REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2020 m. Gruodžio 31 d. 07:00

Rimvydo Valatkos komentaras: Ma­no me­tai, ma­no tur­tai

Šiauliai

(Audronio Rutkausko nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


160037

Ne­ži­nau, kiek iš jūsų, mie­li skai­ty­to­jai, iš mo­kyk­li­nių li­te­ratū­ros pa­mokų pa­me­na, kodėl kai ku­rie XIX–XX a. san­dūros poe­tai va­di­na­mi sim­bo­lis­tais, bet gal ne­su­pyk­si­te, jei, bai­gian­tis 2020-ie­siems, pa­sa­ky­siu, kad vi­si mes, ne­prik­lau­so­mai nuo as­me­ni­nio san­ty­kio su poe­zi­ja, esa­me sim­bo­lis­tai.

Prieš Naujuosius tas mūsų simbolizmas – kaip ant delno.

Linkime savo artimui, kad kiti metai būtų daug geresni. Ligoniui – kad ligą įveiktų. Norinčiajai ištekėti – kad gerą vyrą gautų. Darbu nepatenkintajam – rasti įdomesnį ir pelningesnį. O ko tik sau neįsipareigojam nuo Naujųjų?

Numesiu 5, 10 kg ir dar daugiau. Kiekvieną dieną nubėgsiu po 3 km. Perskaitysiu po knygą per mėnesį. Sutvarkysiu bardaką ant aukšto. Pradėsiu mokytis anglų, ispanų. Po Naujųjų – nė lašo į burną.

Šįmet – kaip niekada esame linkę brėžti metų ribą aistringais palinkėjimais. Lietuvai, sau ir pasauliui linkime, kad kitąmet pagaliau praeitų ta zaraza ir vėl galėtume apkabinti seserį ir metus nematytus anūkus, nueiti kaip žmonės į krautuvę ar tiesiog išgerti puodelį espreso su seniai nematyta drauge ar draugu.

Laukimas yra labai gražus jausmas ar netgi būsena. Kalėdos ne be pagrindo palyginamos su stebuklu, o kokia to stebuklo esmė? Laukimas. Nutinkant kažko gražaus, nežemiško, suteikiančio mūsų pilkam ir nuodėmingam gyvenimui viltį.

Pasikeisti. Tapti geresniu. Sūnumi, tėvu, piliečiu, žmogumi. Nedidelė ta viltis, veik neįžiūrima, bet tokia graži, simboliška. Kaip ir ta vienintelė Naujųjų metų dvyliktos nakties akimirka.

Tokia graži ir simboliška, kad nė nepagalvojame, jog ta riba nė neegzistuoja. Menama ji. Nėra nei senų, nei naujų metų. Tik fikcija. Simbolis. Žymintis laiką, per kurį Žemė apsisuka aplink Saulę. Ką ta akimirka pakeičia mūsų gyvenime? Nieko. Kaip ir metų skaičius. Tiek nueinančių, tiek ateinančių. Nors šituo simboliu ir bandome prispausti savo smegenis, kad „kitąmet“ būtų geriau.

Kiekviena nauja diena – slėpinys. Nežinomybė yra pats gražiausias Dievo duotas žmogui dalykas. Lygiai prieš metus ligoninėje 87-uosius einantis tėvas man vardijo, kiek žmonių sukvies į savo 90-metį, tarėsi, kokie muzikantai būtų geriau. Mirė po 41 dienos, Vasario 16-osios rytą.

vadrdr.jpg

Tą akimirką, kai tėvas planavo savo gimtadienį, tarėsi dėl baliaus, kuris niekada neįvyks, jis buvo laimingiausias žmogus Žemėje. O kas būtų su žmogumi, jei jis, kaip koks velnias Volandas M. Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“ žinotų, kad štai eina Berliozas, kuris kitą akimirką paslys ant Anuškos pralieto aliejaus ir tramvajus nupjaus jam galvą?

Kas būtų atsitikę, jei, laukdami 1940-ųjų, mūsų seneliai ir proseneliai būtų žinoję, kad jau po 165 dienų Lietuvos nebebus, o kai kurie jų, tėvynei atidavę visą save, bus nuteisti mirti kaip tėvynės išdavikai? Kas, jei, laukdami 1991-ųjų, Sausio 13-osios didvyriai būtų žinoję, kad jie, paskubomis išbėgę iš namų ginti televizijos bokšto, į namus nebesugrįš?

„Mano metai, mano turtai“, – kažkada seniai seniai per Naujuosius dainuodavo kartvelų scenos legenda V. Kikabidzė. Turbūt buvau girdėjęs šitą jo dainą ir prieš tapdamas sovietų armijos rekrutu. Nors gal jis ją parašė ir vėliau.

Kad ir kaip būtų, graudi jo dainos žodžių prasmė, kaip ir daug kas mano gyvenime, pasivijo pavėlavusi, kai aš, jau aprengtas okupanto uniforma, savo 24-ojo gimtadienio vakarą eilinį kartą užbraukdamas kalendoriuke praėjusią dieną, sustingau nuo smigtelėjusios minties: „Ką aš čia darau? Aš juk savo gyvenimą užbraukinėju.“

Ėjo 39-oji užbraukto gyvenimo diena kazarmose, žeidė tuščiai bėgantis laikas, bukas muštras ir pažeminimas, kurio mums, eiliniams, turintiems aukštojo mokslo diplomus, imperijos kariauna negailėjo ir dar dribtelėjo. Bet tą patį vakarą išmečiau pribraukytą kalendoriuką. Mano metai, mano turtai.

Jau būdamas laisvas, daugybę kartų klausiausi gergždžiačio V. Kikabidzės balso, graudžiai traukiančio dainą apie metus, ir visada šypsodavausi, kaip geležėlę radęs.

Nėra nei blogų, nei gerų metų. Blogi metai nesibaigia gruodžio 31-ąją, mušant svarbiausiam šalies laikrodžiui, ir jau tikrai geri metai neprasideda sausio 1-ąją. Kad ir kiek Dievas mums būtų atseikėjęs, gyvenimas duotas tik vienas ir nėra itin protinga trumpinti jį, brokijant savo metus.

Yra toks lietuviškas filmas, regis, tai A. Aramino „Kai aš mažas buvau“, kuriame G. Karkos herojus svarsto, kokių medžių daugiausia yra miške – tiesių ar kreivų, ir pats atsako, kad jei visus kreivus medžius laikysime tiesiais, tai daugiau yra tiesių medžių. Paskui tą patį tęsia, pritaikydamas žmonėms: jei visus blogus žmones laikysime gerais, tai daugiau bus gerų žmonių.

Taip ir su metais. Jei visus blogus metus laikysime gerais, tai neabejotinai daugiau išeis gerų metų. Saugokite save ir savo metus, savo turtus. Na, ir kaip čia be simbolizmo: su Naujaisiais, 2021-aisiais!



REDAKCIJA REKOMENDUOJA