REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Jaunimas2021 m. Rugpjūčio 11 d. 16:13

Suimtųjų ir nuteistųjų tapybos parodos iniciatorė: „Ačiū“ yra pats didžiausias ugdymas“

Šiauliai

Budintis BudėtojasŠaltinis: Etaplius.lt


184358

Trečiadienį Lietuvos probacijos tarnybos Šiaulių regiono skyriuje pristatyta tapybos darbų paroda „Nupiešk Dievą, kuris yra šviesa, meilė, laisvė“. Joje eksponuojama 19 Kauno tardymo izoliatoriaus nepilnamečių suimtųjų ir nuteistųjų darbų, kuriuose atsiskleidžia jų asmeninis ryšys su religija. Parodos iniciatorė – įstaigos sielovados specialistė Fausta Palaimaitė.


Foto galerija:

img-6242.jpg
img-6243.jpg
img-6245.jpg
img-6246.jpg
img-6247.jpg
img-6249.jpg
img-7825.jpg
img-7830.jpg
img-7847.jpg

Atskleidė ryšį su Dievu

Prieš F. Palaimaitės paskaitą svečiai turėjo galimybę apžiūrėti parodą ir netiesioginiu būdu susipažinti su darbų autoriais. Aprašymuose virš piešinių vaikinai atskleidė, kiek laiko atlieka bausmę, kokį ryšį turi su piešimu, Dievu, samprotavo apie ateities planus laisvėje.

„Man – 19, įstaigoje – 3 metai 6 mėnesiai. Aš labai mėgstu piešti. Siuvinėju kryželiu paveikslus. Čia laikiau dailės egzaminą, iš 50 surinkau 49 balus. Man Dievas yra artimas šeimos narys, įstaigoje stengiuosi visada ateiti melstis. Aš išėjęs norėčiau stoti į dailės mokyklą, grafiką“, – pasakojo paveikslo „Prisikėlęs Kristus“ autorius E. T.

„Man – 17. Atlieku arešto bausmę, 45 paros. Gulėjau lovoj, atėjo pasiimti draugo, bet kadangi jo nebuvo, paėmė mane pasimelsti. Pasiūlė papiešti, tai sutikau. Kai būna blogai, tada tikiu, o šiaip nelabai. Paskutinį kartą bažnyčioj tai gal prieš 5 metus buvau. Ir tai draugas privertė nueiti – nenorėjau. Kai išeisiu, planuoju eiti mokytis, baigti 12 klasių, paskui norėčiau vidaus apdailą mokytis ir dirbti. Nėr čia ko sėdėti už grotų“, – teigė „Gyvenimo svajonės“ autorius D. J.

Dauguma net teptuko rankoje nebuvo laikę

Apžiūrėję parodą, renginio dalyviai susirinko į Probacijos tarnybos konferencijų salę. Iniciatyva pasidžiaugė ir renginio pradžioje žodį tarė Kalėjimų departamento direktorius Virginijus Kulikauskas.

„Fausta sugebėjo vaikus ne tik prakalbinti, bet ir įtraukti į šitą projektą, nors dauguma net teptuko rankoje nebuvo laikę. Jei mes tikėsime, kad šiais darbais vaikai kažkiek patobulėjo, tai jau yra pliusas“, – džiaugėsi V. Kulikauskas.

Projekto vadovė F. Palaimaitė pasakojo, kad per karantiną vaikai pasidarė pasyvūs, vangiai dalyvaudavo veiklose, tad teko galvoti, kaip juos sudominti.

„Kai grįžau į darbą po karantino, mano vaikai buvo labai apatiški. Jų kasdienybė per karantiną atrodė taip: pavalgyti, pasivaikščioti ir į kamerą. Visiškai nieko nenorėjo daryti, tik vaikščiojo kaip medūzos. Kadangi esu atsakinga už sielovadą, tai einu kartu su jais į koplyčią, meldžiuosi, filmus rodau, su savanoriais užsiimame. Tada sugalvojau, kad reikia naujo projekto, kuris būtų įtraukiantis“, – kalbėjo moteris.

Tiesa, sugalvojusi kalėjimo rutiną paįvairinti tapybos projektu, Fausta susidūrė su iššūkiu – ji pati neturėjo jokios tapybos patirties.

„Su bendruomene esame darę 2 plenerus dailininkams, tai aš ten viriau valgyti ir sakiau pamokslus, nes šitą tai moku, ir žiūrėjau, kaip jie paišo. Tad pagalvojau, kad jei žiūrėjau, tai kaip nors paaiškinsiu vaikams, kaip reikia tapyti. Dar pakalbėjau su keliais dailininkais, jie man papasakojo apie visą eigą“, – apie iššūkių įveikimą pasakojo sielovados specialistė.

Drobės piešimui pasirinktos ne veltui. Anot Faustos, piešdamas ant popieriaus, gali jį suplėšyti ir išmesti, jei kažkas nepatiko ar neišėjo. O ant drobės matosi visas piešimo procesas, kad ir koks jis bebūtų.

Kaliniai – tokie pat žmonės, kaip ir visi

„Norėjau, kad jie padarytų kažką, ką galėčiau parodyti žmonėms. Mūsų visuomenės nuomonė apie tuos vaikus yra neigiama: banditai, juos reikia gerai pakankinti, duoti darbo ir tada jie atvirs į žmones. Galiu teigti, kad nuo to jie geresni netaps, nes norės atkeršyti. Juos galima ugdyti, jie turi minčių, užmojų, tačiau to visuomenė nenori nė klausyti“, – pasakojo specialistė.

Dar vienas iššūkis, su kuriuo teko susidoroti Faustai, – tapymo priemonių pirkimas. Kaip teigė ji, įstaiga pirkimą atšaukė, nes tokių kiekių tuo metu nebuvo prekyboje. Todėl teko prašyti draugų pagalbos ir drobes, dažus bei teptukus pirkti patiems. Be to, mokydama tapyti vaikus, Fausta taip pat pristatė pirmąjį savo tapybos ant drobės darbą „Angelų procesija“.

Nors paroda ir yra religinės tematikos, tačiau ne visi kalintys ar suimti vaikai tikėjo į Dievą. Po meno terapijos vienas jų priėmė krikštą, o kiti dar pagilino savo tikėjimą.

„Ant stalo buvau pridėjusi įvairių paveiksliukų, kuriuos vaikai galėtų pertapyti. Vienas paėmė tokį, kuriame buvo rožančius ir Marija per vidurį, sako: „Na, jau šitos moters tikrai neišeis nupiešti, geriau nupiešiu širdį.“ Po to aš jo paklausiau, ką reiškia tas rožančius ir širdis viduryje. Jis pagalvojo ir atsakė: „Kai meldiesi rožančių, tai jis saugo širdį nuo blogio.“ Tokio dalyko joks teologas ar vyskupas dar nėra pasakęs“, – atviravo moteris.

Lektorė per paskaitą taip pat pabrėžė, kad tardymo izoliatoriuje gyvenantys kaliniai – tokie pat žmonės, kaip ir visi. Tačiau dauguma vis tiek linkę nurašyti įstatymui nusižengusius asmenis.

„Mums reikia žiūrėti į žmogų su viltimi. Ne taip, kad jau 4 kartus teistas ir viskas. Kol jis gyvas, tai tikrai dar ne viskas. Vienas savanoris vakar pasakė: „Visi, kurie vaikšto laisvėje, turi galimybė papulti už grotų.“ Tad nei jiems, nei mums tai dar ne viskas“, – pasakojo Fausta.

Reikia įžvelgti gerų savybių

Atsakydama į savo iškeltą klausimą, ko reikia, kad nuteistieji ir suimtieji tobulėtų, specialistė mini nevyriausybinių organizacijų pagalbą ir savanorius. Tiesa, šiems dažnai iškyla sunkumų.

„Per tą laiką, kol dirbu pataisos namuose, nė karto savanoriai nesiskundė, kad su jais blogai elgiasi nuteistieji. Visi nusiskundimai ir ašaros buvo dėl pareigūnų, kurie pasityčiojo, nepagarbiai sutiko ar pajuokavo. Vienas savanorių koordinatorius į Lukiškes norėjo įsinešti daug daiktų, reikalingų projekto įgyvendinimui. Kuprinės dugne jis turėjo neveikiantį, išardytą telefoną, kurį norėjo išmesti į konteinerį, tačiau užmiršo. Pareigūnai išsityčiojo ir prigąsdino. Tokios situacijos yra tikrai apgailėtinos“, – apgailestavo moteris.

Dar viena problema – pareigūnų abejingumas dėl savanorių. Būna tokių atvejų, kuomet savanorių sąrašas būna nepilnas ar pareigūnai jo negauna, tačiau jie, užuot paskambinę atsakingam asmeniui ir pasiteiravę dėl konkretaus savanorio atvykimo, neįleisdavo atlikti savanoriškos veiklos.

Sielovados specialistė, kalbėdama apie teigiamus pokyčius, kurių siekiama pataisos namuose, kaip svarbų aspektą mini ir pareigūnų darbą – jie turi mylėti savo profesiją ir tarnauti valstybei.

„Į pataisos namus atvykę vaikai milijoną kartų yra girdėję, kad yra žiopli, durni ir nereikalingi. Tam, kad galėtų tapti geri, jie turi daryti veiklas ir po jų gauti įvertinimą, jog jie yra geri ir padarė gerą darbą. Jei visi įstaigos darbuotojai pasistengtume įžvelgti gerų savybių vaikuose ar padėkoti jiems už atliktą darbą, situacija išties pasikeistų. „Ačiū“ yra pats didžiausias ugdymas“, – kalbėjo specialistė.

Pabuvusi misijose Brazilijoje ir iš studentų gavusi klausimą, kodėl Lietuva yra pirma pasaulyje pagal savižudybių skaičių, nors žmonės nepatiria maisto nepritekliaus, sielovados specialistė Fausta grįžo į Lietuvą su reikšminga misija – dalytis viltimi ir dirbti taip, kad bent keli žmonės norėtų ne nusižudyti, o gyventi. To ji linkėjo ir į renginį susirinkusiems Probacijos tarnybos darbuotojams – jausti pareigą atlikti savo darbą iš širdies, o ne iš reikalo.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA