Palydėti į užtarnautą poilsį

Kažkas yra pasakęs, jog „gerus darbus ir Dievas laimina“. Perfrazuoti šią mintį buvo galima penktadienio popietę Molėtų PGT tarnyboje, kur kolegos, bendradarbiai, Utenos PGV viršininkas Olegas Kovalevskis, LR Seimo narys Petras Čimbaras, Molėtų rajono meras Stasys Žvinys, rajono savivaldybės administracijos direktorius Saulius Jauneika, Molėtų dekanato dekanas, Molėtų Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas Monsinjoras Kęstutis Kazlauskas Molėtų policijos vadovas Algis Masevičius ir kiti buvo susirinkę išlydėti į užtarnautą poilsį Molėtų priešgaisrinė gelbėjimo tarnybos viršininką Romualdą Rimkų ir Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininką Robertą Kulikauską

Tądien iš minimų pareigūnų paskutinį kartą skambėjo „Tėvynės labui“, paskutinę dieną dirbta Molėtų PGT tarnyboje.

Viršininko pavaduotojo Rolando Pumpučio vadovaujami kolegos surengė įsimintinas palydas į užtarnautą poilsį. Jie pakvietė išlydimuosius paskutinį kartą sėsti į gelbėjimosi valtį ir „perplaukti“ per tarnybos prisiminimų okeaną.

Į užtarnautą poilsį nusprendę išeiti Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas Romualdas Rimkus ir Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininkas Robertas Kulikauskas priešgaisrinei apsaugai bendrai sudėjus darbo stažus atidavė nei daug, nei mažai – 63 metus (R.Rimkus -37, o R.Kulikauskas -26).

Vidaus tarnybos pulkininkas leitenantas Romualdas Rimkus gimė 1961 m. lapkričio 2 d. Kupiškio rajone. 1992 m. baigė Rusijos VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademiją.

„R. Rimkus per visą tarnybos laiką pasižymėjo kompetencija, atsakomybe, pareigingumu. Pavestas pareigas atlikdavo kruopščiai. Gerai išmanė valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos darbą reglamentuojančius dokumentus ir siekė, kad jų reikalavimų būtų laikomasi praktikoje. Sužinojęs priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo darbo ypatumus, priešgaisrinę techniką ir įrangą, nuolat tobulino savo profesinį meistriškumą. Organizaciniai sugebėjimai ir principingumas leido suformuoti stiprius budinčių pamainų kolektyvus, sugebančius efektyviai dirbti įvairiose ekstremaliose situacijose. Vadovaudamas gaisrų gesinimui bei avarijų likvidavimui sugebėjo teisingai įvertinti situaciją ir priimti racionalius sprendimus. Kvalifikuotai sprendė problemas, priklausančias jo kompetencijai, turėjo savo nuomonę ir mokėjo ją apginti, nevengė atsakomybės. Pavaldinių pagarbą pelnytai užsitarnavo dalykiškumu, taktu ir profesionalumu“ – kalbėjo apie savo pavaldinį išlydėtuvėse į užtarnautą poilsį dalyvavęs Utenos PGV Viršininkas Olegas Kovalevskis

Pasak R. Rimkaus, „šiuo laikmečiu vyksta nemažai perversmų, pasikeitimų, vyksta reorganizacijos ir amžius daro savo“.

Nueitas ilgas ir atsakingas darbas, saugant žmones nuo pavojų, gesinant gaisrus. R. Rimkus tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1980 m. spalio 1 d. Sankt Peterburgo priešgaisrinės technikos mokyklos kursantu. Baigęs ją, 1983 m. rugpjūčio 1 d. buvo paskirtas Molėtų rajono VRS Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektoriumi.

„Atvykus į Molėtus- naująją darbo vietą, struktūra buvo šiek tiek kitokia... Todėl 1987 metais pradėjau studijuoti Rusijoje VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademijoje. Jau tada turėjau siūlymų eiti vadovo pareigas kituose rajonuose: Pakruojyje, Druskininkuose, Kėdainiuose, o Širvintose jau buvau paskirtas eiti viršininko pareigas. Bet tuometinės Molėtų vadovės – pirmosios sekretorės Eleonoros Blaževičiūtės pastangomis Vidaus reikalų ministras įsakymą vėl pakeitė ir buvau paliktas Molėtuose. Derindamas darbą ir mokslus 1992 m. liepos 29 d. sėkmingai baigiau Rusijos VRM Valstybinės priešgaisrinės tarnybos akademiją. 1992 m. sausio 1 dieną buvau paskirtas Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos Molėtų rajono priešgaisrinės tarnybos prie policijos komisariato viršininku, o 1997 metais paskirtas to paties departamento Molėtų m. sukarintos priešgaisrinės dalies viršininku, 1999 m. – Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininku. Nuo 2008 m. - Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkas...“ – trumpai pasakojo savo nueitą darbo ir išbandymų kelią Romualdas Rimkus.

Jis prisiminė, jog 1991–1992 metai buvo patys sunkiausi, žlugus sovietinei sistemai, „našlaičiais“ liko dabartinės ugniagesių komandos. Kolūkiai nebesugebėjo išlaikyti savo kaimo punktų ir teko man, kaip jaunam vadovui, kurti priešgaisrinę tarnybą. Kadangi tuo metu dar mokiausi Maskvoje, tai maršrutas Maskva–Vilnius–Molėtai ir atvirkščiai buvo labai dažnas. Važinėjau beveik po du kartus per savaitę. Kuriant naują organizaciją buvo daug darbo. Reikėjo ir naujas sąskaitas atidaryti, kad būtų galima žmonėms atlyginimus išmokėti, ir pinigų kurui reikėjo, nes buvo mašinų bakai tušti, o dar rašomas diplominis... Viskas susidėjo į vieną vietą...

„Per tuos 37 metus pragyvenau labai daug reorganizacijų, kolektyvas plėtėsi. O už darbo sąlygas, žmones visada reikėjo kovoti. Štai jau metai dirbame gerose naujose patalpose, gal kartais valdžiai atrodo, kad gyvename per gerai.... Turbūt, vėl laukia reorganizacija.... Matyt, naujam vadui, teks pirmas iššūkis – išlaikyti pozicijas, nepaprastinti darbo sąlygų kolektyvui, – linkėjo savo įpėdiniui paliekantis Molėtų PGT tarnybos vadovo postą R.Rimkus

Jaudinančiu balsu abu išeinantys pareigūnai prisipažino, jog labiausiai gaila palikti kolektyvą, su kuriuo buvo „daug druskos“ suvalgyta, kuris komandas suprasdavo iš puse žodžio. „Aš jį tikrai mylėjau ir su kiekvienu žmogumi stengiausi pabendrauti, paklausti, kodėl liūdnas, kaip šeimoj, stengiausi įsiklausyti į kiekvieno norus, pageidavimus. Visada suprasdavau, kai reikėdavo išeiginių, juk prie Komunijos vaiko trečiadienį nenuvesi, todėl stengdavomės išlaviruoti. Žinoma, laviruodavau tarp savo darbuotojų ir valdžios. Nebuvau ir vadams saldainiukas. Stengdavausi savo „aš“ išlaikyti. Esu skorpionas, turiu savo nagus, geluonį ir savo nuomonę atstovėdavau. Jei ką neteisingai dariau nuoširdžiai atsiprašau“, – sakė R.Rimkus.

Perduodamas įstaigos anspaudą, simbolinį raktą naujajam vadovui Rolandui Pumpučiui, beje, šiame kolektyve užaugusiam, sutvirtėjusiam, įgijusiam tarnybinės patirties, R. Rimkus linkėjo „pirmiausia būti žmogumi. Nepamiršti, kad vadai keičiasi: vieni nueina, kiti ateina, o žmogiškumas, savitarpio supratimas turi išlikti. Vis tik prerogatyva – gerbti kolektyvą, kiekvieno nuomonę, neužmigti ant laurų, įeiti į žmonių padėtį. Nebus eilinių ugniagesių, nereikės ir vadovo. Na o kolektyvui – savitarpio supratimo. Nepamiršti, kad vadovas randasi tarp kūjo ir priekalo, kad jam reikia laviruoti tarp vadų ir nepavesti kolektyvo...“ – sakė R.Rimkus.

Vidaus tarnybos majoras Robertas Kulikauskas gimė 1960 m. liepos 22 d. Molėtų rajone, lietuvis, išsilavinimas – aukštasis. 1983 m. baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją. Tarnybą vidaus reikalų sistemoje pradėjo 1991 m. spalio 21 d. Molėtų rajono policijos komisariato Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektoriaus pareigose. Nuo 1992 m. vasario 1 d. Priešgaisrinės apsaugos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos Molėtų rajono priešgaisrinės dalies prie policijos komisariato Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos inspektorius. 1993 m. kovo 3 d. paskirtas to paties departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos Molėtų miesto sukarintos priešgaisrinės dalies viršininko pavaduotoju. Nuo 2002 m. gruodžio 16 d. vykdė Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos viršininko pareigas. Nuo 2008 m. spalio 1 d., įvykus tarnybos reorganizacijai, toliau tęsė tarnybą Utenos apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Molėtų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio viršininku.

Vidaus tarnybos majoras Robertas Kulikauskas, turėdamas nemažą darbo patirtį, pasižymėjo kaip sumanus, savarankiškai gebantis spręsti problemas pareigūnas. Gerai išmanė Lietuvos Respublikos įstatymus, LR Vyriausybės nutarimus, vidaus reikalų ministro ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos direktoriaus įsakymus bei kitus tarnybą vidaus reikalų sistemoje reglamentuojančius dokumentus. Pasižymėjo puikiais organizaciniais gabumais, buvo kupinas originalių idėjų. Nuolat organizuodavo priešgaisrinį agitacinį darbą: vaikų pažintines ekskursijas, konkursus. Tarnybinių nuobaudų per visą tarnybos laikotarpį neturėjo. Griežtai laikėsi nustatytos vidaus tarnybos tvarkos reikalavimų. Puikiai sugebėjo analizuoti, savarankiškai spręsti įvairias problemas ir priimti reikiamus sprendimus, nevengdavo atsakomybės.

R. Kulikauskas prisiminė, jog į Molėtų priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą pakvietė kartu dirbti viršininkas R.Rimkus. Pradėjom mažam kabinetuke, nors, žinoma, viršininkas sėdėjo atskirai. Dabar darbo sąlygos, žinoma, kad žymiai geresnės. Nauji erdvūs kabinetai, darnus kolektyvas...

Molėtuose neginčijama – Molėtų PGT viršininkas Romualdas Rimkus ir VPPP viršininkas Robertas Kulikauskas buvo tikri savo darbo specialistai, su kuriais buvo galima laisvai kalbėtis bet kokiomis temomis...

Molėtų PGT kolektyve, vadovaujant R.Rimkui ir R. Kulikauskui, vyravo gera, darbinė atmosfera, supratingumas, žmogiškumas - visi to linkėjo ir naujiems vadovams.

Tą paliudijo ir Utenos PGV Viršininkas Olegas Kovalevskis, priminęs R. Rimkaus principingumą ir žmogiškumą, kai jo reikia, kai jis gali palaikyti asmeninio gyvenimo išbandymų momentais. Pasak O. Kovalevskio, „kaip gražus visos tarnybos įprasminimas Molėtų PGT tarnybai liks ir R.Rimkaus didelėmis pastangomis įgyvendinta svajonė ir siekis – turėti patogias, erdvias PGT tarnybos patalpas, kuriose ne tik technika tilptų, bet būtų ir vietos tobulinimuisi.

Pamenu R.Rimkaus Viešnagę Lenkijoje Skernevicių erdvioje gaisrinėje (gelbėtojų buveinėje), kur tikrai nestigo technikos pagalbos teikimui, gaisrų gesinimui, kitose nelaimėse pagalbos suteikimui. Tuomet Molėtų PGT tikrai nelabai turėjo kuo pasigirti- nebent atsidavusiais darbuotojais. O kai solidus vyrukas R.Rimkus visų nuostabai dingo nusileidimo iš antro aukšto „stulpu“, šeimininkai nuogąstavo „kad tik nesusižalotų...“ Tačiau guvus svečias iš Molėtų šmaikštaudamas paaiškino, kad svoris ne kliūtis pademonstruoti tai, ką išmokęs. Niekaip šeimininkams nesisekė perprasti ir unikalaus virvės užrišimo, kurį Molėtų PGT vadovas demonstravo ne kartą.

Aišku, tokiomis jaudinančiomis išlydėtuvių minutėmis daug kas buvo prisiminta, daug kas ir neprisiminta....

Tądien abiems išlydimiesiems, kaip vadovams, paskutinį kartą buvo sakomi padėkos žodžiai, sveikinimai, daug ko palinkėta. Jai viską užrašyčiau – tikriausiai neplona knyga gautųsi...

Jaudinančios akimirkos išliks nuotraukose, užrašuose ir atminty. Tokios akimirkos neužmirštamos!

„Sveikatos Jums, paliekantiems kolektyvą ir, - kaip sakė jau Molėtų PGT tarnybos pilnateisiu vadovu tapęs Rolandas Pumputis, – nepamirškite kelio ten ir su tais, kur prabėgo patys gražiausi gyvenimo metai...