Šypsenų metai

Kapitonai sako: „Kaip pavadinsi laivą, taip jis ir plauks.“ Manau, tai tiktų ir metų apibūdinimui: „Kaip juos pavadinsi, tokie jie ir bus.“ Todėl šiuos metus norėčiau pavadinti „Šypsenų metais“.

Istorikai sako, jog humoro istorijos viršūnė yra XVI amžius, kai imta pripažinti, kad tai, kas reikšminga, gali būti juokinga. Suklestėjo sąmojis, farsas, bufonada, pamfletas, atsirado juokdarių draugijos, intelektualesni darėsi anekdotai. Išskirtiniu humoro jausmu pasižymėjo Žygimantas Senasis, nepamainomas kortų žaidimų meistras. Kartą žaidžiant, jis pasakė turįs tris karalius. Kai reikėjo atskleisti kortas, pasirodė, jog jų tik du. „Kur trečias karalius?“ – ėmė klausinėti kiti žaidėjai. „Aš ir esu trečias“, – atsakė Žygimantas.

Pasaulyje garsaus projekto „Laugh Lab“ metu, apklausus per 2 milijonus žmonių iš 70 pasaulio šalių, buvo išsiaiškinta, koks yra juokingiausias anekdotas pasaulyje. Iš viso tyrimo metu įvertinta net 40 tūkst. anekdotų. Juokingiausiu išrinktas šis:

Du vyriškiai medžioja ir staiga vienas apalpsta. Bičiulis išsitraukia mobilųjį telefoną ir skambina pagalbos tarnyboms. Kai atsiliepia operatorė, žmogus pradeda rėkti, kad jo draugas mirė ir klausia ką daryti.

– Nusiraminkite. Pirma įsitikinkite, ar jūsų draugas tikrai nebegyvas, – sako operatorė.

Po trumpos tylos ragelyje pasigirsta šūvis ir klausimas:

– Įsitikinau. Kas toliau?

Nebalsuočiau už šį anekdotą kaip geriausią, bet jeigu taip nuspręsta – tebūnie. Be to, sako, pasaulyje tiek anekdotų, kiek gyvena skruzdėlių, o jų 20 kvadrilijonų. Pastebėjau, jog ypač mėgstami anekdotai apie pinigus. Kad ir šis:

Prekybos centre kasininkei neturint grąžos, pirkėjas paprašo šalia stovinčio kito pirkėjo: „Gal galėtumėte iškeisti 500 eurų?“ Šis atsako: „Deja, ne, bet ačiū už komplimentą.“

Šiandien skirstant anekdotus, retas pamini dar LDK laikais atsiradusią anekdotų grupę apie meną ir menininkus. Egzistuoja prieškarinis anekdotas apie Borisą Dauguvietį, kuris 1937 m. Šiaulių teatre statė spektaklį ir pertraukėlės metu nuėjo į turgų. Besidairant po turgų, priėjo pagyvenęs valstietis ir nedrąsiai kreipėsi į išskirtinį turgaus klientą (mat, B. Dauguvietis buvo aukšto ūgio ir nešiojo įsisegęs auskarą ausyje), klausdamas gal šis galįs patarti, ar jam pirkti nusižiūrėtą karvutę, ar ne. Suprasdamas, kad patarti negalės ir norėdamas linksmai atsakyti klausiančiam, kad ne į tą žmogų kreipėsi, patarė: „Duokite karvei paskaityti „Ūkininko patarėją“, jei skaitys – nepirkite, o jei ne – pirkite.“

Romenas Rolanas sukūrė pirmąjį meno dėsnį menininkams: „Jei neturi ko pasakyti, patylėk“. Patys menininkai irgi papasakoja daug subtilių anekdotų. Pamenu prof. Vytenio Rimkaus mėgstamą anekdotą: vaišių metu vyrų būrelis išeina laukan parūkyti ir stebisi: „Kiek danguje žvaigždžių, o mėnuo tik kur ne kur.“

Kur šiandien gali išgirsti geriausius anekdotus? Sako, nepasiklausęs anekdoto neišeisi iš automobilių remonto dirbtuvių. Bet štai man ten girdimi anekdotai kažkokie primityvoki. Vienoje dirbtuvėje jau galvojau išgirsiu ką įdomesnio, nes pati dirbtuvė buvo nepanaši į kitas, mat, ant sienų nesimatė nei vienos pusnuogės merginos nuotraukos. Net suabejojau, ar automobilių remonto dirbtuvėje esu. Deja, nieko doro neišgirdau.

Gaila, nepopuliaru pasakoti anekdotų poliklinikų ir ligoninių laukiamuosiuose. O juk ten, kaip niekur kitur, jie reikalingi. Nors profesinių anekdotų grupėje anekdotai apie gydytojus populiarūs: žurnalistai klausinėja kalnuose gyvenantį senuką: „Atskleiskite paslaptį, kodėl kalnuose gyvena tiek daug ilgaamžių?“ Senukas atsakė: „Mes aukštai, gydytojai iki mūsų neprivažiuoja.“

Tokios anekdotų grupės tarsi nėra, o jei būtų, tai, manau, ją pripažintų geriausių anekdotų grupe. Tai žinomų žmonių pasakojami anekdotai, arba kitaip, jų mėgstami anekdotai ar bent vienas anekdotas. Štai Tomas Venclova mėgsta pasakoti anekdotą apie dvi optimistų rūšis. Pirmai priklauso paprastieji optimistai, sakantys, jog viskas baigsis gerai, antrajai – istorijos optimistai, kartojantys: „Viskas baigsis gerai, bet mes šito nebepamatysim.“

Populiari anekdotų grupė – apie tautas. Apie estus, mano galva, inteligentiškiausi. Patys estai irgi mielai pasakoja anekdotus apie kitas tautas. Įsiminė trumputis apie lietuvių šokius: „Lietuviai šoka šoka ir dar šokdami pašoka“. O štai estai klausia, koks skirtumas tarp jų ir latvių? Ir atsako: „Latviai turi malonius kaimynus.“ Dar vienas anekdotas, kuris man labai patiko: latviai gi lietuviams sako: „Girdėjome, kad pas jus gyvena daug durnių“. Lietuviai pripažįsta: „Taip, daug. Mes juos latviais vadiname.“

Sovietmečiu Kaunas ir Tartu buvo draugaujantys miestai. Tartu veikė restoranas „Kaunas“, o Kaune – „Tartu“. Po 1990-ųjų restoranai nebeveikė ir Kaune vietoj šio restorano įsikūrė karstų parduotuvė (tiesa, dabar ten jau kažkokia kita įstaiga).

Paieškojus galima rasti, ką kitos tautos mąsto apie lietuvius. Istorikas Alfredas Bumblauskas prisimena, kaip kartą vienoje Palenkės kaimo sodyboje paklausė vietinės lenkės, ar čia gyvena lietuvių. Šioji atsakė: „Dzięki Bogu, nie“ („Ačiū Dievui, ne“, tariama „Dzienki Bogu, nie“).

Iš anekdotų ciklo „Prie dangaus vartų“: ateina pilietis prie dangaus vartų ir prašosi Petro įleidžiamas. Petras pasikviečia Dievą ir abu tariasi. Klausia žmogų, kokių nuopelnų turįs, kad dangun prašosi. „Esu davęs vienam elgetai eurą, kitam pusę“, – atsako žmogus. Tuomet Petras pasiūlo Dievui: „Atiduodam, Viešpatie, jam tą pusantro euro ir tegul sau keliauja.“

Įsteigta firma, besireklamuojanti, kad išpildo visus prašymus. Paskambinau ir paprašiau: „Noriu saulėtos dienos, pražydusių gėlių, temperatūros ne mažiau 20 laipsnių, lengvo vėjelio.“ Iškart atsakė: „Jūsų užsakymas priimtas, jis bus išpildytas gegužės 20 dieną.“

Kartą žmonės paklausė Dievo:

– Kodėl žemėje tiek daug neteisybės, melo, žudynių, karų?

Dievas nustebęs irgi paklausė:

– O ką? Tai jums nepatinka?

– Be abejo, nepatinka, – atsakė žmonės.

– Tad nedarykit šito!

Anekdotai kartais gali tapti vertingais patarimais: „Bet kokioje neaiškioje situacijoje, reikia skubiai eiti miegoti“. Ar: „Kai nežinote, ko tiksliai ieškote, geriau būkite namuose“. Bičiulis sako, jog jam nesvarbu anekdoto tema, svarbiausia, kad būtų juokinga.

Keleivis oro uoste, registruodamas savo bilietą ir lagaminus skrydžiui, pastebėjo, kad vienas keliautojas šaukė ant oro uosto darbuotojos, pyko, kaltino ją, įžeidinėjo, o ji ramiai sau darbavosi toliau. Ji šypsojosi, su juo švelniai kalbėjo ir pagarbiai aptarnavo. Atrodė, kad moteris visiškai nepyksta. Kai jis priėjo prie tos darbuotojos, nutarė pasakyti keletą švelnių žodžių: „Žaviuosi jūsų kantrybe ir ramybe, nes mačiau, kaip elgėsi tas vyras. Jūs stiprus žmogus, kad galėjote jam tiek daug gerumo parodyti.“

Darbuotoja toliau šypsojosi ir atsakė: „O, tai nebuvo sunku, mat jis keliauja į Angliją, o jo lagaminai išskrido į Japoniją.“

Savaitgalį dera palinkėti gerai jį praleisti, nes didelė nesėkmė – blogai praleistas savaitgalis. Juo labiau pirmas metuose. Kaip tame anekdote, kai vandenyne nuskęsta laivas. Keleiviai gelbstisi valtimis, juos gelbėti išskrenda malūnsparniai. Gal mėnesį vyksta paieškos, kol nutaria, kad reikia jas baigti, nes ką išgelbėjo, jau išgelbėjo ir tenka susitaikyti su kai kurių netektimi.

Nutaria vykdyti paieškas dar vieną dieną. Ir tolumoje, ant kažkokios lentos, pamato gulintį žmogų. Iš sraigtasparnio nuleidžia virvines kopetėles, įkeltą žmogų apžiūri gydytojai ir stebisi: „Kaip jums pavyko išgyventi tiek dienų, vien iš liūdesio buvo galima mirti?“ „Taip, labai liūdna buvo“, – prisipažįsta išgelbėtasis, – „Ypač – savaitgaliais.“