Šiauliečių eilėraščiuose – meilė gimtajai kalbai

Dažnai girdime kalbininkus, lietuvių kalbos tyrinėtojus kartojant, kad mūsų kalba yra viena iš seniausių pasaulio kalbų, ji unikali, išskirtinė, tai turtas, kurį turime branginti ir perduoti ateinančioms kartoms. Visgi, viena yra girdėti, kita – pajausti, atrasti santykį su kalba, įvertinti jos svarbą. Būtent tokių tikslų siekdama Šiaulių miesto savivaldybės viešoji biblioteka šiemet organizavo eilėraščių konkursą „Odė gimtajai kalbai“, pakvietusi šiauliečius kurti eiles kalbos tema.

Jau tapo tradicija, kad kiekvieną Vasario 16-ąją Valstybinė lietuvių kalbos komisija skelbia Lietuvių kalbos dienas. Jų tikslas – didinti lietuvių kalbos prestižą, stiprinti lietuvių kalbos mokymosi motyvaciją, prisidėti prie gimtosios kalbos sklaidos. Kasmet prie šios gražios iniciatyvos prisijungia vis daugiau įstaigų iš visų Lietuvos kampelių – organizuoja įvairius renginius, parodas ir konkursus. Į lietuvių kalbai skirtų renginių maratoną šiemet įsiliejo irŠiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos eilėraščių konkursas „Odė gimtajai kalbai“.

Tikslas – pagarbinti gimtąją kalbą

Šiaulių miesto savivaldybės viešosios bibliotekos kultūrinės veiklos vadybininkė ryšiams su visuomene Jurgita Taralė sako, kad šiuo konkursu norėta pagarbinti lietuvių kalbą, atskleisti, kokia ji brangi paprastam lietuviui – eiliniam kalbos vartotojui.

„Biblioteka jau ne pirmus metus organizuoja Lietuvių kalbos dienoms skirtus renginius. Šiemet kilo tokia mintis, kad būtų puiku šią iniciatyvą paminėti kuriant eilėraščius. Juk ne kur kitur, o būtent poezijoje ir atsiskleidžia tikrasis kalbos grožis.

Pavadinome konkursą „Odė gimtajai kalbai“, išskyrėme tris kategorijas, pakvietėme dalyvauti gimnazistus, studentus ir suaugusiuosius. Tuos, kurie neabejingi kūrybai ir gimtajai kalbai“, – pasakojo bibliotekos atstovė.

O ir pats konkurso pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Odė – tai iškilmingas eiliuotas kūrinys, kuriuo siekiama pašlovinti, pagarbinti apdainuojamą objektą, šiuo atveju – kalbą. Pasak J. Taralės, būtent pavadinimas ir parodo, ko tikimasi iš autoriaus ir jo kūrinio.

„Norėjosi iškilmingumo, džiaugsmingesnio paminėjimo, emocijos. Pats pavadinimas įpareigoja ne tik sukurti paprastą ketureilį, bet pagarbinti, pašlovinti kalbą. Ir tai pasiteisino. Eilės kalba pačios už save!“

Kūrė ir gimnazistai, ir senjorai

Konkursas neliko nepastebėtas – mėgstantys rašyti kūrybingi šiauliečiai ėmė siųsti savo kūrinius. J. Taralė sako, kad organizatoriai net nesitikėjo tokios dalyvių gausos, o ir kūrėjų amžius nustebino – nuo gimnazisto iki senjoro.

„Galiu pasidžiaugti, kad žmonės labai aktyviai dalyvavo. Susidomėjo ir gimnazistai, ir jų mokytojai, aktyviai dalyvavo „Šiaulių kolegijos“ studentai. Ir kas buvo labai netikėta – jų studijos niekaip nesusisijusios su filologija, kalbotyra. Jie tiesiog rašo ir myli gimtąją kalbą“, – pasakojo bibliotekos atstovė.

Pasak J. Taralės, labiausiai pradžiugino tai, kad konkursas „Odė gimtajai kalbai“ įtraukė ir jaunus žmones, kuriuos šiais laikais sudominti labai sunku. Įnikę į išmaniuosius prietaisus, virtualų bendravimą, jie ne visada atranda laiko apmąstymams ir kūrybai.

„Smagu, kad ir jauni žmonės atrado laiko, kad dalyvavo ne tik paraginti mokytojo, bet norėjo patys, buvo suinteresuoti. Tai parodo, kad gimtosios kalbos svarba, mūsų kalbai kylančios grėsmės, anglų kalbos įtaka bendrinės kalbos išlikimui – tai temos, kurios jautrios kiekvienam lietuviui nepaisant jo amžiaus. Net ir jaunam žmogui, kuris galbūt mokykloje ir nelabai nori mokytis lietuvių kalbos. Tai atsiskleidžia ir eilėraščiuose. Kartais pažiūrėjęs į žmogų net neįtartum, kad jis taip brangina kalbą, bet kai jis kuria, kai rašo eilėraščius, tai daro iš širdies. Tada ir pasimato tikrasis požiūris į kalbą“, – sakė J. Taralė.

Eilėraščius jungia meilė gimtajai kalbai

Apžvelgdama eilėraščius, konkurso organizatorė pažymi, kad temų būta įvairių. Bet visuose eilėraščiuose išlaikytas pats svarbiausias aspektas – kalba suvokiama kaip vertybė, kaip tautos gyvasties pagrindas, ji čia garbinama ir mylima. Neretai paliečiamas ir istorinis kontekstas, prisimenamas ilgas ir sudėtingas gimtojo žodžio kelias.

„Kiekvienas tą temą pamatė savaip. Savaip ir išjautė. Tarkim, jeigu suaugusieji kartais net paprasčiau, gal ir ne taip giliai įžvelgdavo mūsų kalbos vertybes, mūsų kalbos svarbą, jos istorinį kelią, tai gimnazistų eilėraščiuose istorinis aspektas išlieka labai svarbus. Žinoma, tai gali lemti ir tai, kad jų žinios apie kalbą ir istoriją dar labai šviežios, neseniai girdėtos, analizuotos mokykloje“, – teigė J. Taralė.

Konkurso laureatės, lietuvių kalbos mokytojos Angelės Bražaitės eilėraštyje atskleidžiamas ypatingas lietuvio ir gimtosios kalbos ryšys. Gimtoji kalba lietuvį lydi nuo kūdikystės, ji esti visur: buityje, kasdienybėje, mumyse. Kalba čia lyg grandis, jungianti mus su praeitimi. Įspūdį dar labiau sustiprina tautosakos motyvai, be kurių neįsivaizduojama mūsų krašto istorija: drobė, aštuonnytis, duonkubilėlis.

Gimnazisto Simo Šidlausko eilėraštis „Aidai“ – tarsi kalbos kelionė po visas epochas. Čia ir didingi kunigaikščiai, ir spaudos draudimo laikotarpis, ir rezistencinės kovos, galiausiai – atkurta nepriklausomybė. Nevengiama ir papriekaištauti jaunajai kartai dėl jų abejingumo, vertybių stokos.

Kalboje – mūsų pasaulėvaizdis ir savastis

Joniškio rajono savivaldybėje šiuo metu dirbanti Aušra Lukšaitė-Lapinskienė konkursui pateikė eilėraštį „Kalbos (evo)liucija“, kuriame ji vaizdingai perteikia žodžio virsmą. Žodžio atsiradimas čia lyginamas su augalu, kurio želmuo prasikala ir subręsta, auga, noksta, apsamanoja ir vėl atgyja.

Kaip sakė A. Lukšaitė-Lapinskienė, visas jos gyvenimas susijęs su gimtąja kalba. Moteris studijavo lietuvių ir anglų filologiją, beveik 20 metų dirbo mokykloje. Būtent pedagoginis darbas ją ir paskatino kurti.

„Kai dirbi mokykloje, kūryba tampa tarsi neišvengiama, juk jeigu skatini vaikus kurti ir pats nejučia pradedi. O ir lietuvių kalba yra be galo turtinga. Pažiūrėkim į „Lietuvių kalbos žodyną“, kiek ten tomų! Mūsų kalba puikiai tinka ir prozai, ir poezijai“, – sakė A. Lukšaitė-Lapinskienė.

Nepaisant to, kad gerai moka ir anglų kalbą, moteris sako, kad ja kurti niekada nesvarsčiusi, nes anglų kalba niekada nebus tokia sava, kokia yra lietuvių kalba.

„Kalba mes mąstome, mūsų pasaulėvaizdis yra suformuotas ta kalba, su kuria esame užaugę. Su anglų kalba aš turiu pernelyg mažai kontakto. Reikia pagyventi toje terpėje, kad labai gerai suprastum tą kalbą. Dabar ji tokia išmokta, nesava. Jeigu ja rašyčiau, tai būtų netikra. Mes, lietuviai, jos nepažįstame, tai nėra mūsų savastis“, – mintimis dalijosi viena iš konkurso nugalėtojų.

Kuriant stiprėja ryšys su gimtąja kalba

Žurnalistiką studijuojanti Beatričė Zajančauskaitė sako, kad dalyvauti eilėraščių apie kalbą konkurse ją paskatino bibliotekininkė. Mergina pripažįsta, kad iš pradžių buvo sunku, reikėjo išlaukti tinkamo momento, kol mintys susidėliojo, o žodžiai patys ėmė lietis savaime.

„Anksčiau niekada neteko kurti eilėraščių, todėl užduotis buvo gana sunki. Prisimenu, kad eilės gimė antrąją Velykų dieną, nuėjus nuo šventinio stalo. Galbūt tuo metu prisikėlė ir mano kūrybinė galia?“, – svarstė B. Zajančkauskaitė.

Jos eilėraštyje justi bendrystė, noras jaustis tautos dalimi. Kuriamas vaizdas, kad žmogus, vos gimęs, jau yra susaistytas nenutrūkstamais saitais, kurių vienas neabejotinai yra kalba. Ji mus visus jungia, leidžia pasijusti bendruomenės dalimi.

Paklausta, kodėl kuria lietuviškai, mergina sako, kad net neįsivaizduojanti kūrybos kita kalba, nes tik gimtąja kalba geriausiai galima perteikti savo mintis, paliekant vietos apmąstymams ir užuominoms, kurios lieka tarp eilučių.

„Kuriu lietuvių kalba todėl, kad tik ja galiu geriausiai atskleisti savo jausmus ir ištransliuoti publikai tai, kas slypi ne tik eilėraštyje, bet ir tarp jo eilučių.

Gimtoji kalba jau nuo pat vaikystės man yra labai giliai įskiepyta. Savo noru daug skaitydavau, mintinai mokydavausi eilėraščius, kurie man patikdavo, kai kuriuos jų dar dabar prisimenu. Mokykloje tekdavo dalyvauti įvairiuose rašinių, raštingumo konkursuose, lietuvių kalbos olimpiadose. Visos tos veiklos vis sustiprindavo ryšį su kalba. Gimnazijoje turėjau galimybę rašyti tekstus į mokyklos tinklalapį, tad tai paskatino rinktis ateityje studijuoti žurnalistiką. Manau, kad dėl šio pasirinkimo ryšys su gimtąja kalba tik dar labiau stiprėja“, – pasakojo studentė.

Jauni žmonės renkasi knygą

Pasak bibliotekos atstovės J. Taralės, rengti tokį konkursą pandemijos sąlygomis nebuvo lengva. Biblioteka tuo metu nedirbo, tad baimintasi, kad konkursas liks nepastebėtas. Visgi rezultatas pranoko lūkesčius. J. Taralė mano, kad tam įtakos galėjo turėti ir pandemija, kai visi buvome sustoję, turėjome daugiau laiko sau ir kūrybai.

„Pandemijos laikotarpiu organizuoti tokio pobūdžio konkursą buvo nemenkas iššūkis. Kita vertus, tai labai palankus laikas kuriantiesiems. Juk kiekvienas buvome priversti sustoti, pagalvoti, viską gerai apmąstyti. Galima sakyti, kad pandeminis laikotarpis sąlyginai buvo dėkingas kūrybai, nes žmogus išmoko giliau į viską žvelgti – ne taip paviršutiniškai, ne taip skubėdamas. Galbūt, jei nebūtų pandemijos, ir mažiau dalyvių būtume sulaukę, nes visi būtų lėkę, bėgę, skubėję... O dabar visi buvome uždaryti namuose, tai ir laiko kūrybai atsirado“, – pasakojo bibliotekos atstovė.

Ji pastebi, kad pandemija ne tik privertė sustoti, bet ir atsigręžti į pamatines vertybes, nuo kurių daugelis jau buvome nutolę. Bibliotekos bendruomenė vis dar negali atsistebėti, kaip jauni žmonės grįžta į biblioteką ir renkasi ne žaidimus prie kompiuterio, o skaito knygas.

„Jaunimas kuo puikiausiai skaito! Knygos jiems yra įdomios, jie turi mėgstamiausius rašytojus. Net rašytojai sako, kad jaunimas knygas mėgsta. Technologijos yra geras dalykas, bet gal tai daugiau pramoga, žaidimas. Skaityti knygą elektroniniu formatu net ir jaunam žmogui ne visada patrauklu ir įdomu. Daugeliui tikrai yra malonumas ateiti į biblioteką, pasivaikščioti tarp knygų lentynų ir išsirinkti knygą, kurią tu galėsi skaityti“, – sakė J. Taralė.

Knyga be kalbos neįsivaizduojama

Pokalbio pabaigoje J. Taralė pabrėžia, kad bibliotekos vaidmuo šiuo metu yra gerokai pasikeitęs. Jau seniai užmarštin nugrimzdo tie laikai, kai žmogus į biblioteką ateidavo tik pasiskolinti knygų. Šių laikų biblioteka – kultūros skleidėja ir puoselėtoja, kviečianti į renginius, suburianti bendruomenes.

„Šiandien biblioteka apima labai daug sričių, ji įgali labai daug ką nuveikti. Tai nebėra vien tik knygos. Stengiamės palaikyti ryšį su skaitytojais, su miesto gyventojais, inicijuojame renginius, konkursus bendradarbiaujame ir su Valstybine lietuvių kalbos komisija.

Mes irgi prisidedame prie lietuvių kalbos prestižo kėlimo, lietuvių kalbos puoselėjimo, jos išsaugojimo. Nuo to priklauso ir bibliotekos veikla. Mums svarbu, kad rastųsi knygos, kad ateitų žmonės skaityti. Jeigu žmonės nebegerbs savo kalbos, ji nebus jiems reikalinga, tai ir bibliotekos ištuštės“, – pokalbį baigė bibliotekos atstovė.

Parengta bendradarbiaujant su VLKK. Publikaciją remia Kalbos komisija iš Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.