REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2024 m. Kovo 14 d. 09:56

„Prašau žodžio“ – dar vienas susitikimas su Justino Marcinkevičiaus kūryba

Šiauliai

Darius Ančerevičius. Aktorius Andrius Bialobžeskis skaito Just. Marcinkevičių.

Teresė HokienėŠaltinis: Etaplius.LT


294778

Šiaulių miesto kultūros centras „Laiptų galerija“ tęsia tradiciją Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną pasitikti su Justino Marcinkevičiaus (1930–2011) poezija. Simboliška, kad poeto gyvenimas tarsi įrėmintas tautai svarbių datų – gimė kovo 10, mirė vasario 16. Taigi švęsdami Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą minime ir poeto gimtadienį. Literatūros vakaras pavadintas pirmosios Just. Marcinkevičiaus knygos vardu – „Prašau žodžio“. Teatro ir kino aktorius Andrius Bialobžeskis skaitė poeto jaunystės eilėraščių, meditacinės poezijos iš vėlesnių rinkinių. Ypač jaudinančiai skambėjo ištraukos iš esė „Taburetė virš galvos“.

Just. Marcinkevičius – savo epochos figūra

Marcinkevičius yra Marcinkevičius – nei jį nutylėsi, nei apeisi. Gali patikti, gali nepatikti, bet tai yra mūsų literatūroje ir poezijoje viena iš atraminių figūrų“, – tai Arno Ališausko, rinktinės „Viešpatie, nejaugi neprašvis?“ (2016) sudarytojo mintis. Šiuo metu, kai tautos dvasią vienijęs poetas yra paverstas visuomenės skaldymo įrankiu, buvo svarbu išgirsti jo kūrybos žinovų nuomonę. Taigi aktorius A. Bialobžeskis vakaro skaitymus pradėjo Arno Ališausko ir Valentino Sventicko tekstais, kad klausytojams būtų aiškesnė Just. Marcinkevičiaus eilėraščių prasmė, poeto dvasinė būsena.

„Jis atvėrė paprastumo stebuklą, kartu skleisdamas didžiųjų meno paslapčių nuojautą. Jis kalbėjo ir rašė gražiai ir išmintingai. Jis buvo geras žmogus, ir tas gerumas sklido kaip šviesa. Jis mokėjo ne tik įteigti, bet ir užtarti, paguosti, apkabinti žmogų ir gyvenimą tokį, koks jis yra. Per savo kūrybos ir veikimo laiką jis tapo didžiausią tautos pagarbą pelniusiu menininku.“(iš V. Sventicko kalbos prie Just. Marcinkevičiaus kapo).

Išklausę keletą jaunatviškų, pavasario žaluma pulsuojančių ar švelniu humoru dvelkiančių eilėraščių, netrukus pajutome kitokį Justiną Marcinkevičių – ne visiems atpažįstamą tautos dainių, o subtilios refleksijos meistrą: „Apkabink mane, kad būčiau gyvas,/lūpomis išnešk iš tos tamsos,/kur dvasia, netekusi drąsos,/suka pustuštes vienatvės/girnas, atsiskyrusi ir atskirta.“ (Amžiaus pabaiga). Kituose posmuose prabyla vienišas, mąslus žmogus, pilnas dvejonių: „Tie langai dar gyvi/ dar mato,/ pro kuriuos vaikystėj viskas tikra/… ką mačiau ir ko dar nemačiau/ aš už viską tiem langam dėkoju/ … Jie gyvi/ jie mato/ tik pro juos, deja, ne viskas tikra.“

Gyventas sudėtingas laikotarpis, istoriniai virsmai net ir anuo laiku atsispindėjo kūryboje, o dabar atveria tikrąsias prasmes: poema „Devyni broliai“, „Ženklų baladė“, „Baladė apie koją“, „Šešiolikmečiai“. Aktoriaus skaitomi tekstai prakalbo kitaip, o gal metų patirtis leido išgirsti naujai.

Paskutiniame savo kūrybos ir gyvenimo etape – poetas individualus, liūdnas, nuo galvojimo už visus pereina į asmenines pajautas. Daugiau meditacijos, sapno, dvejonių, pokalbių su savimi. Pasak poeto, literatūros kritiko A. Ališausko, „Justino Marcinkevičiaus pavyzdys įrodo, kad poeto populiarumas yra ir jo prakeikimas (…) pats Justinas Marcinkevičius, ir vertingoji jo poezijos dalis lieka kažkur nuošaly, nutylima, tarsi nesanti.“

Just. Marcinkevičiaus žodis gyvas.

Just. Marcinkevičius ne tik buvo, o ir tebėra poetas

Dramatiškai skambėjo Just. Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos". Šis tekstas surastas aplanke, ant kurio buvo parašyta: „Tik po mirties!" Jame prisimenami poeto, dar paauglio, sovietmečiu patirti areštai Marijampolėje, kai tardytojas užsimodavo taburete. Taburetės epizodas netiesiogiai iškyla nepriklausomoje Lietuvoje, kai prasideda puolimas prieš poetą, sąjūdininką.

Kaip išsaugoti save, savo orumą? ,,Ir aš, ak ir aš ėjau Lietuvos pėdsakais, kaip šuo, uosdamas juos, kartais pamesdamas, tačiau suradęs siekiau, mėginau parodyt kitiems. Bandžiau juos pridengti savim ir žodžiu, kad prievartos vėjas neužneštų jų, neištrintų. Tai joks mano nuopelnas, tai pareiga, kurią geriau ar blogiau – ne režimui, ne konjunktūrai, net ne poezijai – vykdžiau Lietuvai (skamba per daug pretenzingai, atleiskit) ieškodamas būdų praeiti, prasmukti su tuo žodžiu, kaip su kryžium(...)“ (iš Just.Marcinkevičiaus esė „Taburetė virš galvos“)

Įtaigus aktoriaus Andriaus Bialobžeskio balsas vedė per poezijos lobyną, žadino prisiminimus, kėlė įvairias pajautas. Justino Marcinkevičiaus žodžio apkabinti klausytojai įtikėjo, kad susitikimas su didžiu poetu įvyko.

Klausytojus žavi ir aktorius A. Bialobžeskis, ir Just. Marcinkevičiaus kūryba.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA