REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kvadratas2022 m. Sausio 28 d. 09:56

Pet­ras Rakš­ti­kas: „Įk­vė­pi­mas – kaip ga­li­my­bių pa­sas“

Šiauliai

Emilijos Sasnauskaitės nuotr.

Kvadratas. Meno teritorijaŠaltinis: Etaplius.lt


202381


Gruo­dį Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je ati­da­ry­ta Pet­ro Rakš­ti­ko gra­fi­kos dar­bų, pa­pil­dy­tų teks­tais, pa­ro­da, o nuo praė­ju­sios sa­vai­tės Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jo­je eks­po­nuo­ja­mi ke­ra­mi­kos ir ta­py­bos dar­bai. „Įk­vė­pi­mas – kaip ga­li­my­bių pa­sas, ku­rį pa­ro­dęs pra­džiu­gi­ni kont­ro­lie­rių. Įk­vė­pi­mo ieš­ko­ti ne­rei­kia, kol pa­sku­ti­nį kar­tą iš­kvė­pęs jo pa­si­ge­si“, – kal­ba me­ni­nin­kas.

– Kažkodėl, pradedant interviu, jus norisi kalbinti taip, kaip kuriate. Iš pirmo žvilgsnio – drąsiai, ūkiškai, tarsi be pastangos. Iš antro – veriasi simboliai, prasmės, būtis. Esate įvardijamas kaip vienas produktyviausiai kuriančių menininkų Lietuvoje. Iš kur tas produktyvumas? Ar dažnai ir kur ieškote įkvėpimo, o gal valia ir racionalumas laimi?– Įkvepiu maždaug kas dvi sekundes. Tai vadinasi įkvėpimu. Po to iškvepiu, kvėpuoju. Kvėpuoju labai lengvai, nes esu pensininkas ir nereikia eiti į darbą už pinigus. Dirbu ir miegu kvėpuodamas. Dirbdamas dedu pastangų, nes be jų pėdsakų nepalikčiau. Simboliai, prasmės – kūrėjo ir meno stebėtojo interpretacijos. Vienas mato viena, kitas kitką, dar kitas nieko nemato, nes jam to nereikia, o gal ir neduota. Produktyvumas yra veiklos rezultatas. Be valios pastangų jo nepasieksi. Įkvėpimas – 
kaip galimybių pasas, kurį parodęs pradžiugini kontrolierių. Įkvėpimo ieškoti nereikia, kol paskutinį kartą iškvėpęs jo pasigesi.

– Neseniai Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešojoje bibliotekoje atidarėte grafikos darbų parodą, kuri papildyta tekstais, o Šiaulių dailės galerijoje veikia keramikos ir tapybos paroda. Tapybą atradote tarsi iš naujo. Kaip pasirenkate techniką ir raiškos formą?

– Eini pasivaikščioti, mankštiniesi, kad neapkiaustum. Vaikščiodamas matai kelią, pakeles, tolumą. Kartais užpuola šuo, kartais lietus. Nevaikščiosi – neužpuls. Raiškos forma – kaip voratinklis, kuris iš dangaus nusileidžia ant galvos. Tada zyzi, nerviniesi, stengiesi išsilaisvinti. Kai pavyksta, žygiuoji toliau, kol palendi po kitu.

img-0420k.jpg

– „Darbas, dirbtuvė, namai“, – taip 2010 m., duodamas interviu laidai „ART studija“, įvardijote savo kasdienę trejybę. Ar kas pasikeitė?

– Pasikeitė. Dirbu namie.

– Viename iš tekstų rašote, kad pusdienį stebite stulpu kylančią ir besileidžiančią sraigę, o dažnas skundžiasi, kad neturi laiko, tarsi jis būtų materialus. Kas jums yra laikas? Kam kasdien mėgstate jį skirti?

– Laikas – abstrakcija. Nematomas, neliečiamas, neįkainojamas, nenuperkamas. Jis kaip upė, kuria plauki, kol pasieki jūrą. Į dienos indą supiltų akimirkų nesuskaičiuosi. Kas praėjo, nebepakeisi, kas bus – paslaptis. Kasdien arba tapau, arba piešiu, lipdau, skaitau, fotografuoju, rašinėju, žiūriu filmus. Gyvenu spontaniškai. Atidžiai klausausi nematomo patarėjo, kurio vardas – intuicija.

– Atrodo, kuriate, rašote apie paprastus, nepastebimus, nesvarbius daiktus ir padarus, tarsi atsitiktinai pagautus akies. Tai atrodo labai sąmoningas pasirinkimas. Ar galėtumėte išskleisti savo pasaulėvoką?

– Minkomas molis įgauna begalę atsitiktinių formų, kurios tarsi šnibžda, sufleruoja vaizduotei, rankos sūpuoja formą, kol suklinka naujagimis. Tada pasirašau, kad esu tėvas. Man nebepriimtina kartoti supančios aplinkos atvaizdų. Buvau mokytas dailės, dabar stengiuosi viską paneigti, užmiršti. Kuriu savo išgalvotas plastines formas. Manau, kad žmogaus paskirtis yra plėtoti, papildyti pradžių pradžioje sukurtą pasaulį – kad ir mintimis.

– Žuvis, žmogus, paukštis. Dažniau vyras, rečiau moteris. Kartais – visi viename, nematomi, persidengiantys, žaidžiantys su žiūrinčiuoju. Kiek žaidimas prasmėmis, simboliais yra svarbus? Kokiai diskusijai kviečiate žiūrintįjį (ir save kaip tokį)?

– Žaidimas – labai rimta veikla. Žaidžiant gimsta vaikai, čempionai, žvaigždės, atsiranda pinigai ir prapuola. Varžybos su savo baimėmis, nepasitikėjimu, priešininkais, draugais. Turi begalę pasirinkimų, į kurią pusę bėgti. Nenuspėjami bandymai – laimėsi ar pralaimėsi. Kiekviena akimirka lemia rezultatą. Pavargęs užmiegi ir toliau žaidi sapnuose. Pasyvus varžybų žiūrovas geria alų ir bėgioja į tualetą. Tai irgi žaidimas. Viskam abejingas daro į kelnes ir su liūdesiu pro langą žiūri į kiemą, kuriame nieko nėra. Žaidimas – kova su nuoboduliu ir abejingumu. Žiūrovas irgi žaidėjas. Jis gali pamatyti, pajausti daug ką – net nieką. Visko pasitaiko.

img-0312.jpg

– Esate Lietuvos rašytojų sąjungos narys, tačiau nepriklausote Lietuvos dailininkų sąjungai, nors interneto paieška klaidina. Kodėl nusprendėte būti rašytojų sąjungos nariu, o dailininkų – ne? Ką Jums reiškia priklausymas sąjungoms apskritai?

– Nesu centro žaidėjas. Nesu dalyvavęs nei viename sąjungos suvažiavime. Keletą kartų gavau finansinę paramą knygos leidybai, rašymui. Dėkui. Priklausymas sąjungai, partijai manęs nejaudina. Skaitydamas knygą išgyvenu rašytojo kūrinį. Tai praturtina. Kartais nuvilia. Taip ir su daile. Gyvenu uždarą gyvenimą. Tai mano pasirinkimas.

– Dabar madinga meną socialiai angažuoti, naudojantis juo reikšti savo nuomonę klimato kaitos, pandemijos, politikos, žmogaus teisių temomis. Ar Jums socialinės realybės transliavimas menu yra svarbus? Gal menas turi spręsti amžinuosius klausimus, o ne rūpintis aktualijomis?

– Žmogaus rankomis kuria Dievas. Jis ir mato, ir girdi. Plačiai viešindamasis žmogus kuria savo įvaizdį. Keliamas triukšmas, kaip ir paveikslų dydis, dažniausiai neatitinka darbo rezultatų. Ekleziastas (Koheletas, – red. past.) pasufleravo. Socialinės realybės... Jas apdainuoja televizijoje. Vienas veikėjas po egle parašė „Ką daryti?“ ir labai plačiai paviešino. Perskaitę daug pridarė... Menu domisi tik tie, kam jis įdomus. Tai visuomet buvo siauras žmonijos ratelis.

– Jei galėtumėte palinkėti, patarti kažką ateities menininkams, kas tai būtų?

– Žmonės mokosi vieni iš kitų. Populiariausi mokymosi metodai yra kartojimas, kartojimas ir pasikartojimas. Linkiu visiems drąsos, charizmos, pasitikėjimo savimi, gebėjimo improvizuoti ir 
nesikartoti.

Roberta Stonkutė


Foto galerija:

img-0333.jpg
img-0337.jpg
img-0339.jpg
img-0343.jpg
img-0382.jpg
img-0387.jpg
img-0389.jpg
img-0396.jpg
img-0415.jpg
img-0472.jpg
paroda.jpg



REDAKCIJA REKOMENDUOJA