REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gamta2017 m. Birželio 3 d. 09:17

Talkų tradicija

Panevėžys

anonymous anonymousŠaltinis: Etaplius.lt


5519

Jonas Lasickis dar XV a. aprašė vieną nutikimą: „Kai jis, Žygimanto Augusto liepiamas, tuos žmones sušaukęs kur, mokydavo pamaldumo, kalbėdavo apie vieną Dievą, stabmeldžiai jam sakydavo: "Ko čia mums kaišioji vieną Dievą, lyg jis būtų galingesnis už mūsų visus? Vienas – vis vienas: kur daugiau, daugiau ir padaro“.


Foto galerija:

5931b6596f3d0.jpg
5931b6582844a.jpg
5931b65a0ae1f.jpg
5931b65c6e44f.jpg
5931b65bd1333.jpg

Dievai mums parodė kaip dirbti. Protėviai darbą atlikdavo ne kaip pilkos būtybės, ne kaip prievartos primestą veiksmą. Darbus stengdavosi įveikti taip, tarsi tai būtų savotiškas sakralizuotas ritualas. Deja,pasak akademiko Romualdo Grigo, tol darbas turėjęs dorovinį krūvį, kol tapo priverstiniu darbu. Jau baudžiavos laikais darbas buvo paverstas neišvengiama būtinybe. Taip buvo nužemintas ir paniekintas tradicinis, prigimtinis lietuvio būdas ir jo tradicinis darbštumas.

Šiuolaikinė, į hedonizmą (pramogų sureikšminimą) nusitaikiusi „vartotojų civilizacija“ disponuoja ne tik neįtikėtinomis technologijomis, bet ir normatyvais, kurie iš darbo atima tai, kas žmogaus prigimčiai svarbiausia – kūrybinį aktą. Sumenkina tai, kas daugeliui suteikdavo turtingesnę gyvenimo ir bendravimo su kitais prasmę.

Panevėžio Romuvoje jau pernai pradėjome rinktis į talkas, kuriose stengėmės išsaugoti kūrybinę protėvių dvasią ir darnų, malonų bendravimą. „Darbą tik ant kojų sunku pastatyti, toliau nereikia jo varyti – patsai ateina“,– sakydavo seneliai. Į pirmą talką mus pakvietė Kupiškio jaunimo „Ramuva“. Jie paprašėant Žirgokalnio pastatyti aukurą. Prisirinkome tinkamų akmenų, nuvažiavome ir Rasoms pastatėme Žirgokalnioaukurą. Prisimename, kokiu puikiu alumi mus pavaišino, nes pagal paprotį „kieno talka, to ir tabakas“. Dėkingi kupiškėnaiir dabar per šventes mums pakankliuoja.

Pavasarį nutarėme,Perkūno šventykloje,Druciškėse, atstatyti dūminę pirtelę. Per keletą talkų atstatėme krosnį, plautus, grindis. Išbandėme garą, visi išsipaišinę, maudėmės ledinėje Pyvesoje. Gavosi „nei Dievui malda, nei velniui talka“, todėl perstatėme krosnį, pakūrądarėme iš naujo,kol tiko. Dabar, kai aplankome Perkūno šventyklą, pirma išsiperiame pirtelėje, tik po to dievaitaujame.

Į talką Kulionyse Prieš Jorę mus pakvietė vaidila Jonas Vaiškūnas.Krūsnį statyti Panevėžyje moka tik Aliukas. Jis atsivežė stebuklingą akmenėlį, kuris laiko visą krūsnies skliautąir keletą gydomųjų akmenų iš Pyvesos. Veždamas akmenis pirčiai vaidila Jonas Vaiškūnas netikėtai rado dubenuotąjį akmenį. Pliaupiant lietui, pastatėme Perkūno šventyklos krūsnį, pakūrėme ir išmaudėme Jorės talkos dalyvius.Vaiškūnai „priraikė duonos, kaip talkai“.

Smagiausia talka buvo Paliūniškyje, pas žolininkę Dalytę. Kibome į rąstus, kurių buvo prikrautas kiemas, priskaldėme kalną malkų. Šeimininkė išvirė katilą troškinio su stebuklingomis žolelėmis, paskui pakūrė pirtį, išpėrė. Nei žolelių arbatoms, nei kalboms nebuvo galo.

Netoli Akmenytės dvarelio, prie kelio, stovėjo šventa liepa, kurioje buvo įkelta koplytėlė, tačiau kelininkai tiesino kelią, nesukdami galvos, nukirto liepą. Pabiro dvaselės po kaimus, pušyse ėmė želti raganų šluotos.Matydami tokią bėdą, Panevėžio Romuvos vyraiprie pušies su raganos šluotasuvoliojo akmenis į ratą ir pastatė akmeninį aukurą – stalą. Per pirmą įšventinimo apeigą galingainugriaudė Perkūnas ir pabiro iš dangaus baltos „kruopos“, kurias mes palaikėme raganų dovana.

Kas rudenį Aliukas ir Vaidas kviečia vyrus į Akmenytės dvarelį midaus virti. Ne kiek virti, kiek ragauti. Pasirodo, midų kaip musės labai mėgsta moterys...be to netoliese Raganų šventyklėlė.

Vis dar„kutename“ Raselės daržinę Katinų kaime. Statyta tikro meistro, skambantys rąstai, pamatai kaip pilies, o gal tai dvaro, ar šventyklos liekanos? Iš pirmo karto nei rastų, nei pamatų neįveikėme. Buvo labai karšta diena, todėl kaip katinai sukome ratus aplink šaltibarščių puodą. Darbo liko dar trims talkoms.

Paskutinį rugpjūčio šeštadienį romuviųvaikai suvažiuoja į Abukauskynės kaimą, prie Laimos aukuro, raškyti riešutų. Vaikai riešutauja, o suaugę gliaudo riešutus, aptaria darbus,rudens šventes, planus.

Šią vasarą pradėjome tvarkyti Panevėžio apylinkių Alkas.„Darbas maldą atstoja ir Dievas už tai nerūgoja“,– sako patarlė. Dirbdami visur randamePradžiapačio buvimo ir jo kūrybinės raiškos ženklus. Bandome į Alkas žvelgti taip, kaip mūsųprotėvai, kurie gyveno pagal pamatinį Darnos principą.Vis randame užmirštų, privatizuotų, užartų šventųjų Alkų.Darbo daug. Be talkų neišsiversime.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA