Stebuklas įvyko: ukrainietis karys jau gydosi Lietuvoje

Vasario 23-iąją „Etaplius“ spausdino straipsnį „Iš rusų nelaisvės – lyg iš konclagerio“, kokių žiaurumų rusų nelaisvėje patyrė Ukrainos karys Aleksejus iš Mariupolio. Šiauliuose įsikūrusi jo žmona Lena beldėsi į visas įmanomas duris, kad klaikiai sužalotas vyras būtų gydomas Lietuvoje. Stebuklas įvyko – vyras jau Druskininkuose. Ukrainiečių šeima, šv. Velykas sutikusi Šiauliuose, vardija vardus didžiaširdžių žmonių, kurių dėka Aleksejus atgaus sveikatą, ir pasakoja, kaip stebuklas įvyko.

„Privet, chlopcy“

„Ukrainiečiai – kaip bitės. Jie ramiai dirba, renka medų. Kai ateina meška avilių vartyti ir medaus vogti, bitės nepasiduos, gels mešką. Neteks savo gyvybių kartu su geluonimis, bet mešką įveiks. Tokia yra Ukraina“, – sako 58-erių Aleksejus ir žada, kad kai tik baigs 20 dienų reabilitacijos kursą, grįš atgal į Ukrainą, į savo brigadą. Kovoti su priešais, kuriuos ukrainiečių tauta privalo įveikti. Ir įveiks. Tik ginklų reikia. Jų labai trūksta.

Šventinėmis dienomis Druskininkų sanatorijoje Aleksejui procedūrų nebuvo, tad praėjusį savaitgalį vyras praleido su žmona Lena ir dukros Kristinos šeima. Dar prieš savaitę Ukrainos karys sunkiai vaikščiojo, bet vos kelios dienos sanatorinio gydymo davė vaisių.

„Jau gebu tiesiai vaikščioti. Seniau paeidavau 10–15 žingsnių, kojos atsisakydavo. Man buvo daug kaulų sulaužyta nuo kalėjimo prižiūrėtojų smūgių ir priverstinio stovėjimo kasdien kameroje po 14 valandų“, – ramiai pasakoja vyras, visą laiką žvelgdamas kažkur į tolį.

Aleksejus sako, kad ne virš Šiaulių nuolat praskriejantys NATO lėktuvai, o būtent tyla šiuo metu jam kelia nerimą. Nei sirenų, nei sprogimų...

Maždaug valandą trukusio pokalbio metu vyras vos kelis kartus nusijuokė, o kartą – susigraudino. Prisimindamas, kaip po 22 mėnesių nelaisvės, būdamas surištomis rankomis ir su maišu ant galvos, skraidintas su kitais belaisviais lėktuvu, galiausiai, jau sėdėdamas autobuse, išgirdo pasisveikinimą ukrainietiškai: „Privet, chlopcy.“ Pakėlęs galvą, išvydo karį su mėlynos ir geltonos spalvų emblema ant peties. Ir suprato, kad kančios baigtos, kad jis namuose...

„Sausio 23-iąją rusai iš konclagerio mane paėmė belaisvių apkeitimui, bet tada derybos kažkodėl nutrūko. Galvojau, kad viskas, dar metų nelaisvėje neiškęsiu... Bet po savaitės mainai įvyko. Iki paskutinės akimirkos netikėjau, kad kančios pasibaigs“, – neslepia jis.

Aleksejus tik grįžęs į Ukrainą sužinojo, kad kalėjo Mordovijoje. Prižiūrėtojai, kurie būdavo keičiami kas mėnesį ir kurių veidus dengė kaukės, buvo neįtikėtinai žiaurūs.

„Ateidavo į mus kaip į gyvulius pasižiūrėti. Mušė ir klausė, kodėl ginklą į rankas paėmiau, kodėl ėjau kariauti. Bet aš juk niekur nėjau. Gyniau savo namus ir šalį. Sakiau, kad tai jie pas mus atėjo. O jie aiškino, kad atėjo mūsų vaduoti iš fašistų. Jie patys fašistai. Taikius Mariupolio žmones nužudė, susprogdino gimdymo namus, ligonines. Baisiausia buvo dėl šeimos, nieko apie juos nežinojau visus 22 mėnesius. Mačiau, kaip rusai Mariupolį sudaužė... Aš juk ligoninę saugojau. Tik paskui su kitais į „Iljyčiaus“ gamyklą perėjome. Karo ekspertai prognozavo, kad mes 2–3 dienas atsilaikysime, o mes 47 dienas išsilaikėme“, – sako vyras.

„Azovstal“ ir „Iljyčiaus“ gamyklas gynusiems kariams galiausiai teko pasiduoti. Toks buvo jų vado įsakymas, pasitarus su prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Dėl apsiausties žiedo nei ginklų, nei maisto kariams nebebuvo įmanoma perduoti, todėl priimtas sprendimas gelbėti gyvybes pasiduodant...

Į rusų nelaisvę iš abiejų gamyklų buvo paimta per tūkstantis ukrainiečių karių: 999 jūrų pėstininkai, 19 krašto apsaugos savanorių, per 20 pasieniečių.

„Prašiau Dievo suteikti sielai jėgų“

Aleksejus mena, kad jo kiekvienas rytas kameroje prasidėdavo „Tėve mūsų“ malda ir Ukrainos himnu. Vyrai tyliai meldėsi ir giedojo... Iki karo jis nesimeldė. Net „Tėve mūsų“ maldos nemokėjo. Nelaisvėje išmoko.

„Prašiau Dievo suteikti sielai jėgų atlaikyti visa tai. Mus pakeldavo 6 val. ryto ir iki 22 val. privalėjome stovėti. Belaisviams buvo uždrausta sėdėti. 16 valandų kasdien stovėjome. Pusę metų. Po pusės metų jau leisdavo pusvalandžiui ant lovos prisėsti. Todėl, kad net jaunų belaisvių kojos nuo stovėjimo sutindavo kaip kaladės. Duodavo vyrams tablečių, bet pasakė, kad per brangiai vaistai kainuoja. Lai geriau pasėdi, mažiau vaistų reikės“, – mena jis.

Ukrainiečiai belaisviai ne tik stovėjo, bet dar ir privalėjo būti pasilenkę. Visą laiką. Nuo tokios kankinančios pozos vyrai netekdavo sąmonės, alpdavo, todėl prižiūrėtojai vėliau leido išsitiesti, bet vis tiek reikėjo stovėti.

„Ryte išrikiuodavo ir mušdavo. Taip ir sulaužė klubo sąnario kaulą. Tik paskutinį pusmetį nebemušdavo. Pradžioje mušė lazdomis, o paskui vamzdžiais, kad kaulų nesulaužytų. Kraujosruvos likdavo, skaudėjo labai, bet kaulai nelūžo. Kai jau ruošėsi belaisvių apsikeitimui, mušė mažiau“, – mena vyras.

Rankos už nugaros – net laisvėje

Vyras šypteli, prisimindamas nežmoniškos patirties pasekmes: jau gulint Ukrainos ligoninėje, visi buvę belaisviai net nemokėjo tiesiai vaikščioti. Kur nors pakviesti, jie iš inercijos lenkdavosi ir dėdavo rankas už nugaros. „Seselės sakė, kad nebereikia, mes juk laisvėje. Net į parduotuvę einant, rankas už nugaros dėjome ir lenkėmės“, – dalijasi Ukrainos karys.

Pirmomis dienomis laisvėje Aleksejus saldumynus valgė pakuotėmis: šokoladą, kondensuotą pieną, chalvą, varškės sūrelius, medų. „Mums nelaisvėje duodavo kisieliaus. Jis truputį saldus. Jei gaudavai duonos kampą, jį mirkydavai į kisielių ir tokį „desertą“ pasidarydavai. O kai duodavo piurė, vandenį, kuriame virė bulvės, į jį suberdavai duonos minkštimą ir tokią tyrę tepdavai ant duonos. Galvojau, kai grįšiu namo, parodysiu, kaip atrodo buterbrodas – duona, užtepta ant duonos“, – sako vyras, per du mėnesius pagaliau atgavęs normalų kūno svorį, priaugęs daugiau nei 10 kg. Nelaisvėje jis buvo tapęs vien odos ir kaulų rinkiniu.

Dar Aleksejus mena, kad jei nelaisvėje būdavo kurio nors likimo brolio gimtadienis, draugai jam dovanodavo pusryčiams ir pietums po dvi riekes duonos.

„Išskirtiniai žmonės“

Aleksejus sako, kad Lietuvoje, sanatorijoje Druskininkuose, jis jaučiasi lyg rojuje. Jau net nebepajėgia suvalgyti visko, kaip gausiai ir skaniai maitina. „Sportuoti man dar neleidžia, turi sugyti visos žaizdos. Procedūrų skiria daug: baseinas, masažai, įvairios terapijos, mankštos, mineralinio vandens vonios ir kt. Ir žmonės labai geri, mandagūs“, – pasakoja karys.

Nors ukrainiečio žmona tikina, kad jei ne geraširdžiai lietuviai ir Rotary organizacijos, nežinomas žmogus Rimas, Aleksejus nebūtų atvykęs gydytis į Lietuvą, vis tik svarbiausias žmogus, kam vyras turi būti labiausiai dėkingas, – būtent žmona. Lena visus 22 mėnesius ieškojo dingusio vyro. Kai sužinojo, kad jis jau Ukrainoje, bet sunkiai sužalotas, atkakliai beldėsi į visas duris, kad tik jis galėtų gauti reabilitacijos paslaugas Lietuvoje.

Pirmiausia moteris susisiekė su Šiaulių Rotary klubo „Saulė“ prezidentu Remigijumi Lauručiu, tada bendravo su „Etaplius“, kurio buvusi vadovė Giedrė Brazlauskaitė yra Rotary klubo „Harmonija“ narė. Klubas kaip tik rinko paramą Ukrainos karių reabilitacijai Lietuvoje, bendravo su brolišku klubu Ukrainoje, tad ten turėjo ryšių. Lena susisiekė su Ira, Ukrainos Rotary klubo nare, persiuntė reikalingus dokumentus, „Etaplius“ straipsnį, papasakojo situaciją.

Ukrainietė rotarietė Lenai patarė, kur kreiptis, ir davė vieno lietuvio – Rimo – telefono numerį. „Aš nežinau jo pavardės, nežinau, kaip atrodo, akyse jo nemačiau, bet jo širdis labai didelė. Jis viskuo pasirūpino. Net kai sugedo autobusas, kuriuo Aleksejus važiavo į Lietuvą, Rimas Kaune susiskambino su draugais ir jie Aleksejų paėmė, atvežė. Žinote, čia tokie išskirtiniai žmonės, negaliu patikėti. Rimas pasakė, kad jei nepavyks pirmasis planas, jis turi antrąjį. Padarys viską, kad Aleksejus čia būtų. Ir prašom – Aleksejus čia yra“, – džiaugiasi žmona.