Tinka ne tik katalikams

Šiandien rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Dalia Jakaitė apžvelgia dvi knygas: Triukšmaujantys: katalikai. Lengvas būdas parašyti istorinį romaną. Faktų ir gandų kortelės. Parengė Agnė Žagrakalytė, Vilnius: Tyto alba, 2022; Søren Kierkegaard / Konstantinas Konstancijus, Pakartojimas, iš danų kalbos vertė Ieva Toleikytė, įvadą ir paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Viktoras Bachmetjevas, Vilnius: Hubris, 2023.

Velykiniu laikotarpiu norėčiau rekomenduoti šias dvi – triukšmaujančių katalikų ir ne mažiau triukšmingo, o kartu ir santūriai tylaus evangelikų liuteronų teologo – knygas. Nors jas skiria kone 180 metų, nors skiriasi žanro ar kiti parametrai, pagal bendrą gyvenimiškų asociacijų logiką įdomu matyti ir atitikmenis: pavyzdžiui, prisiminimų meilė ar besilinksminanti siela (persakant filosofą), pasirinkimo ir tikėjimo dilemos, erotinės meilės ir prigimties klausimai, ironijos ir parodijos skerspjūviai, autoriaus „mirtis“ ar kiti vaidmenys… Galų gale – rimtas abiejų knygų parengimo darbas.

„Jei Dievas pats nebūtų troškęs pakartojimo, pasaulis niekad nebūtų atsiradęs“ (p. 42) – rašo Sørenas Kierkegaard’as, kurio legenda radosi ne tik iš raštų, bet ir iš ne mažiau įstabaus gyvenimo. Ne tik velykiniu, bet ir besitęsiančios įtampos bei nerimo metu šis teologas ir filosofas viltį išsaugo paradokso bei giluminės patirties būdu. Tikėjimo, o kartais ir literatūros skaitymo autorius moko nemokydamas, bent akimirką leidžia suvokti tai, kas nesuvokiama. Iš visų kitų jo knygų šiandien išskirčiau ir į lietuvių kalbą išverstas – „Liga mirčiai“, „Filosofiniai trupiniai“, „Požiūrio taškas į mano autorinę veiklą“. Nesiekdama kokio nors dviejų pradžioje minėtų kūrinių palyginimo ir likdama ištikima šios recenzijų skilties pasirinkimui daugiau kalbėti apie lietuvių autorius, savo atsiliepimu skubu tiesiog pabrėžti, kad patiems įvairiausiems skaitytojams verta neišsigąsti nei Kierkegaard’o filosofijos, nei Agnės Žagrakalytės „kortelių“.

Kai toks sudėtingas viršelio aprašas, negaliu prie jo nesustoti. Taigi, viena iš knygos „Triukšmaujantys: katalikai“ paantraščių – „faktų ir gandų kortelės“ – nuskamba (auto)ironiškai: tarsi tai būtų tik parengiamoji knygos medžiaga ar tam tikros istorinės medžiagos santrauka, kuriai skirtis tarp faktų ir gandų rūpi ir nerūpi (Arba–arba, – kaip rašė legendinis filosofas). Iš tiesų šis tekstas yra tarsi žaismingas mokslinis tyrimas (o galbūt ir švelni jo parodija). Šią mintį patvirtintų ir viršelyje fiksuota autorystė: „parengė Agnė Žagrakalytė“. Vadinasi, lyg ir nieko asmeniško, subjektyvaus, literatūriško. Bet būdamas tiesa, šis parengimas atliepia ir visai knygai būdingą vaidmenų žaidimą. Kaip rašė Wolfgangas Iseris, vienas iš vaizduotės elementų yra atranka, o kaip rašo Kierkegaard’as – „Vien vaizduotė pabudusi sapnui apie asmenybę, visa kita saugiai tebemiega“ (p. 62). O kur dar individualus aptariamos knygos struktūravimas, grafinė išraiška… Beje, neseniai lietuvių kalba pasirodė grafiniu romanu pavadinta Joono Sildrės komiksų knyga „Tarp dviejų garsų“ (už rekomendaciją dėkoju Eglei Litvinienei). „Visa išmintis yra suprastinimas“, – ištaria knygos herojus kompozitorius Arvo Pärtas. Šiuo atveju asociacijas sužadina tiek ši (ne)paprastumo intencija, tiek ir minėtas žanrinis romano apibūdinimas, piešiniai, o iš kitos pusės – Žagrakalytės knygos ideogramos, jų paaiškinimai (citata, vynas, kryžiai, ginklai, kantičkos, Kinija, Lietuva, Belgija…) ir vėliau – jų sąsaja su tekstu.

Knyga turi ir dar vieną paantraštę: „Lengvas būdas parašyti istorinį romaną“ (plg. „Lengvas būdas pačiam per save išmokti gražiai rašyti“, – fiksuojama vienoje „kortelėje“, p. 97). Taigi ką dar turime? Savotišką kūrybinio rašymo studiją ir vėlgi su ironijos prieskoniu vien todėl, kad pasakymas „lengvas“ galų gale netenka savo prasmės. Beskaitant knygą paaiškėja, kad nėra lengvo būdo parašyti romaną.

Kone svarbiausias šio (ne)romano herojus yra kunigas Kazimieras Žagrakalys, „Pajūralio Šv. Joakimo bažnyčios kuratas, filialistas“ (p. 90). Herojais tampa ir Motiejus Valančius, Jurgis Matulaitis, Pranas Dovydaitis, Feliksas Ereminas ar į namus laišką rašantis Pirmojo pasaulinio karo kareivis. Ir daugelis kitų, kuriems leidžiama prabilti iš dienoraščių, laiškų, pamokslų ir kitų tekstų. Žagrakalytės surašytoje knygoje galima rasti pačių netikėčiausių Pirmojo pasaulinio karo ir bažnyčių statymo, vaistų ir kalbos vartojimo, misionierių ir kitų šventųjų, Pasvalio krašto ir Belgijos gyvenimo istorijų. Nepaisant tam tikras istorijas persmelkiančio siaubo, tikrieji (ne)romano herojai, be kita ko, padeda sukurti paradoksaliai gyvybingą humoro jausmą, žaismės pojūtį. Carinės priespaudos, prarastos Nepriklausomybės gyvenimo istorija atnaujinama atrandant bei parodant ir visai (bent jau man) nežinomus asmenis ar faktus. Vienas įdomiausių knygos dalykų yra tai, kaip mažoji Lietuvos istorija atsiranda iš kasdienių alaus, vyno ar kitų panašių gėrimų vartojimo įpročių, iš apkasų gėlyčių ir kitų kasdienybės detalių. Šį istorinį (ne)romaną baigiant pokariu, neatsitiktinai tiek daug dėmesio skiriama kunigo Eremino atminčiai. Galų gale su savo herojais autorė (gal trumpam?) atsisveikina savotišku palaiminimu, ne tiek triukšminga, kiek nuolankia, o svarbiausia – tiesiog labai paveikia ir dabartiška malda:

Viešpatie, padaryk taip,

kad kitų kančia žeistų mus,

Viešpatie, nebeleisk,

kad mes būtume laimingi vieni.

Viešpatie, leisk mums jausti nerimą

dėl pasaulio skurdo.

Ir išlaisvink mus nuo mūsų pačių,

jei tokia yra Tavo valia.

(Belgų karaliaus Bodueno malda, rasta jo užrašų knygelėje)

(p. 307).

Mažųjų ir didžiųjų istorijų draminei įtampai, regis, skirtas ir žvilgsnį prie knygos teksto padedantis išlaikyti puslapių raudonis.

Grįžtant į knygos pradžią, užuomina apie istorinį romaną įžangoje atsiranda kartu su tokiu pasiūlymu skaitytojui: „Galima rinktis, kaip skaityti šią knygą – pagal norimą laikmetį, temą arba viską iš eilės, susidėlioti norimą vaizdą ir parašyti savą istorinį romaną“ (p. 11). Galbūt toks atrankinės giminystės skaitymas ir įmanomas. Tačiau visa „parengimo“ koncepcija numato ir idealesnį, aktyviai dirbantį skaitytoją. Ir tik taip pasimatys tikrasis katalikiško triukšmo vaizdinys. Tiesa, beskaitant knygą ima atrodyti, kad „triukšmaujantys“ nėra pats tinkamiausias žodis, tinkantis anaiptol ne visiems „kortelių“ herojams. Bet kaip ir visą virš faktų pakylantį autorės vaizduotės šėliojimą, šį apibūdinimą galima priimti kaip pasiūlymą surasti savąjį kodą Katalikų bažnyčios ar karų istorijai. Galų gale pats žodis „triukšmas“ yra daugiaprasmis, ir galima svarstyti, kokia reikšmė pasirinkta knygos autorės. Na, ir pavadinimo dvitaškis – ateinantis iš ankstesnio Žagrakalytės romano, šiek tiek primenantis Kęstutį Navaką ir, aišku, sukeliantis kito triukšmo lūkestį.

Jei iš šio mano atsiliepimo taip ir nepaaiškėjo esmė, galiu tik pakartoti: savuosius triukšmaujančių ir tyliai dirbančių katalikų ir ne katalikų pasakojimus kartu su poete ir prozininke Žagrakalyte tikrai verta atrasti ir susidėlioti patiems. O knygos „aprengėjai“ norisi tiesiog padėkoti už šį dėmesį šventų vyrų ir moterų gyvenimui. Ir visai pabaigoje priminsiu, kad autorės kraityje – eilėraščių knygos „Išteku“, „Visa tiesa apie Alisą Meler“, „Štai“, romanai „Eigulio duktė: F 117“, „Klara“ ir kt.

Literatūrologė Dalia Jakaitė