Sun­kiau­sia už­duo­tis

Žmo­gus gy­ve­na pa­ts sa­vo gy­ve­ni­mą. Vi­sa­da kiek­vie­ną aki­mir­ką yra dau­gy­bė pa­si­rin­ki­mų: ką ma­ty­ti, ką gal­vo­ti, ką jaus­ti. Vi­sa­da  kiek­vie­na­me pa­si­rin­ki­me yra dau­gy­bė pa­si­rin­ki­mų.
 

Kurti kiekvieną gyvenimo valandą

Pavyzdžiui, jei nusprendžiu pusvalandį gėrėtis gamta, pasirenku, kaip matyti – tarsi iš tolo, iš begalybės gėrėtis nuostabia Dievo kūryba ir jaustis jos dalimi, matyti kiekvieną augantį augalėlį, besiskleidžiančius lapelius, klausytis paukštelių, bet galiu matyti želiančias piktžoles, paukščių apdergtą langą, netvarkingą pakelę, šiukšles. Ir taip visur.

Kiekvieną žmogų, dalyką, įvykį pasirenkame, kaip matyti: džiaugtis ar piktintis, mylėti ar taisyti. Daug paprasčiau, atrodo, atsisakyti šio pasirinkimo ir nusimesti šią nepaprastai didelę atsakomybę kurti kiekvieną savo gyvenimo sritį, metus, dieną, valandą. Paprasčiau paleisti laisva nuodėmės pažeistos prigimties judėjimo eiga ir stabiliai judėti link pervargimo, nusivylimo, nepasitenkinimo. Taip norisi apkaltinti aplinkybes, sveikatos būklę, amžių, finansus, kaimynus, valdžią ar net namiškius, kad negaliu būti laiminga. Tada, įkritus į socialinius tinklus, rasti pakankamai informacinių šiukšlių savo neatsakingumui patvirtinti ir toliau tęsti pro šoną. Užduotis juk nevykdoma!

Senovėje, kai vaikai buvo mokomi dorybių, jie turėdavo progą bent sužinoti apie savo užduotį. Jie bent išgirsdavo apie tai, kad yra tikri ir visuomet vertingi dalykai, tokie kaip tiesa, pagarba, pasiaukojimas, ištikimybė, susivaldymas, tvirtumas, gerumas, palaima. Šiandien yra daug vaikų, kurie savo pagerintose gimnazijose be galo daug jėgų įdeda iki susirgimo, nes juos moko būti konkurencingais, versliais, pirmūnais, madingais. Ir yra normalu, kad, įgijęs vidurinį išsilavinimą, žmogus nemoka melstis, daryti gerų darbų, rūpintis silpnesniaisiais. Ir kartais man net atrodo gerai, kad jie paauglystėje jau pervargę sudūžta ir pasitraukia iš tos beprasmės, beprotiškos, kovos. Juk taip ugdyti žmonės pasiekia aukštus postus. Ar jie rūpinsis gamta, visų gerove, seneliais, neįgaliaisiais?.. Juk konkurencingame pasaulyje šie žmonės tik balastas. Juos reikia kuo saugiau pabaigti, kad netrukdytų puikiesiems puikiai gyventi iliuzijoje, kad nėra kančios, mirties, sudužimų, netekčių. Juk pasirenkame, į ką žiūrėti.

Žingsniai imtis savo sunkiausios užduoties

Tą dieną, kai mano aktyviame pasaulyje nelieka vaikų, senų, ligotų, paklydusių žmonių, aš prarandu kartu ir save. Nes ir manyje yra vaikas, liga, senatvė, nuodėmė. Neišryškėję gal dar, tik augantys. Kiekvieno iš mūsų gyvenime artėja ir mirties valanda, kuomet bus viskas atidengta, nukris visos veidmainystės kaukės ir būsime pamatuoti pagal tai, kiek mylėjome konkrečiais gerais darbais. Kaip ir pažeidžiami žmonės, taip ir vidinis pažeidžiamumas reikalauja ypatingo jautrumo, kad būtų pasirūpinta, o ne paslėpta, užmaskuota.

Geroji žinia ta, kad niekada nevėlu imtis savo sunkiausios užduoties. Žinoma, galima ir iki paskutinio atokvėpio jos nesiimti – yra toks pasirinkimas. Tad tiems, kurie nori to imtis, keletas žingsnelių.

Pirmiausia susivokti, kad tik aš pats viską, ką turiu, ir pasirinkau (arba turiu, nes kitaip nepasirinkau) ir nėra daugiau atsakingų už mano būklę, savijautą, darbą, santykius, tik pats. Lygiai taip pat žmogus viską daro, ką nori. Jei jis daro kažką, ko nenori (čia ne apie jausmą, o apie vertybių visumą, nes šiuo metu, pavyzdžiui, aš visai nenoriu rašyti šio rašinio, jau norėčiau miegoti, tačiau iš tiesų labai noriu išdėstyti mintį, kuri man šią savaitę pasirodė tokia svarbi).

Paskui svarbu gerai suvokti, kad Dievas man suteikė visą tobulą priemonių rinkinį, kuriame nieko netrūksta, kad galėčiau įgyvendinti savo asmeninę, unikalią užduotį. Tai visa puokštė dalykų, tokių kaip laikmetis, tėvai, rasė, tautybė, lytis, charakterio savybės, gabumai. Priemones reikia išmokti įvaldyti: kas geriausia – naudoti, kas trukdo – sutramdyti. Viską galima panaudoti tikslui, tik svarbu – teisingais kiekiais.

Mes, kas mokėmės katekizmo, sužinojome, būdami dešimties metų, kam žmogus gyvena žemėje: kad įvykdytų Dievo valią. Ir daugybės metų prasmės ir tikslo paieškos visada atveda ten pat – prie sąžiningumo ir meilės. Kiekvienas žmogus gyvena, kad mylėtų savo būdu dalykus ir žmones. To ir mokomės. Nieko daugiau. Visa kita yra ne esmė.

Žinoma, kad yra aplinkybių, yra situacijų. Pavyzdžiui, gal negavau paties geriausio darbo, tada rinksiuosi, ką toliau daryti: ieškoti darbo, tobulintis ar imti kitą, mažiau mielą.

Pirmiausia – Dievo karalystė

O dabar pagalvokime apie tikrai laimingus, mylinčius žmones. Apie tuos, kuriuos tikrai pažįstame. Ne iš televizoriaus ar įvaizdžio: tetutę, kaimyną, barmeną, gydytoją, bendradarbį. Žinoma, jei dėmesio kryptis klaidingai nustatyta, tuomet jų nematome, nes žiūrime į atrodančius sėkmingais, o ne į dvasiškai spindinčius gerumą, ramybę ir meilę. Aš matau iš karto ir labai apsidžiaugiu! Man labai patinka užklausti: „Kas tau yra gyvenimas? Ką veiki su savo gyvenimu?“ Ir vienais ar kitais žodžiais atsakymai visai sutampa su tuo iš katekizmo, meilės ir sąžiningumo siekimo atsakymu. Jie yra mano mokytojai. Bet kas: visai paprastas ūkininkas ar atsakingas valdininkas, mamytė su vaikeliais ar su sunkia liga besigalynėjantis žmogus. Esmė yra darna, vidinė ramybė – iš šių žmonių sklinda šviesa, girdisi romios mintys, sutinkamas atjautos žvilgsnis, žodis ir gestas.

Tad mažais žingsniukais nuo pradžios galime imtis užduoties jau šiandien. Gražiausias dalykas – kad po truputį gyvenimas virsta į bendrystės žaidimą. Skleidžiamas gerumas ir šviesa pritraukia tokius pat žmones – gerus ir šviesius.

Lėtai, po vieną dieną, po vieną valandą, po vieną pasirinkimą gyventi savo gyvenimą, iš tiesų gyventi matant, jaučiant, girdint, atpažįstant tikrus ir brangius dalykus, svajonių išsipildymus. Tiesiog viskas ima jungtis į darną, ateina patys atsakymai, išsiriša neišsprendžiamos situacijos. Nes sąžiningumas, nuoširdumas ir meilė tai sukuria.

Evangelijoje Jėzus sako: „Ieškokite Dievo karalystės, o visa kita bus jums pridėta.“ Ta Dievo karalystė ir yra visa tai, ką rašiau aukščiau. Tačiau žmonės dažnai galvoja atvirkščiai: pirma pasidarysiu tą, šitą ir aną, o Dievo karalystė paskui kada nors. Tačiau pagal dvasingumo dėsnius yra taip, kad jei neieškai tokio sąžiningumu ir meile grįsto gyvenimo, tai negausi nieko – nei Dievo karalystės, nei viso kito. Tiesiog taip yra.

Dievas į mus žiūri su pagarba ir mūsų nesąmoningų gyvenimų netrikdo, kol jo nepaprašome. Tad gal jau laikas paprašyti? Dieve, vesk mus į tikrą gyvenimą.