REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2024 m. Sausio 26 d. 07:00

Prof. dr. R. Čepaitienė: „Mes esame piktinimosi čempionai“

Šiauliai

Su­si­ti­ki­mą su pro­f. Ra­sa Če­pai­tie­ne Šiau­lių mies­to Są­jū­džio pir­mei­vių klu­bas or­ga­ni­za­vo, tęs­da­mas „Uni­ka­lių su­si­ti­ki­mų“ cik­lą. Po­kal­bį mo­de­ra­vo pro­f. Arū­nas Gu­mu­liaus­kas. (Jo­li­tos Dū­die­nės nuo­tr.)

Oksana LaurutytėŠaltinis: Etaplius.LT


290038

Praėjusį ketvirtadienį Šiauliuose apsilankiusi kultūros istorikė, humanitarinių mokslų daktarė, profesorė Rasa Čepaitienė pristatė naująją savo knygą „Postsovietinis tranzitas. Nuo Sovietų Sąjungos žlugimo iki karo Ukrainoje“ ir publicistinę – „Nepolitkorektiška“. „Matau grįžimą į tam tikrą neobrežnevizmą. Socialiniai liftai, kurie mus kėlė aukštyn, šiandien jau girgžda, nebekelia arba kelia tik pateptus tų, kurie patys yra patepti“, – „Etaplius“ sakė profesorė.

– Kodėl ėmėtės rašyti tokio pobūdžio knygą?

– Knyga buvo procesas. Nebuvo taip, kad sumanei, sėdai ir parašei. Pradžioje buvo kelionės po postsovietines šalis, iš viso aplankyta 11 iš 15. Buvo įvairių tekstų, kurie susijungė, sutilpo į knygą, buvo ir tokių, kurie atsirado visiškai nauji. Daug užtruko, kol visam šiam chaosui radau bendrą vardiklį. Tai buvo sovietinio simbolinio kraštovaizdžio idėja, koncepcija, kurią teko akademiškai pagrįsti, nes kitose šalyse panašūs tyrimai yra plėtojami, bet lietuviškai mes to neturėjome. Po truputį, daug kartų perrašant, ilgame procese knyga galiausiai buvo parašyta. Bet tai nėra baigtinis dalykas, nes reiškiniai ir procesai, apie kuriuos rašau, tęsiasi. Postsovietinis regionas nepaprastai dinamiškas (pavyzdžiui, kol rašiau knygą, kazachai sugebėjo net kelis kartus pakeisti savo sostinės pavadinimą iš Astanos į Nursultaną ir atgal į Astaną), tačiau svarbu buvo pamatyti ir tai, kas išlieka stabiliau, kaip susiklosto buvusių sąjunginių respublikų istorijos politikos modeliai, kaip sovietinis laikotarpis jose perinterpretuojamas, išnaudojamas, atmetamas ar pritaikomas dabarties reikmėms. Todėl ir norėjau parodyti tą santykio su sovietiniu laikotarpiu įvairovę, panašumus ir skirtumus.

– Parašėte, bet prasidėjo karas Ukrainoje?

Knyga atsiranda anksčiau, nei įvyksta tie įvykiai. Turėjau reaguoti, todėl parašiau „Post Scriptum“ apie karą, kaip jis priverčia permąstyti kai kuriuos dalykus. Regiono suvokime atsiranda naujas matmuo – matau kolegų baltarusių, ukrainiečių diskusijas įvairių konferencijų metu, kuriose jie aktyviai sprendžia net ne desovietizacijos, bet dekolonizacijos klausimą, kuris mano knygoje taip pat užčiuopiamas. Jiems tai svarbu ir mes, lietuviai, turime galvoti, kiek mums irgi svarbi dekolonizacijos tema. Mes esame įpratę prie šiek tiek kitų sąvokų, kalbame, kad buvome užpulti, okupuoti, prijungti prie Sovietų Sąjungos, kentėjome, kovojome ir galop išsivadavome. Toks mūsų „happy end“ (laiminga pabaiga). Pas mūsų kaimynus nėra tokio laimingo istorinio pasakojimo, jie ir toliau turi vaduotis iš rusiškos imperijos, ne tik kovodami su ja, bet ir savo viduje. Nes sąmonė, kalba buvo rusifikuota. Tada ir pastebi tuos skirtumus su ukrainiečiais, baltarusiais, jau nekalbant apie kitas, pavyzdžiui, Vidurio Azijos ar Kaukazo, respublikas.

– Apie Kaukazo tautų išsivadavimo judėjimus apskritai mažai žinome.

– Dažnai sakome, kad mes – pirmieji, kurie išstojome iš Sovietų Sąjungos. Tai tiesa, bet nacionaliniai judėjimai anksčiau prasideda Kaukaze, Karabacho konflikto metu. Jerevane prie dramos teatro kabo memorialinė lenta, kur parašyta, kad jie buvo pirmieji, kurie griovė Sovietų Sąjungą. Panašiai ir azerbaidžaniečiai kalba apie save. Ir tada pamatai, kaip skirtingai suprantamas ir vertinamas sovietų imperijos subyrėjimas, bet mes, užsidarę savo darželyje, dažnai nonorime pastebėti procesų, paraleliai vykusių kitur.

Todėl knygoje kertinis žodis ir yra „tranzitas“. Tai perėjimas, turint omeny ilgą procesą. O knygos pabaigoje keliu klausimą: iš kur į kur perėjome ir ar tikrai nuėjome? Jei iš pradžių vadavimasis buvo iš nelaisvės į laisvę, iš autokratijos į demokratiją, tai ar šiandien mes vis dar esame demokratijoje? Kodėl regione demokratijos daigas pradėjo būti slopinamas? Politologai kalba, kad dabar demokratijos pasaulyje apskritai lieka vis mažiau. Kas nutiko mūsų regionui, tai 15 respublikų, o mes, kaip Baltijos šalys, kaip Lietuva, kuo esame išskirtiniai?

– Ir kuo mes išsiskiriame?

– Manau, kad mūsų išskirtinumas – ryškioje antisovietinėje retorikoje, bet klausimas – o kas gi išties slepiasi po ta retorika? Pastaruoju metu kai kurie dalykai pradeda lįsti. Ir tai leidžia padaryti liūdną išvadą, kad giluminė desovietizacija, o ne paminklų vertimo desovietizacija, neįvykusi. Mes matome perimamumą per kartas. Štai seneliai vežė žmones į Sibirą, kolaboravo su okupaciniu režimu, neatgailavo, o jų vaikai ir anūkai dabar užima aukščiausius postus ir netgi drįsta draskyti akis disidentams. Pavyzdžiui, tėvas tardė Nijolę Sadūnaitę, o sūnus sako, kad tėvas buvo puikus elito atstovas. Jis didžiuojasi tėvu. Tai apie kokią desovietizaciją kalbame, kai žmogus, tai viešai pasakęs, tuo didžiuojasi ir užima scenas, mirguliuoja televizijoje? Kokioje nors Vokietijoje, jei kas nors pasigirtų, kad jo senelis buvo konclagerio viršininkas, kaip šaunu, žydus degino ir buvo elitas, tai labai abejoju, ar jis kitą dieną dar dainuotų scenoje.

– O dabartiniai 50-mečiai, tie, kurie augo ir brendo sovietmečiu, yra pajėgūs realiai vertinti sovietinės sistemos jiems padarytą įtaką? Gal esame sovietinės sistemos beviltiškai sužaloti?

– Niekada tokiomis kategorijomis nemąsčiau, bet gal kaip tik sakyčiau, kad 50-mečių karta į gyvenimą išėjo virsmo metu. Aš pati stojau studijuoti istorijos, nes „baltosios istorijos dėmės“, Ribentropo-Molotovo paktas tada buvo ant bangos. Tyrinėti istoriją, kokia ji iš tikro buvo, buvo prestižas. Mano karta neturėjo to susisaistymo su režimu šleifo, nebuvome susitepę, nes tam tiesiog buvome per maži. Mes atėjome į laiką, kai atsivėrė laisvės vartai.

Kai važinėjau po buvusias sovietines respublikas, žmonės atsimena tą virsmo laiką kaip laisvės laiką, kur bebūtum – ar Turkmėnistane, Armėnijoje, ar Moldovoje. Mūsų karta sugebėjo pasinaudoti šiuo trumpam atsivėrusiu laisvės langu. Aš pati esu baigusi miestelio mokyklą, neturėjau jokio užnugario, tačiau savo pastangomis pasiekiau savo statusą. O dabar matau grįžimą į tam tikrą neobrežnevizmą. Socialiniai liftai, kurie mus tuomet kėlė aukštyn, šiandien jau girgžda, nebekelia arba kelia tik pateptus tų, kurie patys yra pateptieji.

Matau, kad dabar labai daug atsiranda asociacijų su vėlyvuoju brežnevizmu. Atsiranda sąstingis, vėl brėžiamos ribos, tas laisvės langas pradedamas uždaryti. Todėl mūsų, laisvės kartą, kaip tik raginu viešai, ir pati stengiuosi, gyventi laisve. Nes dabar matau žmonėse labai daug baimių, kurios kartais yra įsikalbėtos, netikros ar net skamba kaip pasiteisinimas: „Bijau, piršto nepajudinsiu, kad, ginkdie, nenukentėčiau.“ Mes grįžtame į tą nesveiką, nenormalią, gniuždančią atmosferą, atsiranda skirstymas į savus ir svetimus.

Šiandien kartu pristatau ir savo 2021 m. išleistą publicistinę knygą „Nepolitkorektiška“, kurią, beje, įkvėpė parengti kultūrologas Vytautas Rubavičius ir sesuo Nijolė Sadūnatė. Joje rašau, kad mes grįžtame į LTSR laikus, bet raides šifruoju: „Lietuva Tik Saviems Rūpestinga arba Lietuva Tik Svetimiems Rūsti“. Deja, mes tą matome, bet ar tai nuima nuo mūsų atsakomybę išsaugoti laisvę, kuri buvo iškovota žmonių žūčių kaina?

R. Če­pai­tie­nės as­me­ni­nio ar­chy­vo nuo­tr.

– Ko skaitytojui tikėtis iš jūsų knygų?

– Tikiuosi, kad mano atliktas tyrimas padės praplėsti skaitytojų akiratį, nes, deja, mes apie posovietines šalis žinome labai mažai. Atsisukome į Europą, parodėme nugarą toms šalims, išskyrus gal Ukrainą šiuo metu.

Posovietinėse šalyse aš bendrauju ne tik su akademine bendruomene, bet ir su eiliniais žmonėmis provincijoje. Man nepaprastai svarbu buvo pamatyti Sibirą, Tolimuosius Rytus. Paskutinė mano kelionė į Rusiją buvo prie Baikalo ežero, į Olchono salą. Ten radau kapinėse lietuviškų kryžių, nes ten buvo Lietuvos tremtinių, vietos kraštotyros muziejuje yra stendas, kuriame pasakojama apie lietuvius. Gyventojai juos atsimena, lietuviai ten žvejodavo. Noriu pasakyti, kad lituanistikos Sibire nepaprastai daug. Gali sename mieste rasti tremtinių kapinių, pasakojimuose išgirsti, kad geriausias draugas buvo lietuvis.

Tiumenėje išgirdau, kaip vėlyvuoju sovietmečiu lietuviai ten statė kelius, Kogalymo miestą, kuriame dabar yra centrinė „Lukoil“ būstinė. Ten yra Vilniaus gatvė, „alytukai“, kuriuose gyvena žmonės, ten kažkada net buvo lietuvių pradinė mokykla. Lietuviai ten buvo atradę technologiją, kaip tiesti kelius per pelkes, vėliau ši technologija pritaikyta, tiesiant Vilniaus–Klaipėdos plentą, pelkėtame ruože ties Rietavu. Tuo noriu pasakyti, kad į postsovietinį regioną mes negalime žiūrėti kaip tik į juodai baltą, manyti, kad yra tik Putinas, Maskva. Yra ten žmonių, kurie priešinasi režimui, siekia laisvės, savo gerovės ar net gyvybių kaina.

– Apie tai labai mažai galima rasti informacijos.

– Mano pagrindinė mintis ir buvo – sovietmečiu sukurtas simbolinis kraštovaizdis ir kas su juo atsitiko, žlugus sistemai, kiek jis buvo sąmoningai sunaikintas, perdirbtas, pritaikytas, komerciškai išnaudotas kokiems nors pseudosovietiniams dalykams. Yra dalykų, kurie atsirado sovietmečiu, bet mes šiandien jų nebetraktuojame sovietiniais. Pavyzdžiui, sausainiai „Gaidelis“ juk buvo sukurti tada, o ir dabar jie yra populiarūs ir kt. Mano knyga išėjo daugiabriaunė ir tarpdisciplininiu požiūriu labai įvairi.

– Ar, jūsų nuomone, desovietizacija jau baigėsi?

– Šiuose procesuose nepaprastai didelė dinamika. Su savo tyrimu daug ką pati sau, pavyzdžiui, kas yra putinizmas, išsiaiškinau. Man pačiai kyla klausimas, kiek putinizmas yra bandymas atkurti Sovietų Sąjungą. Mano supratimu – ne. Tai labiau rusiškojo nacionalizmo viena iš atmainų. To šaknys yra vėlyvajame brežnevizme, kuris kaip tik buvo bandymas sulieti sovietų valdomas tautas, jas rusifikuojant. Tai buvo projektas, kuris tyliai turėjo pakeisti sovietizaciją į rusišką tapatumą. To pasekmes mes dabar matome Baltarusijoje ir Ukrainoje – šios tautos labai smarkiai rusifikuotos. Tas pats su Kazachstanu, Moldova. Azerbaidžano sostinėje Baku vis dar gali matyti vietos gyventojus, su savo vaikais kalbančius rusiškai. Mes matome, koks tai ilgas šleifas, inercija, išliekanti nepaisant nacionalizacijos procesų, kurie po SSRS subyrėjimo įvyko visose respublikose.

– O kokius paminklus sovietmečiui turime nugriauti savo viduje?

– Manyčiau, kad tai yra santykiai tarp žmonių, kurie grindžiami galios struktūromis. Tai yra – aš viršininkas, tu kvailys. Šis reiškinys grįžta ir jis yra absoliučiai priešingas demokratijai, kurioje žmonės prieš įstatymą yra lygūs. Lietuvoje mes dabar aiškiai tai matome, kaip ir atgimstantį brežnevizmą. Tai, manyčiau, psichologinis dalykas, kai sovietmečiu buvo valdančiųjų jaunystės metas, jie tada susikūrė socialinį kapitalą, tai buvo jų laikas, kuriame jie jautėsi lyg žuvis vandenyje. Ir jie dabar grąžina tą tvarką, kuri jiems buvo gera, bet ji neturi nieko bendra su demokratija, žmogaus teisėmis, žodžio laisve.

– O ar nestebite ir paties žmogaus noro būti kvailiu, norėti viršininko?

– Todėl ir kalbėjau apie pseudobaimę – norą nusiimti atsakomybę nuo savęs, nenorą būti asmeniu, subjektu, prisiimančiu atsakomybę už savo gyvenimą. Tokiu atveju tu esi vargšelis, auka, o kalti – kiti.

Knygoje „Nepolitkorektiška“ aš išsamiau kalbu apie vergo sąmonę, apie ką pirmas pradėjo kalbėti F. Nyčė. Vergas nekenčia savo šeimininko, nori kovoti prieš jį, sukilti, bet išsivadavęs jis jau nori turėti savo vergų. Kartu jam labai patogu būti auka, tuo, kuris už nieką neatsakingas, vargšelis, kurį visi skriaudžia. O kaip yra, pavyzdžiui, politikoje? Kai įvyksta koks nors skandalas, mes piktinamės feisbuke. Mes esame piktinimosi čempionai. Aukso medalius gautume už profesionalų piktinimąsi. Bet išeiti kažkur, rengti piketus – jau sudėtingiau...



REDAKCIJA REKOMENDUOJA