusę ir geriausia šviesa joje nuo pietų, dirbtuvėje jis pasirodo ankstokai.

Kartą apie Sigitą kalbėjomės su dailininku Ričardu Garbačiausku, kurio dirbtuvė šalia. Ričardas stebėjosi, kad kasdien mato kaimyną dirbtuvėje. Sakė, galėtų jau ilsėtis, bet jis vis tapo, konstruoja asambliažus, objektus. Kiekvienos dienos rytą iš pietinio į dirbtuvę, vakarėjant – namo.

Nesvetima Sigitui religinė tematika. Gimtajame Joniškyje jaunuoliui nebuvo kur piešti, tad jis praverdavo bažnyčios duris ir ten piešdavo. O juk Joniškio bažnyčią puošia Adomo Varno paveikslai. Sigito Prancuičio drobėse Jėzus kitoks nei iš evangelijų – nepagaunamai tolimas ir drauge artimas kaip žmogus – liūdnas ir vienišas, paprastas ir kenčiantis. Atskleisdamas istoriją, filosofiškai panirdamas į pasirinktą temą, pats kūrėjas pasirodo esąs savitas ir ryškus dailininkas.

Iš trijulės Rimantas Buivydas ir Sigitas Prancuitis išsiskiria ir kaip portretistai. Štai Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės portretus Sigitas Prancuitis nutapęs net kelis. Medžiagos apie poetą daug neišlikę, nors nuotraukos retušuotos, tvarkytos, visas detales įžiūrėti sunku. Pradžioje vaizdavo dailininką tamsiaplaukį, vėliau įskaitė, kad jo plaukai buvo rusvi, bet visad stengėsi nutapyti klasikinį portretą. „Šabakštynas“ veik toje pačioje vietoje, kur, mokydamasis Šiauliuose, gyveno Z. Gaidamavičius-Gėlė – išlikęs eilėraštis „Gatvė už bažnyčios“, kuriame vaizduojama tuometinė Kapų gatvė.

Vienas iš paskutinių S. Prancuičio nutapytų portretų – Barbora Žagarietė. Menininkas panoro daugiau sužinoti apie merginą, kuri kada nors gali tapti Lietuvos šventąja, juoba kol kas turime tik vieną šventąjį – karalaitį Kazimierą. Istorija byloja apie merginą, kuri prieš 400 metų, gelbėdamasi nuo prievartautojų, iššoko pro langą ir žuvo. Karste senojoje Žagarės bažnyčioje jos kūno nebėra, o guli tik baltos įkapės. Kadangi ėmė atsirasti Barboros garbintojų, sovietmečiu, t. y. 1963 m.,
kūnas buvo išvežtas nežinoma kryptimi, tad, tapydamas portretą, dailininkas išvis neturėjo kuo remtis. Tiesiog visa Barboros gyvenimo ir žūties istorija tapytojo mintyse suformavo šviesaus veido merginą, gal kiek panašią į Aušros vartų Mariją, bet ir skirtingą – su daugiau mergaitiškų bruožų. Galimas dalykas, kad šis portretas ir liks Barboros Žagarietės atvaizdu.

Baigdamas prisipažinsiu, jog rašiau šį tekstą norėdamas prisiminti ir pagerbti mūsų miesto dailės patriarchus, kurių būrelis vis retėja. Ir ačiū, kad skaitėte.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA