REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2024 m. Kovo 3 d. 20:48

Troškimas sutikti sniego žmogų – neblėstantis

Šiauliai

Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT


293481

Ką Vytautas Almanis, garsusis gamtininkas, rašytojas, keliautojas, būtų pasakęs sniego žmogui, jei būtų jį pagaliau suradęs? 88-erių Vytautas tiki – įmanoma susikalbėti ir be žodžių, telepatiškai. Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos „Spindulio“ filiale rašytojas ne tik pristatė naujausią savo knygą „Antrasis žemgalių išėjimas“, bet ir dalijosi iki graudulio juokingais pokario vaiko nutikimais žemgalių žemėje – gimtajame Viešučių kaime.

Apie sniego žmogų

1961–1970 m. Sibire dirbęs girininku ir klajodamas po Kalnų Altajų, V. Almanis buvo pirmasis žmogus Lietuvoje, kuris ilgai sekė kalnuose sniego žmogaus pėdsakais. Kartu su juo Sibire gyveno nuotykiams pasiryžusi ir jo žmona poetė Julija, Altajuje gimė sūnus Andrius ir dukra Rita.

„Ten eilinė diena – nuotykiai. Nori, kad tų nuotykių kuo mažiau būtų, bet jie vis tiek patys ateidavo“, – šypsosi rašytojas, pasakodamas, kad gyvenimas Altajuje buvo labai geras. Turtų nesusikrovė, bet apsisprendė grįžti į Lietuvą, nes vaikai pradėjo rusiškai kalbėti. „Gali arkliu upę perplaukti. Gyvenimas ten buvo lengvas, kitaip lengvas. Negalvoji, kaip išgyventi, kas kur nutiks. Girininku gali šimtą metų dirbti, niekas nieko, be įtampos. Ir kalnuose mašalų nėra, mes aukštai gyvenome. Šilta, gera“, – dalijosi rašytojas, pabrėždamas kad laisvė – pats svarbiausias dalykas gyvenime.

Grįžus į Lietuvą, šeima iš pradžių gyveno Joniškio rajone, po to Kelmės. Gyveno ir Vilniuje, o į gimtąjį kaimą Akmenės rajone grįžo tik 1985 metais. Tačiau Vytautas vis tiek kasmet iki 1991-ųjų per atostogas keliaudavo į Kalnų Altajų. Ten traukė ne tik unikali gamta, bet neblėstantis troškimas aptikti sniego žmogų. Tiesioginių sniego žmogaus egzistavimo įrodymų nėra, jų iki šiol ieško ekspedicijos, pavieniai entuziastai, ieškojo ir Vytautas. Visų tų ieškojimų ir tyrimų rezultatas – 1979 m. išleista jo antroji knyga „Per Ulkero žvaigždyną“.

„Tema apie sniego žmogų Sovietų Sąjungoje buvo pavojinga, baisi, negalėjai nė užsiminti. O mums kažkaip pasisekė – išleido. Pasakojau, ką man reikėjo, nors vieną spaudos lanką teko išimti. Bet tai buvo pirmoji knyga apie sniego žmogų Sovietų Sąjungoje“, – džiaugiasi Vytautas.

Keliautojas sako niekada neplanavęs, kaip būtų susikalbėjęs su sniego žmogumi. „Telepatiškai. Žmonija galėjo kažkada taip. Mes irgi tokią savybę galėtume įgauti. Ne kažkaip stengiantis, o savaime taip išeis. Be mūsų noro, be nieko“, – paaiškina.

Šiaulių savivaldybės viešosios bibliotekos „Spindulio“ filiale V. Almanis ne tik pristatė naujausią knygą „Antrasis žemgalių išėjimas“, bet ir gavo dovanų. Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.

Apie žemgalius

Vytautas daug važinėja po Šiaurės Lietuvą, turėdamas tam tikrą misiją – „studijuoja“ Žemgalą, renka teritorijas į vieną vietą. Pabrėžia, kad kirčiuoti reikia riestinį kirtį dedant virš „m“ ir jokiu būdu nesakyti „Žiemgala“.

„Daugelis net nebežino tokio pavadinimo. Jus, šiauliečius, kažkodėl žemaičiams perdavė, noriai priėmėte, nesiginčijote, bet jūs patys esate patys tikriausi žemgaliai. Kuo daugiau susidomėsite šiuo kraštu, tuo visiems bus geriau“, – sako rašytojas, jau surinkęs apie 500 žemgališkų žodžių.

Apie cukrinių runkelių alų

Vytautas yra pokario vaikas ir sako, kad apie tuos laikus tiek daug visko prirašyta, kad nieko naujo nebepapasakosi. Kolūkiai buvo, žmonės tikrai vargo. „Bet žmonės juk ir puikiai gyveno, pagerdavo dar iš to paties, pavyzdžiui, cukrinių runkelių alaus. Kitoje Lietuvos pusėje tokio gal niekas nė nežino. Tada žmonės gerdavo iš bėdos, o dabar net pagirtų, kad ekologiškas… Mūsų krašte aludariai sakydavo, kad gėda gerti cukrinių runkelių alų. Ko trūkdavo, ko valstybė neduodavo, žemgaliai pasiimdavo. Mokėjo kažkaip pasiimti. Kalbu ne iš nuogirdų. Pats tame dalyvaudavau. Su tėvu eidavome kartu. Jeigu naktis be mėnulio, tamsi, rankos ištiestos nematysi – mums būdavo pats gerumas. Kartais sutinki kaimyną, to paties einantį, nusisuki, lyg tai nebuvo nieko“, – šypteli rašytojas.

Apie trėmimus

Vytautas vėlokai pramoko skaityti – 9-erių. Bet iš karto pradėjo skaityti be slebizavojimų. Pirma perskaityta knyga buvo F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Labai norėjo keliauti. Nepaprastai.

„Kai prasidėjo trėmimai, aš tos minties niekam nepasakiau, nežinau, kas būtų buvę, jei tėvams būčiau prasitaręs, koks geras dalykas – trėmimai. Buvome į Latviją pabėgę nuo tų trėmimų, vėl grįždavome, o aš galvojau, kaip bus gerai, kad važiuosime į tuos kraštus, į kalnus, į Sibirą. Jau buvau pasiskaitęs, Sibiro aš nebijojau. Įsigijau kuprinę, dėžę geležinę, į kurią knygų įsidėjau, sakiau – mokysiuosi ten daugiau, šviesiuosi. Peilį įsigijau lenktinį. Peilį, nes žinojau, kad traukiny, belangėje, padarysiu skylę ir pro ją žiūrėsiu, kas kur yra. Kaip man gera bus. Tokios buvo mano svajonės“, – šypsosi keliautojas.

Apie knygos gimimą

V. Almanis sako, kad sūnus Andrius, klausydamas tėvo pasakojimų, jį paragino parašyti knygą apie vaikystę. „Vis atidėdavau, bet vieną dieną žiūriu – prie namo sustojo policijos automobilis. Mane kažkaip nukrėtė, nors nieko lyg nepadaręs. Gyvenimas prabėgo pro akis, prisiminiau visus savo negerus darbus. Pavyzdžiui, kaip, būdamas gal šešerių, kaimyno darže, nežinau kodėl, išroviau visus svogūnus ir sukroviau į krūveles. O iš automobilio išlipo du policininkai, man dar baisiau pasidarė. Ir dar ne viskas – parvežė mano šunį. Buvo toks stiprus pitbulis. Lengvai tvorą aukščiausią peršokdavo ir tiesiu taikymu bėgdavo į parduotuvę, kur pyragaičiai, saldumynai. Ką nors saldaus pamatydavo, bliaudavo vaiko balsu.

Prisižadėjau policijai, kad šuo daugiau į parduotuvę nebeatbėgs… Bet man visi prisiminimai nuo vaikystės iki dabar tada buvo lyg sprogimas. Todėl ir parašiau šią knygą“, – atvirauja keliautojas.

V. Amanis sako, kad rašymas gimsta iš to, kad pirma sukondensuoji viską, visas patirtis, prisiminimus, o tada įvyksta lyg toks sprogimas. Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.

Apie atmintį

Kuo žmogus senesnis, tuo labiau prisimena, kas buvo vaikystėje. Kartą dabar jau šviesios atminties Vytauto brolis ėmė vaikščioti aplink neramiai, lyg kažko norėtų paklausti, lyg nedrįstų… Tada ėmė ir paklausė, ar tą jo pistoletą Vytautas pavogė.

„Tai buvo vaikystėje, ginklų mes mokėjome pasidaryti, vyresnis brolis buvo pasidaręs tikrą, su tikrais šoviniais. Pamačiau, kur slepia, nesusilaikiau – paėmiau. Praėjo gal 70 metų, o brolis tiek metų sakė galvojęs, kad tik aš galėjau paimti. Va, kokia atmintis. O aš smarkiai išsigyniau, kad ne aš. Brolis pakasė pakaušį ir nuėjo, kad gal ir nepaėmiau“, – atvirauja rašytojas.

Vytautas sako, kad galėjo išardyti bet kokį ginklą, šaudė gerai. Kariuomenėje būdamas, šaudyti gaudavo mažiau nei vaikystėje. Visomis ginklų rūšimis šaudė, net minosvaidį mokėjo užtaisyti.

„Absoliučiai nebuvo nė vieno gramo baimės. Vaikystėje net tarp kautynių teko būti, bomba yra kritusi čia pat. Visi ginklai per rankas perėjo, minų laukų kiek perėjau, o granatų mėtymas buvo mūsų žaidimas. Paimi granatą, ištrauki šniūrą, užspaudi ir nešiesi, tada – meti. Sprogsta – kiek juoko, kiek malonumo“, – sako rašytojas.

Apie keliones

Vaikystėje buvo pagrindinis rūpestis – kaip iš namų ištrūkti? Tėvai, išeidami į darbą, liepia žiūrėti namus ir dar kokį 20 darbų paskiria. „Iki karo paaugliai bėgdavo iš namų pas indėnus, bet visus juos pačiupdavo. Mūsų laikais apie indėnus nesvajojome, bėgdavome į Rytus. Vienas mano pažįstamas iki Karelijos buvo nubėgęs, bet jį ir iš ten grąžino“, – sako rašytojas.

Vytautas labai norėjo skaityti apie keliones. Smetoninių laikų leidimo knygeles komisija degindavo be gailesčio.

„Žiemą Žagarėje nueinu į knygyną, žiūriu – keliautojo V. Obručevo knyga „Kelionė į neištirtus kraštus“. Trūksta pinigo… Namo parbėgau, kažkur už pamušalo radau kapeikų, nusipirkau. Sakiau sau, kad skaitysiu po truputį, kasdien po kelis puslapius. Norėjau ištempti tą skanumą, tą malonumą kiek galima ilgiau. Buvo žiema, aš ant slidžių namo traukiu. Prieinu pirmą miškelį, knyga užkišta už diržo ir, atrodo, net degina tą vietą. Pradėjo pustyti, speigas toks, bet aš knygą išsitraukiau, prisėdau prie nuvirtusio medžio ir nieko nebemačiau. Namo parėjau vėlai, prie žibalinės lempos knygą pribaigiau. Taip negerai, taip negerai, juk galėjau savaitę skaityti. Ir gerai, ir negerai buvo tuo pačiu metu“, – sako jis, pridurdamas, kad viską apie keliones, ką tik gavo, skaitė, 50 keliautojų pavardžių žinojo, kur jie buvo, kokie laivai, salų pavadinimus. Viską…

Apie laivą

Vytautas norėjo keliauti tik į Šiaurę. Tam reikėjo laivo. Laivui reikėjo lentų. Jei nuo savo daržinės plėš, tėvas demaskuos iškart. Buvo Atvelykis, pašalę, vyrai geria cukrinių runkelių alų, o berniukas patyliukais eina prie kaimynų daržinės lentų plėšti. Naktis tyki, o ta plėšiama lenta užgieda lyg Stradivarijaus smuikas… Ir visi šunys, lyg jiems kažką skaudėtų, sukyla baisingai loti. Kai viskas nutyla, Vytautas plėšia antrą lentą. Tada viską suneša į peludę, apkloja pelais.

„Tėvai eina į kolūkį, o aš, paėmęs tėvo fuksiuką, vinis, pastačiau tą laivą. Na, ne tokį, koks knygose yra, bet bus gerai. Maisto irgi buvau pasiruošęs, šunį vienakį turėjau.

Labai norėjau jūreiviškų dryžuotų marškinių. Svajojau, kaip stovėsiu laive, krūtinę atstatęs. Priprašiau mamos, ji atvežė dryžuotos medžiagos ir man pasiuvo. Tik dryžiai buvo ne horizontaliai, bet vertikaliai. Negerai, bet negali norėti tokios laimės – skersų dryžių“, – šypsosi rašytojas.

Ir atėjo lemtingoji diena plaukti į Šiaurę. Pievos buvo patvinusios, o Vytauto planas buvo konkretus – nueiti iki kanalo, juo pasiekti Dabikinės upelį, tada į Ventą, Baltijos jūrą ir – pagal pakrantę. O ten ir ledynai netoli…

„Einu iš mokyklos laimingas, kad tuoj dešrų pasiimsiu, šunį, kelis rublius turėjau. Einu kiemu, kur aptvaras kiaulėms pabėgioti padarytas. Kiaulių laikydavome nemažai. O ten guli nudrėbtas skersai mano laivas ir aplink paršai, knysles sukišę, maknoja, ką motina įpylė… Motina, nieko nežinodama apie laivybą, apie keliones neišmanydama, pamatė daržinėje paslėptą tą mano laivą. Jai jis atrodė puikiausias lovys paršų jovalui. Ta mano kelionė baigėsi tokiu būdu“, – sako Vytautas.

V. Almanis visada pabrėžia, kad jo dabartinių knygų redaktorius yra sūnus Andrius, o dailininkė – dukra Rita. Susitikime su šiauliečiais A. Almanis paskaitė mamos Julijos eilių. Leo­no Nek­ra­šo nuo­tr.

Apie katiną

Važiuodamas į susitikimus su skaitytojais, Vytautas dažnai atvyksta su žmona Julija arba atsiveža jos poezijos knygų ir romaną. Keliautojas visada pabrėžia, kad jo dabartinių knygų redaktorius yra sūnus, o dailininkė – dukra. Todėl knygas leisti jam pigiau ir paprasčiau. Knygose apstu ir paties Vytauto piešinių – rašytojas ne vienu talentu apdovanotas.

Tiesa, Vytautas savo knygas rašo ne kompiuteriu, spausdinimo mašinėle ir ne ant baltų lapų. Parduotuvėje gauna didelių šiurkščių pakavimo popieriaus lakštų. Pasideda ant stalo ir pieštuku skrebena įdomiausias istorijas. Kartais ant lapo poilsio susiraito katinas. Vytautas jo nenugena – tekstus rašo aplink. „Todėl frazė „aprašytas katinas“ – mano realybė“, – juokiasi keliautojas.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA