Re­gi­na Kva­šy­tė: „Ir gal­vo­ju, ir sap­nuo­ju abiem kal­bo­mis“

Moks­li­ni­n­kė Re­gi­na Kva­šy­tė, pui­kiai ži­no­ma tiek Lie­tu­vos, tiek Lat­vi­jos fi­lo­lo­gi­jos, švie­ti­mo ir kul­tū­ros vei­kė­ja, šią sa­vai­tę šven­čia 60 me­tų gim­ta­die­nį. Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų dak­ta­rės ju­bi­lie­jus, be­je, kaip ir vi­sas gy­ve­ni­mas, per­si­py­nęs su kal­bo­mis. Sim­bo­liš­kas su­ta­pi­mas – nuo 1999 m. va­sa­rio 21-oji Jung­ti­nių Tau­tų pa­skelb­ta Tarp­tau­ti­ne gim­to­sios kal­bos die­na. Žy­mi bal­tų kal­bų ling­vis­tė šią da­tą ga­li švęs­ti ir kaip gim­ta­die­nį, ir kaip ko­ne pro­fe­si­nę šven­tę.
 

Kalbos pasirinkimas

Lietuvaitei R. Kvašytei likimas lėmė gimti ir augti tokioje aplinkoje, kur gimtoji kalba buvo vartojama tik namuose, o aplink visi kalbėjo latviškai arba rusiškai. Mat jos tėvui Augustui, kuris buvo politinis kalinys, iš tremties Intoje nebuvo leista grįžti į Lietuvą. Norėdamas apsistoti arčiau Lietuvos, jis įsikūrė šalia Rygos, ten atitekėjo ir mama Prekseda. Panašaus likimo šeimų buvo ir daugiau, bet jų išsiskyrė puoselėjamu tautiniu identitetu.

„Buvo ir daugiau lietuvių šeimų apylinkėse. Bet ne visos šeimos savo lietuvybę išlaikė. Mūsų kaimynų dukros, su kuriomis mokiausi mokykloje (ta mokykla darbininkų gyvenvietėje buvo dvikalbė, kas tais laikais buvo gana dažnas reiškinys), lankė rusų klasę, o aš lankiau latvių klasę. Daugiau lietuvių latvių klasėse aš neprisimenu nė vieno“, – ankstyvą vaikystę prisimena Regina.

Įdomiausia, kad šis pasirinkimas buvo pačios septynmetės mergaitės. Tai, anot R. Kvašytės, buvo natūralu, nes tą kalbą jau mokėjo, kadangi artimiausia kaimynė buvo latviukė. Kita vertus, Regina mokėjo ir rusų kalbą, kurią išmoko bendraudama su kaimynystėje gyvenusia baltaruse mergaite.

„Tėvai iš pradžių ne tiek atkalbinėjo, kiek bijojo, ypač mama, kad, jei reikės, negalės niekuo padėti mokykloje. Bet man jokios pagalbos ir nereikėjo“, – sako R. Kvašytė.

Gabi kalboms mergaitė

Kad būtų turėjusi kokių nors kalbėjimo sunkumų dėl to, jog augo išsyk mokydamasi net trijų kalbų, Regina tikrai nepamena.

Dvi baltų kalbos taip stipriai persipynė Reginos gyvenime, kad ir vaikystėje, o ir iki šiol, jai gana dažnai tenka sutrikusiam pašnekovui prisipažinti – „Es esmu lietuviete“ (iš latvių k. „Aš esu lietuvė“): „Ir dabar, kas nepažįsta, niekas ir nepasako, kad aš esu ne latvė. Ir vaikystėje tiems, kurie norėjo sužinoti, reikėjo pasisakyti, nes kokio nors akcento, kuris išduotų, nebuvo ir nėra.“

Nepaisant romaus būdo, Regina buvo labai kryptinga ir savarankiška mergaitė: maža to, kad pati septynmetė nusprendė mokytis latvių klasėje, vėliau pati paauglė išsirinko vidurinę mokyklą, į kurią iš savo gyvenvietės atkakliai važinėjo kasdien dviem autobusais – vien dėl sustiprintos vokiečių kalbos.

„Buvo mokyklų ir arčiau, bet pasirinkau tą dėl vokiečių kalbos, kuri man neblogai sekėsi. Aišku, labai greitai supratau, kad tas mano pasirinkimas nieko gero: nes ten visi vokiečių kalbos mokėsi jau nuo pirmos klasės, o mes, naujokai, buvome pradėję tik nuo penktos“, – juokiasi iš savo tuometinio pasirinkimo R. Kvašytė.

Nors paauglė ir tada nepasidavė bei, mokydamasi papildomai, beveik pasivijo, tačiau germanistikos studijų nebesirinko, apsistojo ties rusų kalbos mokymu latvių mokyklose. Kita vertus, tai buvo ir praktiškas sprendimas – rusų filologija būtų pravertusi ir Lietuvoje.

„Tėvai visą laiką kalbėjo, kaip gerai būtų grįžti į Lietuvą. Tai buvo mūsų bendra svajonė“, – sako R. Kvašytė.

Tėvynė ir gimtinė

Šeima savo planus atidėliojo tol, kol Regina pabaigė studijas. Tad R. Kvašytė skaičiuoja, kad, 27 metus pragyvenusi Latvijoje, dabar jau didesnę gyvenimo dalį gyvena Lietuvoje. Nors profesinė veikla dar ir dabar vyksta abiejose šalyse.

„Man labai aišku skirti žodžius „gimtinė“ ir „tėvynė“, nes gimtinė mano yra Latvija, kurioje esu gimusi, o tėvynė – Lietuva, nes tai mano tėvų žemė“, – šypsodamasi sako abiejų baltiškų šalių vaikas.

1989 m. persikėlus šeimai į Šiaulius, R. Kvašytė liko Latvijoje, kur dar studijų metais pradėjo dirbti ir iki pat 2003 m. išlaikė darbinius santykius Latvijos universitete, ten apsigynė ir disertaciją. Ryšiai su pirmąja darboviete nenutrūko visus 15 metų – 2018 m. R. Kvašytė, jau būdama žinoma mokslininkė, vėl buvo pakviesta dirbti į Latvijos universiteto Latvių kalbos institutą.

Baltų centrui – 20 metų

Dėl to, kad Reginos šeima grįžimui į Lietuvą pasirinko Šiaulius, mūsų miestui itin pasisekė. Vienas artimiausių nuo Latvijos pasienio miestų – Šiauliai – steigdami Baltų centrą, turėjo į ką kreiptis pagalbos, tarpininkavimo ir R. Kvašytė neatsisakė būti jo vadove bei savotiška abiejų šalių ambasadore.

Kaip tik šiemet sukanka 20 metų nuo tada, kai Šiauliai, besiruošiantys savo gimtadieniui, vienu pagrindinių akcentų pasirinko Baltų vienybės dieną ir sugalvojo įsteigti Baltų centrą. Jo iniciatyva jau daugelį metų vyksta bendri renginiai miestiečiams. Bene geriausiai šiauliečiams žinomas ir labiausiai laukiamas – kas antrus metus vykstantis folkloro festivalis „Saulės žiedas“.

Būtent Baltų centro iniciatyva pas mus atvyksta menininkų, režisierių, rašytojų ar mokslininkų iš Latvijos, o Lietuvos kultūros ir mokslo atstovai kaip kviestiniai svečiai dalyvauja kaimyninės šalies renginiuose. Organizuojamos ekskursijos baltų kultūrai pažinti, leidžiami bendri dvikalbiai leidiniai, kurių daugelio vertėja – šiaulietė mokslininkė R. Kvašytė.

Būtent R. Kvašytės jubiliejinė Gimtosios kalbos dienai skirta vieša paskaita „Lietuvių ir latvių kalbų ir kultūrų populiarinimas“ šią savaitę pradėjo Baltų centro 20-mečio renginių ciklą, kuris tęsis visus metus.

Pasak baltistikos specialistės, dabar populiaresnės ir naudingesnės daugeliui atrodo kokios egzotiškos kalbos ar plačiai vartojamos anglų, prancūzų, o štai latvių kalbą dažnas lietuvis (panašiai galima pasakyti ir apie latvių požiūrį į lietuvių kalbą) laiko ne tokia vertinga – gal dėl to, kad baltų kalbos artimos ir įprastos ir net atrodo panašios.

„Nors yra visai ne taip. Kaip tik skaičiau įdomų straipsnį apie latvių jaunosios tradiciją raštuotomis pirštinėmis apdovanoti vestuvių muzikantus ir vedėjus. O iš tikrųjų „vedēji“ – tai yra piršliai“, – iš kurioziškos vertimo klaidos juokiasi R. Kvašytė.

Skaito ji dabar daugiausia latvių vertimus lietuviškai – profesiniam tobulėjimui ir smalsumui. O štai užrašai jos būna tiek lietuvių, tiek latvių kalba, nuo turinio, aplinkybių ar nuotaikos priklauso.

„Šiame gyvenimo tarpsnyje – tai jau abiem kalbomis mąstau ir darbo kalendoriuje užsirašau abiem kalbomis, net nepriklausomai nuo to, kur būnu“, – juokiasi baltistė.

Netikėti nusipelnyti apdovanojimai

R. Kvašytės keliakalbis universalumas ypač vertinimas ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ją žino ir kitų šalių lingvistai. Mokslininkė kviečiama ne tik kaip vertėja ar įdomi pranešėja renginiuose, bet ir kaip leidinių ar knygų vertėja, daugelio lietuvių ir latvių kalbą gretinančių mokslinių ir mokslo populiarinamųjų straipsnių autorė.

Už ilgametę nuoseklią ir kryptingą mokslinę ir kultūrinę veiklą abiejose šalyse R. Kvašytė 2021 m. įvertinta Lietuvos ir Latvijos užsienio ministrų įsteigtu Baltų apdovanojimu. Jį atsiimdama prieš kelis mėnesius, sakė, jog jautėsi ir nusipelniusi jo, bet ir nustebusi.

„Pasakiau atvirai, kad jaučiuosi verta Baltų apdovanojimo (gal tada kas ir nusijuokė), bet aš žinau nemažai žmonių Lietuvoje, taip pat ir Latvijoje, kurie yra ne mažiau, o gal net ir daugiau, verti tokio apdovanojimo. Bet jis kiekvienais metais yra tik vienas“, – sako mokslų daktarė.

Tačiau kaip netikėčiausią apdovanojimą ji išskyrė Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklą „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“, kuri jai buvo įteikta 2013 metais.