PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2018 m. Rugsėjo 2 d. 16:38

Ona iš Lin­ku­vos – mo­te­rų vie­ny­bės ved­lė lais­vės auš­ro­je

Šiauliai

Prieš trem­tį. Lai­min­ga Be­lec­kų šei­ma, fo­tog­ra­fi­jo­je įam­žin­ta 1937 m. Tuo­met nė vie­nas ne­nu­jau­tė, koks ne­gai­les­tin­gas li­ki­mas lau­kia.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


50520

„To­kio idea­liz­mo ir pa­siau­ko­ji­mo, stip­ri­nant Lie­tu­vos vals­ty­bin­gu­mą ir dva­siš­kai to­bu­li­nant tau­tą, Lie­tu­vos is­to­ri­ja dar ne­bu­vo re­gė­ju­si ir ka­žin ar ka­da nors iš­vys. Tai bu­vo pa­si­šven­tė­lių – vy­rų ir mo­te­rų, dva­sios aris­tok­ra­tų kar­ta“, – ra­šė pro­fe­so­rė Ona Vo­ve­rie­nė. Vie­na šios kar­tos at­sto­vių – vi­suo­me­ni­nin­kė, ra­šy­to­ja, žur­na­lis­tė, ka­ta­li­kiš­kų mo­te­rų or­ga­ni­za­ci­jų na­rė ir stei­gė­ja Ona Gai­ga­lai­tė-Be­lec­kie­nė.

liki-01.jpg

Ant klė­ties sie­nų – „Auš­ros“ ir „Var­po“ pus­la­piai

O. Gai­ga­lai­tės-Be­lec­kie­nės gim­ti­nė – ne­di­de­lis Lin­ku­vos mies­te­lis Pak­ruo­jo r. Bū­si­mo­ji vi­suo­me­ni­nin­kė ja­me gi­mė 1906 m. lapk­ri­čio 23 d.

O. Gai­ga­lai­tės-Be­lec­kie­nės tė­vai ūki­nin­ka­vo, ta­čiau bu­vo ap­si­švie­tę žmo­nės.
O. Vo­ve­rie­nė ra­šė, kad lin­ku­viš­kės tė­vas klė­ties sie­nas iš­kli­ja­vo laik­raš­čių „Auš­ra“ ir „Var­pas“ pus­la­piais, kad spau­dos nea­tim­tų ca­ro pa­ran­ki­niai. Ne­nuos­ta­bu, kad to­kio­je ap­lin­ko­je au­gu­si Ona anks­ti iš­mo­ko skai­ty­ti ir su di­džiau­siu ne­kant­ru­mu lau­kė, kuo­met ga­lės pra­dė­ti lan­ky­ti mo­kyk­lą.

De­ja, šei­mos idi­lė nu­trū­ko – O. Gai­ga­lai­tė-Be­lec­kie­nė ir še­ši jos bro­liai bei se­se­rys anks­ti ta­po naš­lai­čiais. Onai tuo­met te­bu­vo 8 m., jos vy­riau­sia­jam bro­liui – 15 m., ta­čiau jis priė­mė ryž­tin­gą spren­di­mą: lik­ti gy­ven­ti tė­vų na­muo­se. Su naš­lai­čiais li­ku­siais vai­kais ap­si­gy­ve­no jų dė­dė ir te­ta.

1916 m. O. Gai­ga­lai­tė-Be­lec­kie­nė pra­dė­jo lan­ky­ti Lin­ku­vos pra­džios mo­kyk­lą. Be­je, iš­kart pa­te­ko į ant­rą­ją kla­sę, nes mo­kė­jo skai­ty­ti ir skai­čiuo­ti. Moks­lus tę­sė Lin­ku­vos gim­na­zi­jo­je, o
1925 m. įsto­jo į tuo­me­ti­nį Kau­no uni­ver­si­te­tą (da­bar – Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas, –
aut. pa­st.). Tai pa­da­ry­ti pa­ra­gi­no tas pa­ts vy­riau­sia­sis bro­lis, pa­ste­bė­jęs se­sers ga­bu­mus.

Į Kau­ną lin­ku­viš­kė iš­vy­ko, ki­še­nė­je tu­rė­da­ma 100 li­tų. Jų tu­rė­jo už­tek­ti il­giems moks­lo me­tams. Iš pra­džių O. Gai­ga­lai­tė-Be­lec­kie­nė pa­si­rin­ko stu­di­jas Teo­lo­gi­jos ir fi­lo­so­fi­jos fa­kul­te­te, ta­čiau vė­liau ją su­do­mi­no tei­sė.
1930 m. mer­gi­na ga­vo Kau­no uni­ver­si­te­to Tei­sės fa­kul­te­to dip­lo­mą. Šie me­tai bu­vo pra­smin­gi ir dar vie­nu įvy­kiu – Ona iš­te­kė­jo už tą pa­tį fa­kul­te­tą bai­gu­sio ir ka­pi­to­no laips­nį tu­rė­ju­sio Po­vi­lo Be­lec­ko.

Kaip ra­šė O. Vo­ve­rie­nė, P. Be­lec­kas dir­bo Mi­nist­rų ka­bi­ne­te kan­ce­lia­ri­jos vir­ši­nin­ku ir ėjo „Vy­riau­sy­bės ži­nių“ re­dak­to­riaus pa­rei­gas. Jis la­bai ver­ti­no sa­vo žmo­ną ir lei­do jai gi­lin­ti ži­nias Vie­nos, Pra­hos, Ber­ly­no uni­ver­si­te­tuo­se.

„Mo­ters“ ir „Nau­jo­sios Vai­di­lu­tės“ re­dak­to­rė

O. Gai­ga­lai­tės-Be­lec­kie­nės pro­fe­si­nė ir vi­suo­me­ni­nė veik­la spal­vin­ga bei gau­si.

Dar bū­da­ma stu­den­tė, ji pri­si­dė­jo prie ka­ta­li­kių mo­te­rų ku­ria­mos or­ga­ni­za­ci­jos jau­noms mer­gai­tėms šelp­ti, nuo 1928 m. jai va­do­va­vo. Prof. O Vo­ve­rie­nė ra­šė, kad lin­ku­viš­kė bu­vo Mer­gai­čių glo­bos sek­ci­jos pir­mi­nin­kė, su bend­ra­min­tė­mis įstei­gė Mer­gai­čių dar­bo biu­rą, Mer­gai­čių dar­bo ir glo­bos na­mus, ati­da­rė sto­čių mi­si­jas Kau­ne, Ky­bar­tuo­se, Jo­niš­ky­je, Klai­pė­do­je, ėjo įvai­rias pa­rei­gas Ka­ta­li­kių mo­te­rų drau­gi­jo­je, Lie­tu­vos „Ca­ri­to“ val­dy­bo­je, Vil­niui va­duo­ti są­jun­gos val­dy­bo­je, bu­vo Atei­ti­nin­kų ta­ry­bos pir­mi­nin­kė, Dar­bo rū­muo­se – kon­sul­tan­tė mo­te­rų klau­si­mais.

Sa­vo na­muo­se O. Gai­ga­lai­tė-Be­lec­kie­nė ren­gė li­te­ra­tū­ri­nius va­ka­rus, skir­tus Lie­tu­vos ra­šy­to­joms mo­te­rims. Į li­te­ra­tū­ri­nį dar­bą bu­vo lin­ku­si ir ji pa­ti.
1928–1935 m. re­da­ga­vo „Mo­te­rį“, ne­pa­bi­jo­da­ma to­kių te­mų kaip gir­tuok­lia­vi­mas ar pro­sti­tu­ci­ja. Nuo 1935 m. ji va­do­va­vo žur­na­lui „Nau­jo­ji Vai­di­lu­tė“, puo­se­lė­ju­siam ti­kė­ji­mą, tau­tiš­ku­mą, mo­ra­lę.

Itin svar­bus O. Gai­ga­lai­tės-Be­lec­kie­nės nuo­pel­nas – kny­ga „Tie­sos ir mei­lės tar­ny­bo­je“. Šia­me lei­di­ny­je žur­na­lis­tė smul­kiai ap­ra­šo ka­ta­li­kių mo­te­rų veik­lą vi­so­je Lie­tu­vo­je.

po-jungtuviu-1930-m.jpg

Į trem­tį – su duk­ra ant ran­kų

O. Gai­ga­lai­tės-Be­lec­kie­nės veik­lą nu­trau­kė so­vie­tų oku­pa­ci­ja 1940 m. Atė­jū­nai už­da­rė vi­suo­me­ni­nes or­ga­ni­za­ci­jas, su­stab­dė laik­raš­čių ir žur­na­lų veik­lą. Tuo­met ėmė­si Lie­tu­vos švie­suo­lių ge­no­ci­do.

O. Gai­ga­lai­tė-Be­lec­kie­nė su pen­kia­me­te duk­re­le Ma­ri­ja juo­dą­ją 1941 m. bir­že­lio 14-osios nak­tį at­si­dū­rė gy­vu­li­niuo­se va­go­nuo­se ir bu­vo iš­trem­tos į Si­bi­rą. Ten drau­ge su tūks­tan­čiais lie­tu­vių ken­tė ba­dą, šal­tį, sun­kiai dir­bo. Nuo ne­vil­ties gel­bė­jo tik mal­da.

P. Be­lec­ko li­ki­mas bu­vo dar liūd­nes­nis. Iš­vež­tas į Sverd­lovs­ko la­ge­rius, jis bu­vo ten 1942 m. su­šau­dy­tas.

Trem­ti­ne ta­pu­sios
O. Gai­ga­lai­tės-Be­lec­kie­nės gy­ve­ni­me vil­ties spin­du­lė­lis nu­švi­to tik 1946-ai­siais. Tais me­tais jos duk­ra Ma­ri­ja bu­vo iš­leis­ta į Lie­tu­vą, į gim­tą­jį Kau­ną. Pa­ti Ona į Lie­tu­vą grį­žo po dar 10 me­tų, Si­bi­ro trem­ty­je iš vi­so iš­bu­vu­si
15 me­tų. O. Vo­ve­rie­nė ra­šė, kad lin­ku­viš­kė ne­beat­pa­ži­no sa­vo na­mų Kau­ne – šie bu­vo ap­leis­ti, pa­juo­dę, už­kal­tais lan­gais.

Sug­rį­žu­sioms O. Gai­ga­lai­tei-Be­lec­kie­nei ir jos duk­rai Ma­ri­jai pa­dė­jo ra­šy­to­jo Juo­zo Gru­šo šei­ma. Pas­ku­ti­niuo­sius gy­ve­ni­mo me­tus Ona sun­kiai sir­go, ne­pai­sant to, daug skai­tė ir ra­šė at­si­mi­ni­mus. Ją pri­žiū­rė­jo drau­ge gy­ve­nu­si duk­ra, pa­do­va­no­ju­si sens­tan­čiai ma­mai vai­kai­čių juo­ką. Vi­suo­me­ni­nin­kė mi­rė 1989 m. spa­lį, su­lau­ku­si 82 m.

IŠTRAUKA:

„Veš, va­go­nai pa­reng­ti!..“

Išt­rau­ka iš krikš­čio­niš­kos min­ties, kul­tū­ros ir vi­suo­me­nės laik­raš­ty­je „XXI am­žius“ spaus­din­tų O. Gai­ga­lai­tės-Be­lec­kie­nės at­si­mi­ni­mų:

„1941 me­tų bir­že­lio ke­tu­rio­lik­to­ji.

Iš­va­ka­rė­se mes su drau­ge G. ra­šy­to­jo žmo­na il­gai vaikš­čio­jom Kau­no gat­vė­mis, ne­to­li sa­vo na­mų, žval­gy­da­mo­si į žmo­nes, ku­rių iš­gąs­tin­guo­se vei­duo­se ma­tė­si su­si­rū­pi­ni­mas ir ne­be­pas­lėp­ta bai­mė. Gra­žus kau­nie­čių ap­si­ren­gi­mas bu­vo pra­din­gęs. Gat­vė­se re­čiau su­tik­da­vai pa­žįs­ta­muo­sius, ypač tvar­kin­giau ir tur­tin­giau ap­si­ren­gu­sius. Žmo­nės su­pil­kė­jo, tar­tum dul­kė­mis ap­neš­ti ta­po. Vi­si de­ri­no­si prie vy­rau­jan­čios ap­lin­kos. Su­tik­tas drau­gas ar pa­žįs­ta­ma­sis ty­liai į au­sį šnabž­dė­jo klau­si­mus: Bus ka­ras? Veš, va­go­nai pa­reng­ti!... Ko­dėl nie­kur ne­pa­sit­rau­ki? Ko ne­si­sle­pi?

Tie vi­si šiur­pūs klau­si­mai, tos užuo­mi­nos, ro­do­si, ma­nęs ne­lie­tė, tad aš klau­siaus abe­jin­gai ir tuo dar ne­ti­kė­da­ma.

Ma­no drau­gė, at­si­me­nu, pa­pa­sa­ko­jo, kaip iš oku­puo­tos Len­ki­jos iš­ve­žė žy­maus ar­chi­tek­to vi­są šei­mą su ma­žais vai­kais į pa­čią šiau­rę be mais­to, be apa­vo, be šil­tų dra­bu­žių, be rei­ka­lin­giau­sių gy­ve­ni­me daik­tų. Ma­žiau­sias sū­ne­lis pa­ke­ly­je mi­ręs, miš­ke pa­lai­do­jo be kars­to... Juos ap­gy­ven­di­no že­mi­nė­je be lan­gų, be du­rų. ap­lin­kui vien liū­nai ir tai­ga, tai­ga. Gy­ven­vie­tė tik už ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų, su­si­sie­ki­mo – jo­kio. Iš kul­tū­rin­go gy­ve­ni­mo tie­siai į lau­kus su bar­ba­ri­jos pa­ly­do­vais...“

logo-srtrf.jpg