Spalio 31-oji − Reformacijos diena

Šiais metais LR Seimas pirmą kartą įteisino atmintiną datą − Reformacijos dieną spalio 31 d. Reformacijos istorijos Lietuvoje kontekste Kėdainiai yra vienas iš svarbiausių miestų, kuriam reformacijos judėjimas padarė didelę įtaką, akivaizdžiai matomą iki šiol. Pateikiame Kėdainių krašto muziejaus Daugiakultūrio centro vadovės Audronės Pečiulytės straipsnį „Protestantizmas Kėdainiuose″.

Protestantizmas Kėdainiuose

Reformacija – tai visuomeninis judėjimas, siekęs reformuoti katalikų bažnyčią. Vakarų Europoje ji prasidėjo Vokietijoje 1517 metais katalikų vienuoliui Martynui Liuteriui paskelbus 95 tezes. Reformacija davė pradžią protestantizmui– tai yra įvairių krikščionybėskrypčių susiformavimui: evangelikams liuteronams, evangelikams reformatams, anglikonams ir radikaliausiai krypčiai – arijonams bei daugeliui kitų.

Lietuvoje reformacija kaip aktyvus visuomeninis, religinis ir kultūrinis judėjimas, truko apie 100 metų. Ji prasidėjo visuomenės dalyje, kurioje nuo XVI a. labai ryškai brendo poreikis naujovėms ir suvokimas, kad būtinos permainos daugelyje Lietuvos visuomeninio gyvenimo krypčių: teismų sistemoje, valstybės valdyme ir ypač švietimo institucijų bei mokymo turinyje. Protestantų religiją pasirinkdavo daugiausia bajorai, miestiečiai, didikai, inteligentija.

Reformacijos sąjūdis paliko labai ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje:

1. Abraomas Kulvietis Vilniuje įkūrė pirmąją vidurinę mokyklą Lietuvoje,

2. Iš Lietuvos pasitraukę protestantai Abraomas Kulvietis ir Stanislovas Rapolionis aktyviai dalyvavo įkuriant Karaliaučiaus universitetą ir jame profesoriavo,

3.Karaliaučiaus universiteto auklėtinis, liuteronas Martynas Mažvydas parašė ir išleido pirmąją lietuvišką knygą;

4. Karaliaučiaus liuteronas Jonas Bretkūnas pirmasis išvertė Bibliją į lietuvių kalbą.

Taigi Lietuvos kultūrai protestantų veikla turėjo ypatingą reikšmę. Šiame straipsnyje pabandysiu atskleisti kokią įtaką protestantizmas turėjo Kėdainiams.

XVI amžiaus viduryje evangelikų reformatų religiją pasirinko Biržų–Dubingių šakos kunigaikščiai Radvilos ir didikai Kiškos. 1549 m. Kėdainių miesto savininkė Ona Radvilaitė-Kiškienė į Šv. Jurgio bažnyčią pasikvietė evangelikų kunigą ir mūsų miestas tapo vienu iš pirmųjų reformacijos židinių Lietuvoje. Ilgainiui Ona Kiškienė, o vėliau ir jos sūnus Jonas Kiška susidomėjo radikaliąja reformacijos kryptimi – arijonizmu. Kėdainiai tapo vienu iš nedaugelio miestų Lietuvoje, kuriame galėjo veikti arijonai.

Tai kas gi tie arijonai? Arijonai – krikščionybės srovė, atsiradusi dar IV amžiuje. Tikėjimo pagrindas – kunigo Arijaus iš Aleksandrijos skelbta koncepcija, kuri neigė Trejybės dogmą. Reformacijos laikotarpiu arijonizmas atgaivintas Vakarų Europoje ir XVI a. plito su kitomis reformacijos kryptimis Lietuvoje bei Lenkijoje.

Arijonai savo maldos namuose nestatė kryžių, altorių, nepuošė interjero, atsisakė ritualizuotų apeigų, pasisakė už luomų skirtumų panaikinimą, teigė, kad negalima kariauti ir imti į rankas ginklus, reikalavo, kad krikštytis turi tik suaugę žmonės – kai jau suvokia kas tai yra. 1562 metais Lietuvos arijonai pasivadino Lietuvos broliais ir galutinai atsiskyrė nuo reformatų, kurie pripažino trejybės dogmą. Lietuvoje reikšmingiausios bendruomenė buvo Vilniuje ir Kėdainiuose. Ar arijonai Kėdainiuose turėjo savo bažnyčią – nėra duomenų.

XVI a. pab. ir XVII a. Kėdainių savininkai Jonas Kiška, Kristupas, Jonušas ir Boguslavas Radvilos arijonus ne tik toleravo savo aplinkoje, bet ir naudojosi jų paslaugomis: nes tarp jų tarpe buvo gabių architektų, kartografų, gydytojų, kurie dirbo Kėdainiuose ir Biržuose. Kėdainiai augo, buvo racionaliai planuojamas, tvarkingai užstatomas bei rūpestingai tvarkomas. Manoma, kad racionalus miesto planavimas ir užstatymas buvo Kėdainiuose puoselėjamo protestantiško pragmatizmo reiškinys.

Tačiau 1658 m. Seimui paskelbus Banicijos įstatymą – visi arijonai turėjo atsisakyti savo tikėjimo arba parduoti turtą ir išvykti iš valstybės.

Evangelikai reformatai XVI a. II pusėje ir XVII amžiuje buvo vyraujanti Kėdainių protestantizmo srovė.

Protestantai savo gyvenime laikosi gana griežtų taisyklių: propaguoja taupumą, punktualumą, saikingą maitinimąsi, svaigalų ir apskritai malonumų vengimą, duoto žodžio laikymąsi, racionalų gyvenimo planavimą ir stiprią orientaciją į sėkmę. Darbas ir pelno siekimas nebelaikomi gėdingi ar mažiau vertingi nei dvasinė veikla, todėl Dievas turtais laimina sunkiai ir nuosekliai dirbančius žmones.

Reformatai Radvilos, norėdami, kad Kėdainiai jiems duotų didesnės ekonominės naudos, pakvietė atvykti ir apsigyventi mieste užsienio pirklius bei amatininkus. Prekyba XVII amžiuje buvo išimtinai protestantų rankose. Miesto pirkliai, kurių broliją sudarė 55 nariai, buvo globojami paties magistrato. Pagrindinė prekyba mieste vykdavo turgaus dienomis 3 kartus per savaitę: pirmadieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais. O ypač pagyvėdavo mugių metu, kurios vykdavo 3 kartus per metus ir trukdavo 2 savaites. Tuomet į Kėdainius suvažiuodavo iki keleto tūkstančių prekeivių.

XVII a. I pusėje mieste veikė 10 amatininkų cechų – siuvėjų, puodžių, audėjų, batsiuvių, dailidžių, kuriuose dirbo apie 300 amatininkų. Pagrindinis kėdainiškių pirklių užsienio prekybos miestas buvo Karaliaučius, ten labiausiai buvo vertinama Kėdainių odminių išdirbta oda ir batsiuvių pasiūta avalynė, kuri buvo geros kokybės ir konkuravo su vakarietiškais gaminiais.

Miesto klestėjimo laikotarpiu Kėdainiai iš kitų Lietuvos miestų išsiskyrė turgaus aikštėmis, kurių buvo net 6. Sklypai prie turgaus aikščių buvo pelningi, todėl pakankamai brangūs ir visuomet apgyvendinti. Nuskurdusio miestelėno sklypą miesto magistratas priversdavo parduoti, tam kad centrinėje miesto dalyje sklypai visuomet būtų užstatyti tvarkingais pastatais, dengti čerpėmis ar bent skiedromis. Valdant Jonušui Radvilai nuo 1644 iki 1655 m. Kėdainiai tapo vienu geriausiai tvarkomu privačiu magdeburginiu miestu ir svarbiausiu LDK reformacijos centru.

Vokiečiai evangelikai liuteronai Kėdainiuose garsėjo kaip geri gydytojai ir vaistininkai, todėl neatsitiktinai 1715 m. Kėdainių vaistinę už 1300 florinų buvo išsipirkusi liuteronų bažnyčia.

Dar vienas labai svarbus protestantų veiklos aspektas – tai išsilavinimo, rašto, spaudos svarbos ir vertės suvokimas. Savo praktine veikla protestantai formavo požiūrį į mokymąsi kaip sąlygą tapti geru krikščioniu. Turtas naudotinas ne pastatų ir apeigų puošybai, o knygoms, mokykloms, spaustuvėms. Ne paveikslai, freskos, skulptūros turėjo aiškinti tikėjimo tiesas, o patys tikintieji turi skaityti ir pažinti Šventąjį Raštą.

Kėdainiuose 1625 m. kunigaikščio Kristupo Radvilos rūpesčiu įkuriama reformatų parapinė mokykla, kuri 1647 m. tapo gimnazija ir pagal Olandijos pavyzdį buvo pavadinta Šviesiąja gimnazija – „Gimnazium Iliustre“. Tuo laiku Kėdainių gimnazija buvo pagrindinė protestantiška aukštesnioji mokykla lietuviškose LDK žemėse.

Iš pradžių gimnazija įsikūrė mūriniuose Šaflerio namuose prie Didžiosios Rinkos aikštės, triukšmingoje ir nepatogioje vietoje.

1631 m. Didžiosios Pilies ir Josvainių gatvių kampe pradėtas rekonstruoti namas, nupirktas iš miestiečio Petro Skomino. Jame gimnazija įsikūrė 1652 m. Prie gimnazijos buvo pastatytas mokinių bendrabutis vadinamas alumnatu. Atskirame pastate įsikūrė biblioteka, kurios fondą sudarė 3000 Jonušo Radvilos dovanotų knygų.

Pirmasis gimnazijos rektorius buvo vokietis iš Gdansko Fridrichas Starkius, jo pavaduotojas Mikalojus Matusevičius, o vėliau Kėdainių burmistras Steponas Jaugelis-Telega.

Evangelikų reformatų mokyklų turinys buvo griežtai reglamentuojamas tikėjimo, todėl jas dažnai vadindavo bažnytinėmis seminarijomis. Mokytojai ir mokiniai privalėjo lankyti reformatų bažnyčią. Drausmė buvo geležinė: griežtai nustatytu laiku kėlėsi, meldėsi, mokėsi, nebuvo jokių pramogų, o prasižengusiuosius bausdavo net fizinėmis bausmėmis.

Mokymo programos sudarytos pagal pažangiausius to meto Europos protestantiškųjų mokyklų pavyzdžius. Ypatingas dėmesys gimnazijoje buvo skiriamas lotynų kalbai, antikinei literatūrai, religiniams ir filosofiniams mokslams. Yra žinoma, kad gimnazijoje lotynų kalbą mokėsi pagal čekų pedagogo, filosofo Jano Amoso Komenskio vadovėlius.

Kėdainių gimnazijoje įstatai, mokinių sąrašai, tvarkaraščiai ir kiti dokumentai buvo rašomi lenkų kalba. 1673 m. Kėdainių sinode buvo nutarta, kad būsimieji dvasininkai Dievo žodį mokėtų skelbti lietuviškai. Ar gimnazijoje buvo dėstoma lietuvių kalba nėra žinoma, bet lietuviškai mokantiems mokiniams, kurie išvykdavo studijuoti į užsienio universitetus, buvo skiriama speciali Martyno Švobos stipendija

Gimnazijoje dėstė žymūs filosofai, pedagogai, mokslininkai, atvykę iš Vakarų Europos. 1625 metais į Kėdainius atsikėlė gyventi ir gimnazijoje dirbti Adomas Rasijus, tuo metu jau parašęs apie 10 įvairaus pobūdžio veikalų, tarp jų logikos, filosofijos, retorikos. Jis palaikė ryšius su Karaliaučiaus, Gdansko leidėjais ir Gdansko akademine gimnazija.

1647 metais gimnazijoje pradėjo dirbti karinės matematikos profesorius, filosofijos ir medicinos daktaras Adomas Freitagas. Jo 1631 m. Leidene išleista knyga „Karo architektūra“ buvo pakartotinai išspausdinta net 7 kartus vokiečių ir prancūzų kalbomis.

Prie gimnazijos 1651–1655 m. veikė Joachimo Jurgio Rheto spaustuvė, kurioje 1653 m. buvo išleistas didžiausias evangelikų reformatų XVII amžiaus leidinys „Knyga nobažnystės krikščioniškos“. Tai buvo 682 puslapių leidinys išleistas viena – lietuvių kalba. Išleisdami šią knygą Lietuvos evangelikai reformatai pateikė pilną kasdieninėms reikmėms skirtą bažnytinės literatūros žanrų rinkinį lietuvių kalba – katekizmą, giesmyną, pamokslus ir maldas.

Šią knygą parengė Kėdainiuose gyvenę ir dirbę žymūs protestantai lituanistikos veikėjai: Samuelis Tomašauskas, Samuelis Minvydas, Jonas Božimovskis vyresnysis ir Steponas Jaugelis-Telega. Beje, S. Jaugelis Telega yra sukūręs originalų eiliuotą tekstą – eilėraštį-dedikaciją Jonušui Radvilai „Ant herbo kunigaikščio, jo milystos“, todėl literatūros istorijoje jis vadinamas pirmuoju miestiečiu, rašiusiu lietuvių kalba.

Bibliją į lietuvių kalbą išvertė dar vienas kėdainiškis – Samuelis Boguslavas Chilinskis, kurio tėvas buvo lietuviškos Kėdainių reformatų bažnyčios pamokslininkas. Samuelis Chilinskis, baigęs Kėdainių gimnaziją ir gavęs Martyno Švobos stipendiją, išvyko mokytis į Olandiją ir ten išvertė Bibliją į lietuvių kalbą, tačiau jos visos nepavyko išspausdinti.

Lietuvių kalbai evangelikų reformatų bažnyčioje buvo skiriamas ypatingas dėmesys, nes pagal jų etiką tikintieji melstis ir suprasti Šventąjį raštą turi savo gimtąja kalba. Buvo rūpinamasi, kad lietuviškose parapijose dirbtų kunigai, mokantys lietuviškai ir būtų sakomi pamokslai lietuvių kalba.

1631 m. Kristupas Radvila savo rašte nurodė, kad Kėdainiuose kad turi būti du pamokslininkai, kurių vienas turi skaityti pamokslus lietuvių kalba. Pirmoji evangelikų reformatų bažnyčia buvo pastatyta Jonušavoje 1629 m. – joje pamaldos vyko lietuvių kalba, o kita – mūrinė, pastatyta miesto centre 1652 metais – joje pamaldos vyko lenkų ir škotų kalbomis. Tokiu būdu XVII amžiuje Kėdainiuose buvo 3 protestantų bažnyčios: 2 evangelikų reformatų ir viena evangelikų liuteronų – kalbantiems vokiečių kalba.

XVII a. pabaigoje žymiausias lietuvių pamokslininkas buvo škotas Tomas Ramza. Vaikystę praleidęs Kėdainiuose, anksti tapęs našlaičiu išaugo Kėdainių magistrato šuolininko škoto Livingstono šeimoje. Tomas Ramza mokėsi Kėdainių gimnazijoje, o 1693 m. tapo jos rektoriumi.

Reformatų bendruomenė Kėdainiuose sumažėjo per 1655–1660 m. karą su Maskva ir Švedija, kadangi didelė dalis svetimšalių pirklių ir amatininkų miestą paliko. XVIII amžiaus pradžioje kilęs Šiaurės karas ir po jo sekęs didysis maras, pakeitė ir Kėdainių miestiečių konfesinę sudėtį; mieste įsigalėjus katalikams, reformatai tapo konfesine mažuma. 1785 m. sugriuvo ir senoji reformatų bažnyčia, stovėjusi Jonušavoje.

Kėdainių gimnazija XVIII amžiaus pabaigoje pamažu tapo pasaulietine ir joje vis daugiau mokėsi katalikų bei liuteronų tikėjimo mokinių. Sustiprėjus lenkų kultūros įtakai, lietuvių kalba gimnazijai tapo nereikalinga, jos bibliotekoje neliko lietuviškų knygų.

XIX amžiuje Lietuvos evangelikų reformatų sinodas vėl atkreipė dėmesį į lietuvių kalbos vartojimą bažnyčioje ir jos mokymą gimnazijoje. 1848 m. Švietimo ministerija leido dėstyti lietuvių kalbą Kėdainių gimnazijoje, jos dėstytoju tapo Karolis Nerlichas. Šis faktas yra labai reikšmingas, nes tuo laiku lietuvių kalba buvo mokoma tik pražios mokyklose. Karolis Nerlichas mirė 1860 metais ir buvo palaidotas evangelikų reformatų kapinėse.

Evangelikai liuteronai taip pat turėjo įsteigę savo mokyklą, kuri nuo 1892 m. veikė prie liuteronų bažnyčios. Joje mokėsi apie 40 vaikų. Jos išlaikymui pinigus skyrė grafo Eduardo Totlebeno žmona Viktorina Totleben.

Abi protestantų bažnyčios veikė iki II pasaulinio karo pabaigos. Sovietų valdžia ir evangelikų reformatų, ir evangelikų liuteronų bažnyčias uždarė. Šios konfesijos savo veiklą atnaujino tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.

Pagal 2011 m. gyventojų surašymo duomenis Kėdainių krašte evangelikų liuteronų tikėjimą išpažįsta 125, o evangelikų reformatų – 123 žmonės. Palyginus su katalikiškąja dauguma, protestantai sudaro tik menką gyventojų dalį. Kėdainiai tampa vis labiau vienalyčiu regionu, kur besąlygiškai vyrauja lietuvių kultūra ir katalikų tikėjimas.