Šimtametėje Girelės cerkvėje – šventinės pamaldos

Spalio 13 d. Girelės sentikių cerkvė atgijo - pasitiko savo šimtmetį ir didžiulį būrį tikinčiųjų. Į mažą Girelės kaimą (2,5 km. nuo Kavarsko sen., Anykščių r. sav.), kuriame šiuo metu gyvena tik dvylika asmenų, atvyko keliolika šventikų ir būrys sentikių iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Ukmergės, Kavarsko ir kitų vietų.

Šventinėse pamaldose dalyvavo Kauno sentikių bendruomenės dvasinis tėvas Sergėjus Krasnopiorovas, Lietuvos sentikių dvasinio teismo pirmininkas, dvasinis tėvas Grigorjevas Bojerovas, Ukmergės sentikių religinės bendruomenės pirmininkas Timofėjus Epifanovičius Semionovas, Panevėžio dvasinis tėvas, dvasinio teismo pirmininkas Nikolajus Jevstafjevičius Vladimirovas ir kiti. Dešimtmečius stūksojusi tuščia, niekieno neprižiūrima ir apleista, cerkvė akimirksniu tapo šilta ir jauki nuo daugybės degančių žvakių liepsnelių, besimeldžiančiųjų šilumos, iškilmingos Kryžiaus eisenos.

Nebeliko vietinės Girelės sentikių parapijos

Girelės kaime esanti medinė Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė statyta apie 1919 m. Remiantis istoriografija, Girelės sentikių bendruomenės ištakos siekia XVIII a. (svarbu yra nepainioti su sentikių Girelės cerkve Rokiškio rajone, įkurta 1710 m.). Ši bendruomenė, įsikūrusi tuometiniame Pūsčios kaime, Anykščių rajone, buvo vienas seniausių rusų sentikių centrų dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Deja, duomenys apie Girelės bendruomenę, jos istoriją, yra fragmentiški.
Priešingai nei LKD, Rusijos imperatoriaus Nikolajaus I laikais rusų sentikių persekiojimas buvo itin aktyvus ir negailestingas, tačiau Girelės bendruomenė net ir tokiu metu sugebėjo išsaugoti savo tvarią, nors ir negausią bendruomenę bei pagrindinį susibūrimo centrą – Girelės rusų sentikių cerkvę, apie kurios egzistavimą dar iki XIX a. VII dešimtmečio pradžios jau buvo atsiradę rašytinių liudijimų.
XX a. pradžioje Girelės sentikių parapijai priklausė apie 400–500 tikinčiųjų. 1937 m. bendruomenėje buvo 689 tikintieji, 1949 m. – net 750 parapijiečių. Tuo metu dvasios tėvu buvo I. Stepanovas (1950–1978), vėliau F. Kaštelianovas.
XX a. 6–8 dešimtmetyje dėl prasidėjusios kolektyvizacijos ir migracijos į miestus Girelės parapijiečių skaičius ėmė smarkiai mažėti. Nuo XX a. 10 dešimtmečio dėl tikinčiųjų stokos pamaldos Girelės cerkvėje vykdavo nereguliariai, o apie 1980–1985 m. nuolatinės pamaldos nutrūko. Daugiau nei tris dešimtmečius cerkvė stovėjo sunykusi – nebelikus vietinės Girelės sentikių parapijos, niekam neberūpėjo nei išsaugoti, nei restauruoti šią cerkvę.
Apleistas Girelės cerkvės pastatas nuo 2015 metų yra Lietuvos sentikių religinės bendruomenės nuosavybė. „Pateikėme prašymą Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, kad šią cerkvę įtrauktų į Kultūros paveldo registrą ir priskirtų architektūrinio paminklo statusą. Tikimės, kad pasiseks. Be to, planuojame bendradarbiauti su seniūnija, kitais Anykščių savivaldybės atstovais“, – kalbėjo Lietuvos sentikių bažnyčios administratorius Romanas Tretjakovas, kuris rūpinasi sentikių cerkvių tvarkyba Lietuvos regione.

Į pamaldas skubėjo ir vietinis sentikis, ir 95-erių močiutė

Iš senųjų sentikių Girelės kaime gyvena vienintelis vietinis gyventojas – 61-erių Anatolijus Grigorjevas, kuris jau mažiau paiso senojo tikėjimo tradicijų. „Visą laiką Lietuvoje gyvenu, tai jau ir rusų kalbą baigiu pamiršti, nebe toks pamaldus esu. Brolis Ivanas kai mirė, pakavojom (palaidojom – red. past.) be nieko. Nebeprigirdžiu, gaunu neįgalumo pašalpą, šiek tiek žemės dirbu. Mūsų šeimoje buvo šeši vaikai. Visi penki jau atgulė amžino poilsio kaimo kapinaitėse, tėvai taip pat ten palaidoti. Atsimenu, per Velykas nusivesdavo tėvai melstis, o juk meldžiamasi per visą naktį! Cerkvė buvo puošni, su daug paveikslų, su ikonomis. Esu išsaugojęs mūsų šeimos ikoną, turiu ją. Šiame name (rodo į visiškai apleistą pastatą šalia cerkvės – aut. past.) šventikas Stepanovas gyveno. Dukra jo Vilniuje gyvena. Po jo joks dvasios tėvas Girelėje nebegyveno“, – kalbėjo pats tikriausias sentikių palikuonis A. Grigorjevas.
Šventinėse pamaldose dar pavyko padalyvauti vyriausiai Kavarsko seniūnijoje gyvenančiai sentikei – 95-erių kavarskietei Evdokijai Apčinikovai. Ją palydėjo dukra Raisa Nabažienė, į Girelės kaimą atvykusi dar su trimis savo giminaitėmis. „Nors mama ir pavargo, bet liko labai patenkinta. Grįžusi namo vis kartojo: „O Dieve, kokia graži cerkvė anksčiau buvo. Viskas stovi prieš akis. Kaip apleista... Oi, net langų nėra“. Labai džiaugiuosi, kad mama dar galėjo čia pasimelsti, nors jau labai sunkiai bepaeina“, – pasakojo Raisa Nabažienė.

Nuo šiol – pamaldos kasmet

Maždaug 35 metus Švč. Dievo Motinos Užtarėjos cerkvė stūksojo visiškai tuščia, apaugusi krūmynais. Pasibaigus šventinėms pamaldoms, kiekvienas dvasios tėvas išsakė savo mintis. Daugelis jų pabrėžė, kad tądien kiekvienas sušildė cerkvę savo buvimu, malda, kad čia šventi namai ir jie negali būti apleisti, o su Dievo pagalba galbūt pavyks juos išsaugoti.
„Yra pavyzdžių, kai stovi cerkvė su ikonomis, bet nėra besimeldžiančių... Tikiuosi, bendrai sutelkus jėgas, mums pavyks išsaugoti šią cerkvę. Nuo šiol kasmet tokiu laiku čia sukviesime į pamaldas. Jūs matote, kas lieka iš cerkvės, kai joje nustojama melstis. Kadais čia kabėjo ikonos, gerai atsidarydavo langai, durys. Kiekviename iš mūsų turi gyventi Dievas. Jei nebebus meilės Dievui, mūsų širdys taps tokios, kaip ši merdėjanti, visiškai apleista ir užmiršta cerkvė“, – tarė prasmingus žodžius vienas iš dvasios tėvų.
„Kad turėtum milijonus, tai galėtum restauruoti, bet kad nėra tų milijonų. Mano tėvas čia dirbo šventiku beveik 30 metų, iki 1978-ųjų. Dažnai atvažiuojam į kapines. Pagal mūsų tradicijas žvakės ant kapų nestatomos – reikia uždegti žvakę cerkvėje ir sukalbėti maldą už mirusįjį“, – kalbėjo sutikta dvasios tėvo I. Stepanovo dukra Nina Jarmolajeva, atvykusi su sūnumi Andrėjumi Jarmolajevu.

Lina DAPKIENĖ