REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2023 m. Lapkričio 19 d. 20:43

Šokiu – į laimės prigimties sūkurį

Šiauliai

Eg­lės Sa­ba­liaus­kai­tės nuo­tr.

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT


283680

Lapkričio 24–25 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre žiūrovams bus pristatyta premjera – vienos dalies šokio spektaklis „Laimės žodynas“. Premjera unikali tuo, kad spektaklyje, režisuotame choreografės Agnijos Šeiko, talkinant choreografei Dovilei Binkauskaitei ir asistentei Ingai Kuznecovai, šoks 16 įvairaus amžiaus VŠDT aktorių. Kūrėjos šypsosi: iš spektaklio žiūrovai išeis laimingesni.

„Laimės žodyną“ kuria patyrusi garsių Lietuvos menininkų komanda – „Auksinių scenos kryžių“ laureatai: choreografė Agnija Šeiko, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis. Dramaturgė Sondra Simana, šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, jau keletą metų sėkmingai bendradarbiaujantys su „Šeiko šokio teatru“.

Su choreografėmis Agnija ir Dovile kalbamės, kodėl šokis scenoje tampa vis populiaresnis ir kas nutinka žmogui, pagaliau pajutusiam, kad kūnas nemeluoja.

Ag­ni­ja Šei­ko: „Per pro­ce­są juk vis­ko ga­li bū­ti, nu­tik­ti, bet da­bar ma­tau, kad aš pa­ti iš­gy­ve­nau daug šil­tų, at­vi­rų aki­mir­kų.“ (Eg­lės Sa­ba­liaus­kai­tės nuo­tr.)

– Kodėl sugalvojote šokio spektaklį statyti būtent VŠDT?

Agnija:

– Tai buvo vadovų sprendimas. Man atrodo, kad šokis – slapta meno vadovės Nomedos Šatkauskienės meilė. Jai tikriausiai norėjosi kažkokio kitokio spektaklio repertuare ir kad aktoriai kažkiek prisiliestų prie šokio. Nes tada jie turės kūno pajautą ir kitaip prisilies prie vaidmenų kituose spektakliuose. Nomeda puikiai skenuoja visos Lietuvos teatro lauką, daug keliauja, žiūri ir šokio tendencijų įvedimas gal net įvyko pasąmoningai. Apskritai, choreografai vis dažniau kviečiami į teatrų scenas, nes juk teatras ieško naujų kelių, transformacijų, o šokis paskutiniu metu teatruose tampa organiška spektaklių dalimi.

– Vis daugiau žmonių pradeda suprasti, kad kūnas nemeluoja?

Agnija:

– Taip (juokiasi). Ir koks kūnas mums yra svarbus, ir kaip mes visi ilgai buvome atskyrę galvą (protą) nuo kūno. Juk ir mokyklose dabar daug kalbama apie judesį, kad neužtenka sėdėti suole ir klausytis. Judesys nebėra tik jausmo iliustracija, o pats savaime yra jausmų raiška.

Dar visai neseniai į šiuolaikinį šokį žmonės žiūrėjo kaip į kažkokius bepročius, ką jau kalbėti apie sovietmečio suvaržymus. O dabar šokis yra natūralus dalykas, režisieriai nebeįsivaizduoja darbo be choreografijos. Ir tai nėra toks noras, kad neva pastatyk man šokelį, menuetą ar kt. Choreografas dirba šalia, kad kūnas būtų spektaklio dalyvis.

Do­vi­lė Bin­kaus­kai­tė: „Dra­ma­tur­gės Sond­ros no­ras bu­vo, kad žmo­gus išei­tų su švie­sos, pil­nu­mo, leng­vu­mo jaus­mu, ge­ru­mo sa­vy­je jaus­mu. (D. Mat­ve­je­vo nuo­tr.)

– Spektaklyje šoks visų amžiaus grupių aktoriai. Saulius Eduardas Pauliukonis, kuris jaunystėje šoko legendinio mimo Modrio Tenisono trupėje (šis faktas ir įkvėpė kūrėjus, – aut. past.), turbūt scenoje vėl išgyvens panašų santykį su kūno erdve?

Agnija:

– Taip, Saulius turi dar labai stiprią kūno atmintį, net jo nusiteikimas, žibančios akys atskleidžia, kaip jis džiaugiasi judesiu. Tačiau visų aktorių įsijungimas, pamatymas, kaip džiaugiamasi, atradus, ką gali padaryti judesiu scenoje, labai įkvepia.

Dovilė:

– Ši aktorių grupė tuo ir žavi, ir traukia. Malonu atvažiuoti dirbti, nes matosi, kaip aktoriai nori scenoje kurti, kaip kiekvienas įsitraukęs. Jie supranta, kad jiems tik atrodo, kad supranta. Jie nori suprasti, nes mato, kaip jiems to reikia, kaip tas kūnas veikia, nori įvairių, skirtingų metodų, kaip prakalbinti kūną.

– O nebūna tokių momentų, kad svyra rankos, nes aktorius, na, niekaip nepadaro to, ką galėtų ir turėtų?

Dovilė:

– Būna (šypsosi). Kai dirbame su aktoriais, o jiems juk yra sudėtinga pereiti vien tik į kūną, į buvimą kūne. Apskritai, visiems žmonėms tai sudėtinga. Juk mes labai iš jo išėję. Visiškai sekti kūną, juo pasitikėti, suprasti, kad reikia tik tiek – pajudinti petį, galvą – ir to pakanka, žmonėms tikrai sudėtinga. Visi nori padaryti kažką daugiau... Todėl gal mūsų, choreografų, tikslas yra labiau yra nuimti tai, ko nereikia, kad liktų tik tai, kas būtina.

– Skulptoriai taip paprastai šmaikštauja: nuėmiau tai, ko nereikia, ir išėjo tobula skulptūra.

Agnija:

– Mes dažnai nepasitikime tuo, kad pakanka mažų dalykų, vos vieno, bet tikro momento. Kitas dalykas – reikia ugdyti kūno atmintį. Aktoriams ji dabar jau atsiranda. Juk jie turi kiekvienas savo metodikų, kaip įsiminti tekstą, o pagal tekstą jie atsimena veiksmą. Čia pasiūlomi visiškai kiti įrankiai, todėl jiems tai iššūkis. Informacijos daug, atsiminti nelengva. Reikia galvoti apie scenos piešinį, judesio kokybę, o galvoje dar sukasi, ką čia reikia ištransliuoti... Aktoriams, kai reikia pradėti kalbėti kita kalba, natūraliai kyla panika. Be tai labai įdomus procesas, nepaisant to, kad juntamas ir didelis fizinis nuovargis. Dramos spektakliuose jie gal labiau pavargsta psichologiškai, o čia juda raumenys, kurie gal ilgai nebuvo judėję. Ir tai labai nuostabu.

– Kūrybos procesas juk visiems suteikia daug laimės. O čia dar spektaklis „Laimės žodynas“.

Dovilė:

– Teigiamų emocijų tikrai daug yra. Yra ir kitokių, kai sutrinki, nežinai. Palengvėjo visiems, kai po dviejų savaičių, per kurias bandėme įvairiausius instrumentus, o aktoriams buvo daug kas nesuprantama, pagaliau atsirado aiškumas. Kai susidėliojo struktūra, visiems atlėgo, nes jie pamatė, kokiu būdu viskas vyksta. Iš nežinios, kai nuimi visas prasmes, eini į pojūčius, kontaktą, piešinį ir iš to susideda scenos, atėjome į aiškumą.

Agnija:

– Labai norėjosi, kad procese išgyventume laimės akimirkų. Per procesą juk visko gali būti, nutikti, bet dabar matau, kad aš pati išgyvenau daug šiltų, atvirų akimirkų. Juk kuriame ta tema, nepaisant to, kaip sunku. Tačiau pamatiniuose dalykuose norėjosi, kad būtų lengvumo.

Dovilė:

– Kai kūrybos pradžioje nagrinėjome, kas ta laimė ir kas turėtų įeiti į spektaklį, po vienos užduoties pasimatė, kad laimė labiau yra apie pilnumą. Joje yra visko ir tas pilnumas – visokiausios emocijos. Prieštaringų emocijų buvimas ir priėmimas jų, vienas kito – man atrodo, kad iš to ir susideda laimė. Ji nėra apie vieną dalyką, o apie daugybės dalykų talpinimą ir išgyvenimą, išbuvimą.

Agnija:

– Tema mums buvo pasiūlyta ir mes galvojome, kad pastarieji penkeri metai mums visiems buvo labai sunkus periodas. Pandemijos, karai ir kt. Net bijai galvoti, apie kokią čia laimę gali kalbėti, kai tiek blogų dalykų vyksta. Dar pavasarį kūrybinėje laboratorijoje rengėme kūrybinį rašymą ir kilo mintis apie laimės žodyną. Tai yra struktūra, kur galime pasiaiškinti. Supratome, kad laimės žodyno pabaigos nėra, jis nesibaigiantis ir talpina viską – nuo kasdieniškų momentų iki dramatiškų.

Net spek­tak­lio mu­zi­ka ir kos­tiu­mai at­si­ra­do or­ga­niš­kai. Kom­po­zi­to­riui pa­čiam ne­ti­kė­tai mu­zi­ka su­kur­ta leng­va. (Sau­liaus Jan­kaus­ko nuo­tr.)

– Kokios nuotaikos žiūrovas išeis iš spektaklio?

Dovilė:

– O, tikrai bus įdomu pamatyti (juokiasi). Dramaturgės Sondros noras buvo, kad žmogus išeitų su šviesos, pilnumo, lengvumo jausmu, gerumo savyje jausmu. Tikimės, kad taip ir bus.

Agnija:

– Gal V. Masalskis yra pasakęs, kad vis tik iš spektaklio žiūrovas išsineša tai, ką atsineša. Jei ateisi su lūkesčiais, gali ne tai išsinešti, kuo kūrėjai norėjo su tavimi pasidalyti. Žiūrovas irgi yra spektaklio kūrėjas. Negali atpažinti to, ko neturi, bet gali kažką naujo atrasti. Net spektaklio muzika ir kostiumai atsirado organiškai. Kompozitoriui pačiam netikėtai muzika sukurta lengva. Kostiumai išeina iš monochromo, pilkos spalvos – audinys jiems yra iš Afrikos. Turėtų būti labai ryšku, audiniui leista tekėti. Mes gyvenimus linkę labai kontroliuoti, o čia duodama erdvės vykti dalykams. Buvo pojūtis, kad kai leidi, atsiranda begalinis judesys. Net yra viena scena, kur gali pamatyti, kur judesys atsiranda ir kur jis nukeliauja.

Dovilė:

– Kūnas nenaudojamas kaip daiktas, su kuriuo turi kažką padaryti, bet leidžiama į jį įeiti ir iš jo išeiti.


Foto galerija:

Sauliaus Jankausko nuotr.
Sauliaus Jankausko nuotr.
Dovilės Binkauskaitės asmeninio albumo nuotr.
D. Matvejevo nuotr.
Dovilės Binkauskaitės asmeninio albumo nuotr.
Dovilės Binkauskaitės asmeninio albumo nuotr.
Dovilės Binkauskaitės asmeninio albumo nuotr.
Sauliaus Jankausko nuotr.
Eg­lės Sa­ba­liaus­kai­tės nuo­tr.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA