Svamis Aditja iš Indijos: „Dabar aš lietuvis“

Šiauliečių ir miesto svečių dėmesį pastaruoju metu galėjo atkreipti neįprastos išvaizdos vyras. Tai – sanjasis Svamis (išsižadėjęs materialiojo pasaulio dvasinis mokytojas) Aditja, atvykęs į Lietuvą ne tik pasidalyti savo išmintimi su žmonėmis, bet ir pasimokyti iš jų. „Kiekvienas žmogus mane įkvepia“, – sako jis.

11 metų atskirties

– Kokia buvo jūsų vaikystė?

– Užaugau kaip normalus vaikas. Lankiau mokyklą, mokiausi universitete. Tada iškeliavau į užsienį dirbti. Supratau, kad mano gyvenime kažko trūksta, ir ėmiau domėtis dvasingumu, meditacija. Atrodė, kad niekas nevyksta tinkamai ir tinkamu metu. Nusprendžiau grįžti į Indiją.

Susipažinau su savo vadovu, jis liepė rinktis: arba skaityti knygas, arba užsiimti tapa (savidisciplinos būdas, – aut. past.). Pasirinkau tapą, trejus–ketverius metus kasdien kartojau mantrą. Meditacija ir mantros kartojimas suteikė man visus atsakymus. Po to grįžau pas savo guru ir jis man nurodė daug tolesnių žingsnių. Atsiskyriau nuo viso išorinio pasaulio, 11 metų vienuolyne Himalajuose valgiau tik daržoves ir gėriau pieną, užsiėmiau joga, kartojau mantras, meditavau ir gyvenau asketiškai. Tai buvo mano dvasinio vadovo dovana.

– Ką tokia patirtis jums suteikė?

– Buvau palaimintas ir įgijau išminties. Jei nebūčiau to patyręs, dabar nebūčiau čia, nekeliaučiau po pasaulį. Ta patirtis padėjo man pažiūrėti į savo vidų, suprasti, kas esu ir koks mano tikslas. Radau tikrąją tiesą savyje. Neradęs tiesos ir išminties savyje, kaip gali eiti ir kalbėti kitiems?

– Ar ta tiesa universali?

– Mano tiesa nesiskiria nuo kitų. Mūsų tikslai ir pasirinkimai gali skirtis, bet tiesa yra viena: tu turi būti sąmoningas su aplinka ir gamta. To mokau ir žmones, bet ne tradiciniu būdu. Remiuosi mokslu ir logika. Jei tai patrauks protą ir sąmonę, jie tuo seks. Jei tiesiog aklai tai pasakysiu, nebus gerai nei man, nei jiems.

Už tiesą – pomidorai

– Kokiais klausimais į jus kreipiasi žmonės?

– Žmonės ateina ir su konkrečiomis problemomis, ir kai jaučiasi sutrikę, ir norėdami tapti sąmoningesni, įgyti išminties, sužinoti savo gyvenimo tikslą. Jie nori būti laimingi savo aplinkoje, šeimoje, darbe, gamtoje.

Visų žmonių vienodas kraujas ir vienoda išmintis. Tikslai gali būti ir visiškai skirtingi, pavyzdžiui, žmonių, gyvenančių Afganistane ar Sudane ir čia. Lietuvos visuomenė yra laisva, todėl ir siekiai aukštesni. Bet visiems reikia laimės ir taikos – tai svarbu, kur bebūtum. Niekas nenori nieko skaudinti. Ar jūs norite skaudinti kitus, žiaurumu siekti savo tikslų? Niekas to nenori.

– Ar žmonės pas jus grįžta, ar sulaukiate vis naujų?

– Dauguma žmonių grįžta. Tie, kurie tenori juokauti su savo gyvenimu ir žmonėmis aplink, eina kitais keliais. Neseniai susitikau su moterimi, su kuria kalbėjausi prieš porą metų. Tada jai visai nepatiko, ką pasakiau, net supyko. Dabar pripažino, kad viskas, ką tada kalbėjau, – tiesa, ir buvo labai laiminga. Atsidėkodama man padovanojo pomidorų iš savo sodo. Niekas pasaulyje nėra gavęs pomidorų už tiesą, tik aš. Aš laimės kūdikis!

Dvasingumo verslas

– Kaip Indijoje tampama vienuoliu?

– Siekdamas dvasingumo, gali eiti pas guru ar meistrą. Yra tik kelios mokyklos ir vietos, kur galima įgyti tikros išminties.

Aš priklausau advaitos vedantos hinduizmo šakai. Mes tikime, kad dievas ir žmogus yra vienis. Vaišnavai tiki, kad dievas ir žmogus yra atskiri: jie kuria idealus, stato statulas, kad juos garbintų. Aš jaučiu, kad dievas yra manyje ir visuose. Jei aš garbinu kitus, stengiuosi, kad jie būtų laimingi, vadinasi, meldžiuosi. Tai man geriausia mantra.

Kai kurie žmonės užsiima dvasingumo verslu: neturėję guru ar meistro, įkuria sektas ir sako: „Ei, mes išspręsime visas jūsų problemas, ateikite, išmokysime to ir to, tik duokite mums pinigų. Jūsų pinigai mums suteiks ramybę ir jūs, neturėdamas pinigų, taip pat būsite ramus.“ Tai yra verslas.

– Ką veikiate Lietuvoje?

– Yra vienuolių, kurie keliauja po pasaulį ir dalijasi išmintimi. Dauguma keliauja po Indiją, bet mano guru man leido keliauti po pasaulį.

Lietuvoje kalbu su visuomene: moterimis, vyrais, vaikais. Noriu žinoti, kaip jie gyvena ir kaip galvoja, ar galiu jiems kuo nors padėti, ar galiu būti jų vedliu arba jie mano. Tai ne vienpusis žaidimas. Abiem keliais galime siekti laimės, bendradarbiavimo ir pagalbos.

Lietuvoje buvau du kartus. Mane pakvietė dalyvauti festivalyje „Masters of calm“, apie Europą iki tol žinojau nedaug. Festivalyje turbūt susitikau žmonių iš visų valstybių – vyksiu ir į Švediją, ir į Bulgariją, ir į Vokietiją.

Ramybės tarnas

– Paminėjote festivalį „Masters of calm“. Ar jaučiatės ramybės meistru?

– Aš nesu ramybės meistras, aš esu ramybės tarnas. Tai reiškia, kad aš tarnauju žmonėms. Yra tik vienas meistras šiame pasaulyje – visuotinė jėga, visuotinis sąmoningumas. Aš tik mokausi iš visų: ir žmonių, ir gyvūnų, net ir augalų. Turime mokytis ir augti kasdien. Nesu meistras, bet turiu šiek tiek išminties, kurią perduodu žmonėms. Jei ta išmintis naudinga, reikia ja sekti, siekti taikos, ramybės savyje, jei ne – pamiršti ir būti laimingam, kur bebūtum.

– Kaip rasti ramybę, kai aplink vyksta siaubingi dalykai, pavyzdžiui, Rusijos karas prieš Ukrainą?

– Negali būti ramus, kai tiek baisių dalykų vyksta. Reikia kovoti su negandomis. Kažkas kovoja šalia tavęs – ar gali būti ramus? Ne. Negalima žiūrėti, kaip kiti žmonės išduoda visuomenę. Kenčia milijonai žmonių. Ko bus pasiekta šiuo karu? Prireiks 50 metų, dviejų kartų, kol bus pasiekta taika. Kas labiausiai kentės? Vaikai, moterys, motinos, tėvai.

Europiečiams atrodo, jog tai – tik jų problema. Iš tikrųjų ta problema yra visame pasaulyje. Reikia siekti laisvos visuomenės visur. Lietuvos gyventojų tikslai nesiskiria nuo švedų ar indų. Tai tikrasis dvasingumas – laimė, taika, patogumas: kad visi turėtų namus, duonos, vaikai galėtų įgyti išsilavinimą, kuris praplėstų jų horizontą, mąstymą.

Dažnai matau kenčiančius vaikus, moteris. Dauguma moterų Indijoje neturi turto, darbo, negali įgyti išsilavinimo, daugybė vaikų negali lankyti mokyklų. Tai labai brangu. Kai keliauju užsienyje, suprantu, kad panašių problemų yra ir kitur. Pavyzdžiui, Vokietijoje 16 proc. žmonių gyvena skurdžiai. Lietuvoje irgi yra taip gyvenančiųjų.

Prie bendro stalo

– Kaip reiktų pakeisti tokią situaciją?

– Turime susivienyti, siekti bendro sąmoningumo ir atlikti tam tikras sunkias užduotis: užbaigti konfliktus, nebebūti godūs, susėsti prie bendro stalo ir kartu spręsti problemas. Tai galėtų įvykti tik tuo atveju, jei žmonės taptų sąmoningi. Dabar jie nepažįsta savęs, bet nori pažinti kitus. Kaip, nežinodamas, kas esi tu, gali žinoti, kas yra kiti? Kiekvienas lyderis, verslininkas, mokytojas, gydytojas turi susivienyti ir kovoti dėl bendros Lietuvos.

– Ar jums patinka Lietuva? Ar čia dar grįšite?

– Lietuva – labai graži šalis, čia nuostabūs žmonės. Jie išmintingi ir smalsūs, moka klausytis. Turtingose šalyse žmonės dažnai nedrįsta kalbėtis, o lietuviai yra labai draugiški. Galiu didžiuodamasis pasakyti: šiaip esu indas, bet dabar aš lietuvis.

Norėčiau čia gyventi ir įkurti ašramą, kur būtų galima mokytis jogos, meditacijos, tapos, kvėpavimo, ajurvedos. Norėčiau, kad ten atvyktų lietuvių ir dalytųsi savo išmintimi, tikslais. Tai būtų vieta kiekvienam.

Kol kas Lietuvoje yra tik keli vaišnavų ašramai. Jie, vadinamieji krišnaitai, tik šoka ir dainuoja: palieka šeimas, tampa das ar dasi, nesirūpina savo vaikais ir gauna nemokamai pavalgyti. Aš su tuo nesutinku. Negali pas mane atvykti tik nemokamo maisto. Turi kažkuo užsiimti, rūpintis karma. Aš esu sanjasis – turiu savo užsiėmimų.

– Kokie jie?

– Kiekvieną rytą atsikėlęs medituoju, kartoju savo mantrą, tada bendrauju su žmonėmis, bandau jiems padėti, skaitau paskaitas apie dvasingumą, išmintį. Keliauju ir susitinku su visuomene. Mano dienotvarkė Indijoje mažai skiriasi – ten aš toks pat.