Pir­miau­sia – svar­biau­sia!

Kas yra svar­biau­sia – bū­ti ar at­ro­dy­ti? „Kaip tu at­ro­dai!“ – mes­te­lės ko­le­gos, jei išo­ri­nis vaiz­das ne­bus pri­de­rin­tas prie įpras­tos ap­lin­kos. O ar „bū­ti“ reiš­kia fi­ziš­kai pa­jėg­ti iš­lip­ti iš lo­vos ir nuei­ti iki dar­bo? Nie­kas ne­si­gi­li­na, ar nak­tį mie­go­jai, ar ar­ti­mie­ji svei­ki, ar ma­tai pra­smę. Pa­rei­ga apibrėž­ta dar­bo funk­ci­jo­se: funk­cio­nuo­ji – va­di­na­si, vis­kas ge­rai. Daž­nai, iš na­mų rū­pes­čių išė­jus į mėgs­ta­mą dar­bą, kaip tik žmo­gus at­si­gau­na. O jei ko­lek­ty­ve dau­giau pa­gar­bos ir to­le­ran­ci­jos nei na­muo­se, iš vi­so – pa­sa­ka.

Nepilnamečiams nuteistiesiems buvo atvežta vienos meno mokyklos moksleivių tapybos darbų paroda. Kadangi paveikslų pavadinimai abstraktūs, buvo sumanyta, kad jaunuoliai, prieš pamatydami paveikslus, patys pavaizduotų, ką, jų manymu, toks pavadinimas reiškia.

Be išimties visi trys jaunuoliai, kuriems teko vaizduoti paveikslą „Klestėjimas“, pavaizdavo... pinigus. Daug pinigų, daugiau nei vakar pinigų. O ką jūs pavaizduotumėte savo „Klestėjimo“ paveiksle? Moksleivio paveikslo mėlyname fone buvo augmenija ir gyvūnai...

Principas „pirmiausia – svarbiausia“ dvylikos žingsnių programose reiškia sveikstančiojo atsakomybę pirmiausia pasirūpinti savo dvasine ramybe. Tai yra svarbiausia, kas padeda šią dieną išlikti blaiviam ir sąmoningam asmeniui, neatidėliojančiam gyvenimo ir nesigailinčiam dėl chaoso. Yra ir biblinis šio principo pamatas.

Jėzus gyveno klajojančio mokytojo gyvenimą, o su juo būrys vyrų ir keletas moterų keliaudavo iš miesto į miestą, pasitraukdavo į dykumą ar plaukdavo į kitą Genezareto ežero pusę. Jėzus, matydamas, kad jo mokiniai nieko negirdi, ką jis sako, nes yra susirūpinę, kur nakvos, ką valgys, kur prausis, kur gaus rūbų, juos sudraudė: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“ Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi.“ (Mt 6, 31–34)

Tie, kurie gyvena pagal šį Evangelijos principą, žino ir visiškai tuo neabejoja, o kurie ne – gali pabandyti.

Taigi, pirmoji dalis: kuo esi susirūpinęs? Prisimeni, apie ką galvojai, eidamas į darbą, parduotuvėje, apie ką kalbėjaisi su draugais, sutuoktiniu, artimaisiais. Štai ir viskas aišku, bet ir nebūtinai.

Visi žmonės turi valgyti, spręsti konfliktus, rūpintis vaikais, ligoniais, savo sveikata ir t. t. Skirtumas, kad pagal teisingą principo taikymą krikščionis yra tas, kuris suvokia, kas yra Kristaus mokinys, rūpinasi pirmiausia, kaip šiandien savo mintimis, darbais, žodžiais gali pagarbinti Dievą. Todėl ryte pabudęs dėkoja už brangią dovaną – dar vieną gyvenimo dieną, kurioje gali kartu veikti su savo Viešpačiu, palaimina visus žmones, paprašo pagalbos visam kam. Na, ir paklauso, ką gi Dievas jam šiandien kalba per Šventojo Rašto eilutę. Norintiesiems išbandyti gali padėti www.kasdienapmastau.lt.

Toks gyvenimo, dienos, artimųjų pavedimas Dievui suteikia ramybę. Juk Jis žino, ko tau reikia, ir sudarys sąlygas gauti. Per dieną atsitinka įvairiausių dalykų: klaidų, netikėtų susitikimų ir net didelių problemų. Besilaikantis šio Evangelijos principo žmogus viską sutinka, turėdamas galvoje pagrindinį klausimą: ką gi man Dievas sako per tai?

Tikėti mylinčiu, geranorišku, besirūpinančiu Tėvu danguje reiškia pasikliauti Jo globa, bet dar reiškia ir smagumą kurti kartu su Juo. Juk, susidūrus su kliūtimi, žmogus nėra vargšas auka, kurį visi skriaudžia, o mylimas sūnus, kuris klausia: „Tėve, ar nori, kad įveikčiau šią kliūtį, ar kvieti šiek tiek pakeisti kryptį ir keliauti kitur?“

Tada viskas keičiasi. Nes kai žmogus rūpinasi vykdyti Dievo reikalus, Dievas nepastebimai pasirūpina žmogaus reikalais.

Bet kodėl nėra taip paprasta šitaip paprastai gyventi? Pirmiausia todėl, kad žmogus yra žymiai nuostabiau sukurtas, nei pats gali įsivaizduoti: didesniems dvasiniams dalykams – herojiškai meilei. Bet ji žmoguje subręsta tik grūdinama. Dievas rūpinasi žmogumi ne kaip žmogui patogu, malonu ir lengva, bet kad vestų į tos meilės pilnatvę.

Žmogus turi didelę vidinę ramybę dėl daugelio dalykų arba, kitaip sakant, kasdieniai rūpesčiai yra tokie periferiniai, kad jis jų neima į širdį, jie nesudrumsčia jo pasitikėjimo Dievu – juk viskas praeis. Tačiau esminė žmogaus kasdienė kelionė yra tas pasitikėjimas: susvyruojantis, išnykstantis ir vėl, priimant sprendimus, atsižvelgus į Tėvą, atsinaujinantis. Klestėjimas gal – pasitikėjimas Dievu?

Ir dvi alternatyvos. „Tiek to, aš pats pasirūpinsiu savo ir šeimos reikalais“, – sako verslus, sumanus žmogus. Dievas netrukdo, be prašymo nesikiša. Tam ir sukūrė laisvą žmogų. Sakyčiau: sėkmės! Gali taip nutikti, kad liksite be nieko – be „viso kito“ ir be Dievo karalystės, bet nieko tokio: kol žmogus gyvas, visada gali pradėti iš naujo – mylintis Tėvas laukia kantriai.

O kam rūpesčiai atima nakties poilsį? Neleidžia džiaugtis santykiais, gamta, laisvalaikiu ir visais kitais dalykais, siūlau pamėginti rūpintis Dievo karalyste. Laukia jaudinantis nuotykis, nepakartojama, įdomi kasdienybė, kuri niekada nebus pilka rutina. O dėl to sunkaus ir nepatogaus Dievo vedimo: Jis jaučiasi tik tada, kai mokinys nenoriai renkasi Dievo dalykus. Kitu atveju gyvenimas, koks bebūtų, yra pilnas prasmės. Ir laimės. Net jei iš pažiūros ir nėra ko čia būti laimingam.

Pirmiausia – svarbiausia: ieškokite Dievo karalystės!