Piktnaudžiavimas galia bažnyčioje: pasauliečiai turi prabilti

Lietuvos ir ne tik Katalikų bažnyčią pastaruoju metu nuolat krečia skandalai dėl nederamo dvasininkų elgesio. Lietuvių katalikų mokslo akademija su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka sąmoningus tikinčiuosius pakvietė į konferenciją „Piktnaudžiavimas galia bažnyčioje: atpažinti, apsaugoti, išgyti“, kurioje galimybių atkurti pasitikėjimą ieškojo Toma Bružaitė, prisistatanti tiesiog katalike, skatinančia dialogą tarp Bažnyčios ir pasauliečių.

Netvarka Bažnyčioje

Pranešimą T. Bružaitė pradeda keliais prisipažinimais. Pirmasis iš jų – tai, kad konferencijoje dalyvauja kaip eilinė katalikė: tai, ką nori pasakyti, nėra eksperto įžvalgos, profesiniai pastebėjimai, tai nėra paremta jokiais tyrimais.

„Noriu pasidalinti savo asmenine patirtimi ir to laikotarpio, kai čia, Lietuvoje, pradėjo kilti paskutiniai seksualinio išnaudojimo ir – pavadinkime taip – netvarkos Bažnyčios bendruomenėje atvejai. Tai yra mano patirties, įvairių susitikimų ir pokalbių, kurie vyko neplanuotai, paskatinti pastarųjų įvykių, refleksija“, – pranešimą pradeda religijos apžvalgininkė.

Ji taip pat prisipažįsta, kad, kalbant apie pasitikėjimo atstatymą, pirmiausia jai iškyla neseniai Lietuvoje vykusios apklausos: tada, pasak T. Bružaitės, daug žmonių suvokė, kad kažkas vyksta, nes rezultatai parodė, kad mažėja pasitikėjimas Bažnyčia. Viena iš apklausų netgi sukėlė skandalą: buvo teigiama, kad Bažnyčia negali pati susitvarkyti su seksualinio išnaudojimo atvejais.

„Pagalvojau, kad gali atrodyti, jog aš čia bandau pagerinti ar ieškoti būdų, kaip tuos skaičius pagerinti. Bet ne – norėčiau, kad mes nuo tų skaičių atsitrauktume, nėra ko jų vaikytis, sutinku. Kita vertus, jie gali būti tam tikras signalas, – kalba katalikė. – Tai nėra viską paaiškinantys ir viską parodantys dalykai, bet galbūt tai gali būti suklusimo momentas: gal čia tikrai kažkas vyksta?“

Beviltiškumas ir bejėgystė

Pirmo skambučio pranešėja sulaukė iš bičiulio, su kuriuo seniai nebuvo bendravusi. Tai buvo kunigas. T. Bružaitė su juo ilgai kalbėjosi apie esamą situaciją. Dvasininkas jai tada sakė: „Dabar yra pasauliečių laikas: pasauliečiai turi prabilti. Mes bijome kalbėti – ne tiek dėl savęs, kiek dėl savo bendruomenės.“

Tai buvo ne vienintelis kunigas, su kuriuo bendravo religijos apžvalgininkė. Tarp jų buvo ir sakančiųjų, kad bandė eiti ir kalbėtis, tačiau jokios reakcijos nesulaukė. „Jautėsi beviltiškumas ir bejėgystė“, – pripažįsta pranešėja.

Apžvalgininkė bendravo ne tik su dvasininkais, bet ir paprastais katalikais – tokiais kaip ji pati, kurie sutrikę ir su skausmu klausė: „O kaip mes nepamatėme? Juk šalia tų kunigų, kurių elgesys buvo nederamas, dirbome, bendravome... ir nepastebėjome. Kaip mums dabar tą santykį išlaikyti?“

T. Bružaitė neabejoja, kad bendravimą nutraukti yra sudėtinga, jei, pavyzdžiui, tas dvasininkas yra bičiulis, bendražygis. Kaip būti bažnyčioje, kurioje vyksta tokie dalykai?

Meta šešėlį

Pranešėja bendravo ir su šeimomis – paskutinis pokalbis vyko dieną prieš konferenciją. „Paskambino vienos šeimos tėtis. Mes su juo kokius dvejus–trejus metus buvome nebendravę. Jis sako: „Kaip mums reaguoti? Kaip būti? Kaip suprasti tai, kas vyksta?“ Jie nori pasitikrinti, ar tai, ką jaučia, ką išgyvena, yra logiška, tinkama, pasverta. Nori pasitikrinti, kaip jiems jaustis ir ką daryti“, – pasakoja katalikė.

Šeimų atstovams kyla daug klausimų. Kaip jiems patikėti savo vaikus Bažnyčiai? Kaip išleisti juos į susitikimus? Be abejo, ne visi kunigai elgiasi nederamai – yra tikrai nuostabių kunigų. Bet, pasak T. Bružaitės, esama problema meta šešėlį ir ant tų, kurie neturi nieko bendra su tokiu nederamu elgesiu.

„Abejonės ir nepasitikėjimas rodo, kad šitos situacijos sužeista yra visa bendruomenė. Auka yra ne tik tas žmogus, kuris tiesiogiai patyrė skriaudą. Auka yra ir visa bendruomenė“, – apibendrina religijos apžvalgininkė.

Nepasitikėjimas

Ji prisipažįsta, kad kalbėjosi ir su žmonėmis, nesusijusiais su Bažnyčia. Jos nuostabai, nė vienas iš jų nepuolė ir nemenkino Bažnyčios – jie atėjo su klausimais: „Kas ten pas jus vyksta? Kaip jūs galite ten būti ir nieko nedaryti?“ Pranešėja pastebi, kad tie žmonės norėtų, jog Bažnyčia tiesiog nesikištų, atsitrauktų nuo visų kitų klausimų ir pirmiausia susitvarkytų savo viduje.

„Visa tai man rodo, kad pasitikėjimas, kuris yra labai trapus dalykas, pakirstas. Ir labai skaudžiai: tiek žmonės, kurie yra šalia Bažnyčios, tiek žmonės, kurie yra Bažnyčioje, pasitiki vienas kitu menkiau. Man atrodo, kad priežastis yra ne tiek tie atvejai, kurie jau įvyko, ne tiek kunigai, kurie nederamai pasielgė: visi supranta, kad kunigai yra žmonės ir visi gali nusidėti, visi silpni, visi padaro klaidų. Nepasitikėjimas šiuo metu, kiek girdžiu ir galiu reflektuoti, kyla iš to, kad sprendimai, kurie daromi, padarius klaidą, veda į dangstymą, o ne iš tos klaidos“, – sako T. Bružaitė.

Kelio beieškant

Nors religijos apžvalgininkės pranešimas pavadintas „Pasitikėjimo atkūrimo galimybių beieškant“, ji prisipažįsta, kad iš tiesų nežino, kaip atkurti prarastą pasitikėjimą ir ką daryti, kaip ir greičiausiai kiekvienas Lietuvos katalikų bendruomenės narys. Tačiau T. Bružaitė turi vilties, kad diskutuojant ir kalbantis būtų galima atrasti tuos kelius ir būdus pakeisti dabartinę situaciją.

Vienas iš bandymų – viešas laiškas visiems Lietuvos valdantiems vyskupams, kuriame prašoma imtis realių veiksmų ir inicijuoti nepriklausomą komisiją dėl galimo seksualinio išnaudojimo atvejų Bažnyčioje.

Laiške, kurį pasirašė per 70 asmenų – ir pasauliečių, ir dvasininkų, prašoma sudaryti tikrai nepriklausomą ir kompetentingą komisiją, suteikti jai visus įgaliojimus bei prieigą prie duomenų ir išsamiai ištirti Lietuvos bažnytinėje aplinkoje įvykusių seksualinių nusikaltimų mastą.

Reikia pažinti problemą

Viena iš pasirašiusiųjų – T. Bružaitė. Jos teigimu, tai nebūtų tik atvejų skaičiavimas: statistika būtų tik tyrimo dalis. „Tai yra svarbu. Tai yra ženklas, kad aukos, kurios patyrė skriaudą, yra pamatytos, jų skriauda yra pripažinta. Bet to neužtenka – neužtenka tik suskaičiuoti, kad kažkada praeityje įvyko kažkokie atvejai“, – įsitikinusi religijos apžvalgininkė.

Išsamus tyrimas padėtų suprasti, iš ko susideda ši problema, ar tai yra tik pavieniai atvejai, ar tai vyksta sistemingai. T. Bružaitės teigimu, kaimyninių šalių tyrimai rodo, kad tai yra sisteminė problema. Ar mes esame išskirtiniai?

„Jeigu norime išspręsti problemą, išgyti nuo šitos ligos, mums neužtenka gydyti simptomus. Reikėtų diagnozuoti ligą. Toks išsamus, multidisciplininis tyrimas galėtų padėti pamatyti, kokio kompleksiškumo yra šita problema, ir tada galėtų padėti padaryti tinkamą intervenciją. Tai yra bazinis dalykas: tam, kad žinotume, kaip išspręsti problemą, reikia ją pažinti“, – kalba katalikė.