PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2024 m. Balandžio 7 d. 20:13

Trumpas paraginimas rašyti dienoraščius

Šiauliai

Freepik.com nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Etaplius.LT


296941

Bent man gražiausias šių metų kovo, pirmo pavasario mėnesio, perskaitytas feisbuke įrašas – aktoriaus Vlado Bagdono laiškas režisieriui Rimui Tuminui į dausas: „Ką gi, Rimai... Žadėjai dar pernai duot man senojo Bolkonskio rolę... Nepamiršk... Lauksiu...“

Velykų išvakarėse lankiausi Joniškio krepšinio muziejuje. Muziejaus įkūrėjas Leonas Karaliūnas pamilęs savo gimtąjį miestą ir jo žmones. Padovanojo jo pastangomis išleistą Adomo Varno albumėlį „Lietuvos kryžiai“.

Kaip viską prisiminti? Jaunystėje rašiau dienoraštį. Vėliau užmečiau, aptingau. Ar daug šiandien rašančiųjų dienoraščius? Kas pasakys? Statistikos nėra. Sako, dienoraštis gali būti rašomas tik popieriuje, kompiuteris tam netinka. Gal. Neturiu nuomonės. Kaip ten bebūtų, malonu po penkiasdešimties, dvidešimties, pagaliau penkerių ir net po metų atsiversti savo dienoraščio puslapius ar atsidaryti juos ekrane ir paskęsti prisiminimuose. Prisimeni įvairius įvykius, įspūdžius apie sutiktus žmones, netgi sapnus, jau nekalbant apie pamąstymus ir pasvajojimus. Jei didžiulio romano „nesukaltume“, tai dienoraštis pats tas.

Bent aš skaityčiau dienoraštį vien todėl, kad prisiminčiau gerus žmones. „Ieškok grožio paprastume“, – sako menotyrininkai. „Ieškok gerumo žmoguje“, – norisi pasakyti, nes kur daugiau jo rasi. „Įsitikinti žmonių gerumu reikia daug laiko“, – tarstelėjo draugas. Aš manau, jog visaip būna. Mane labiausiai traukia nuoširdumas. Įsiminė, kaip kartą, dar sovietmečiu, Klaipėdoje „Neringos“ restorane sutikau tik iš jūros grįžusį kapitoną. Kai Nelė Paltinienė uždainavo „Kapitono tango“, jis apsiverkė. Man pasirodė – labai nuoširdžiai.

Tad ieškau dienoraščiuose šviesių prisiminimų.

Jeigu jūs – pokario vaikas, prisiminkite, jog tuo metu Šiauliuose, kaip ir kitur, reikšmingiausia vieta buvo jūsų pačių ar jūsų draugų nedidukai buteliai. Ankšti, prastai apšviesti, užtat, nes kitokių neturėjome, šilti ir jaukūs. Esu jau rašęs, bet norisi vėl ir vėl prisiminti tokį mano jaunystės butelį, kuriuo buvo dailininko Antano Krištopaičio kambarėlis. Čia rinkdavosi visa Šiaulių meno, o ir ne tik, inteligentija.

Man tai tapo tarsi intelektualaus gyvenimo šventykla, kur mes, jauniausieji, klausydavomės legendinio profesoriaus Vytenio Rimkaus, aktoriaus Prano Piauloko, kuris, visi stebėjosi, būdamas toks jaunas, įtikinamai suvaidino gyvenimo naštos laužiamą Krušną V. Mykolaičio-Putino „Valdove“. O kur dar visa ano meto aktorių karta, kurie galėjo papasakoti apie režisierių Josifą Šeiną, Šiauliuose pastačiusį savo legendinius spektaklius ir patyrusį likimą, kurį panašų jau vėliau patyrė Jonas Jurašas.

Pagaliau pats šeimininkas dailininkas Antanas Krištopaitis, Sibiro tremtinys, negalėdamas grįžti į gimtinę, ilgus metus dirbęs viename iš didžiausių Sovietų Sąjungoje Ulan Udė operos ir baleto teatre, kur susipažino su scenos žvaigždėmis, dažnai gastroliuojančiais šiame teatre, o turėjęs ir dar daug draugų meno pasaulio įžymybių, kad ir Vladimirą Vysockį. Taigi, mažytis Antano Krištopaičio kambarėlis pačiame Šiaulių centre buvo tapęs laisvos minties salele.

Vartydamas Antano surinktus meno albumus, patekdavau į stebuklingąjį dailės pasaulį ir susitikdavau visus garbinamus herojus: Van Gogą, Renuarą, Goją, S. Dalį, P. Pikasą... Antanas Krištopaitis labiausiai mylėjo Ispanijos miestus, turėjo veik visų pagrindinių šios šalies miestų albumus. Varto jis albumą ir pasakoja, tarsi vaikščiodamas, tarkime, Toledo gatvelėmis.

Kai vėliau lankiausi šiame mieste, nustebau – viskas kaip jo pasakota. Tas miestų pažinimas stebino juo labiau, kad niekur dailininkui neteko pabuvoti, net į Lenkiją jo neišleido. Keliavo jis, kur galėjo. Viliojo Kaukazo kalnai.

Man gyvenant Nemenčinėje, Antanas ne kartą buvo atvykęs, permiegodavo, o iš pat ryto vykdavome į Gudiją ieškoti Mickevičiaus Marilės kapo ir pasivaikščioti Naugarduko, Nesvyžiaus, Miro ir kitų miestelių gatvelėmis.

Kitas toks šiaulietis, sutiktas gyvenimo kelyje, taip pat dailininkas – Eduardas Juchnevičius. Eduardo atvykimas į Šiaulius po tuomečio Vilniaus dailės instituto baigimo miestą pajudino iš sąstingio. Prasidėjo parodos netikėtose erdvėse, pavyzdžiui, geležinkelio stotyje ar parduotuvėse, kai „Ramunės“ parduotuvėje paveikslai buvo sukabinti ant lubų, dailininkų ir poetų susibūrimai „Šabakštyne“ (dailininkų name Ežero gatvėje).

Nevardysiu, ką Eduardas davė Šiauliams, o tiesiog paminėsiu jo kolegos, garsaus grafiko Petro Repšio žodžius: „Eduardas Juchnevičius tapo tikruoju Gerardo Bagdonavičiaus įpėdiniu ir neabejotinu meno lyderiu Šiaulių padangėje.“ Vienas didžiausių Eduardo pasiekimų, garsinant Šiaulius, – 1986 m. Baltijos šalių trienalėje Taline pelnytas laureato titulas.

Sužavėjo Eduardo meilė Prūsijai, ta meile uždegė jis ir mane. Domėjosi daug kuo: ir istorija: ir filosofija, ir literatūra, o ir pats rašė pjeses, eilėraščius: „Viltis numiršta paskutinė, / jos vietoj imas vėl viltis.“ Na, o „Šabakštyno“ svečių visų ir neišvardysi. Sigitas Geda, Nataša Ogaj, Tomas Venclova, Rimantas Gibavičius, Vincas Kisarauskas...

„Šabakštyne“ įkūrė teatrą, kurį aš drąsiai vadinu pogrindžio teatru. Ten pastatytoje Eduardo Juchnevičiaus pjesėje „Nuomininkas“ vaidino Šiaulių dramos teatro aktoriai Aldona Adomaitytė, Fausta Laurinaitytė, Vladas Baranauskas ir Vytautas Širka. O dailės mokyklos mokiniai suvaidino jo pjesę „Napoleonas“.

Dienoraščio puslapiai primena ir mažiau žinomų žmonių gyvenimus. Kad ir draugo kunigo nuotykį. Sovietmečiu teikė dokumentus kunigų seminarijon, atmetė ir tuoj pat pašaukė karinėn tarnybon. Nuvežus į dalinį, vieną iš pirmųjų dienų visus naujokus išrikiavo ir paklausė, ar tarp jų nėra tikinčių Dievu. Draugas suprato, jog apie jo norą stoti į kunigų seminariją yra žinoma, tad drąsiai atsakė tikįs. Įdomu, jog lietuvaičiai ėmė jo šalintis, kai kitų tautų vaikinai ėmė žvelgti į jį pagarbiai.

Po kelių dienų, kai visus vedė pratybom ar tiesiog atlikti vienokius ar kitokius darbus, prisipažinusįjį pakvietė į kambarį, kurį visi vadino raudonuoju kampeliu. Ten jo jau laukė lektorius ir ėmė skaityti paskaitą apie tai, jog Dievo nėra. Taip kiekvieną dieną – visus į pratybas ar darbus, o jį į tą kambarėlį ir tas pats ar naujas lektorius, jie dažnai keitėsi, laukdavo su ateistine paskaita. Taip jis ir atitarnavo armijoje. O po to įstojo ir seminarijon.

Tik vienetams sovietmečiu pasisekdavo išvykti užsienin. Suvenyrų iš ten veik niekas neparsiveždavo, o tik praktinių daiktų: džinsų, kitos aprangos, buitinės technikos... Gerbdavau tuos, kurie veždavosi kažką netipiško. Ne vienas, ypač moterys, iš Danijos vis parsiveža po keletą alavinių kareivėlių. Bičiulis iš Amsterdamo parsiveždavo mažų namelių (vienas namelis degtukų dėžutės dydžio) ir susistatydavo Amsterdamo gatvę, gal tiksliau vadinti – kanalo pakrantę. Namus keisdavo pagal savo architektūrines fantazijas ir grožėdavosi mažo mastelio Amsterdamo dalele. Aš rinkau pypkes. Nerūkiau niekad (tik šios vienos blogybės ir neturiu, visos kitos, deja, man nesvetimos), bet jos man buvo tarsi nuostabių formų skulptūros.

Ko anuomet labiausiai pasimokydavome Vakarų pasaulyje? Labintis ir šypsotis. Jau šiais laikais, kai lydėdavau ekskursijas į Lvovą, pamokydavau keliaujančiuosius keleto ukrainietiškų posakių. Ryte viešbutyje sveikinkimės, paragindavau, „Dobrovo ranku“. Visi taip su šypsenomis ir darėme. Kas pamiršdavo ukrainietiškai, pasisveikindavo angliškai. Išgirdau viešbučio administratores, tarpusavyje kalbančias: „Štai kaip žmonės gyvena, tai ne mes.“