Nuo olimpiados iki Olimpinės dienos Šiauliuose (II)

Tęsiame rašinių ciklą „Nuo olimpiados iki Olimpinės dienos Šiauliuose“, skirtą paminėti šimtą metų, kai Lietuvos sportininkai pirmąkart debiutavo VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje.

Olimpinis judėjimas Šiauliuose aktyviai pradėtas kultivuoti prieš 100 metų, t. y. Pirmosios Lietuvos Respublikos metais. Lietuvos žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Makabi“ Šiaulių skyrius aktyviai propagavo dviračių sportą. Vienas iš labiausiai pasižymėjusių „Makabi“ Šiaulių skyriaus dviratininkų buvo Isakas Anolikas (g. 1903 m. Šiauliuose, m. 1943 m. IX Kauno forte) – Lietuvos olimpinės rinktinės narys ir daugkartinis šalies dviračių čempionas.

Jis nuo 1921 metų buvo Lietuvos žydų sąjungos žydų sporto klubo „Makabi“ Šiaulių skyriaus narys. Vėliau išvyko sportuoti į Kauną, užsiėmė dviračių sportu, pasiekė žymių laimėjimų. 1924 m. liepos 13 d. dviračių lenktynėse Kaunas–Marijampolė–Kaunas (120 km), kurios buvo surengtos Lietuvos dviratininkų pasiruošimui Paryžiaus olimpiadai, nugalėjo visus varžovus ir pasiekė naują Lietuvos rekordą – 5 val. 1 min. 45 sek. I. Anolikas, važiavęs dviračiu „Brennabor“, 1925 m. tapo Lietuvos čempionu 10 km lenktynėse pavieniu startu plente. Jis – Lietuvos dviračių sporto čempionas: 10 km lenktynių plentu (1925, 1926), 70 km komandinių lenktynių Kaunas–Jonava–Kaunas (1926, su „Makabi“ komanda, dar T. Murnikas, M. Landmanas).

I. Anolikas – pirmasis iš Šiaulių miesto kilęs Lietuvos sportininkas, kuris du kartus iš eilės dalyvavo olimpinėse žaidynėse: 1924 m. VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje ir 1928 m. IX olimpinėse žaidynėse Amsterdame važiavo 188 km ir 169 km grupinėse lenktynėse plentu (abu kartus dėl techninių kliūčių nuotolio nebaigė).

VIII olimpinėse žaidynėse Paryžiuje pirmąkart dalyvavo trylika Lietuvos atstovų, kurių gretose, be dviratininko I. Anoliko, futbolo rinktinės narių, buvo ir kiti sportininkai. Šiose olimpinėse žaidynėse, be futbolininkų, kandidatais dar buvo numatytas sunkumų kilnotojas V. Tarvydas, šaudymo rungčiai T. Ivanauskas, kurį laiką Linkuvos gimnazijoje gimnastikos mokytoju dirbęs Karolis Dineika ir kt.

Kaip kandidatas į Lietuvos olimpinę rinktinę buvo įtrauktas iš Šiaulių krašto kilęs graikų-romėnų imtynininkas Petras Požėla, tačiau jis į šias žaidynes nenuvyko. Su Šiaulių kraštu susietas olimpietis Stasys Janušauskas (1902–1996), gimęs Liepojoje, augo Akmenėje. Jis 1924 m. Paryžiuje žaidė VIII olimpiadoje Lietuvos futbolo rinktinėje. Be jo, dar buvo Stepas Garbačiauskas (kapitonas), Juozas Žebrauskas, Hancas Getcas, Stasys Sabaliauskas, Eduardas Mikučiauskas, Leonas Juozapaitis, Vincas Bartuška, Stasys Razma, Georgas Hardingsonas, Valerijonas Balčiūnas (vartininkas).

Po VIII olimpinių žaidynių, rudeniop, Organizacinis komitetas įteikė Lietuvos atstovybei Paryžiuje žaidynėms atminti 21 komplektą diplomų ir medalių, kurie buvo įteikti šiose žaidynėse dalyvavusiems sportininkams ir jų treneriams. VIII Paryžiaus olimpinės žaidynės buvo didelis postūmis pradėti Lietuvoje ir Šiaulių apskrityje kultivuoti ir kitas, mažai šalyje žinomas sporto šakas, tokias kaip boksas, imtynės, krepšinis, futbolas, lengvoji atletika, dviračių sportas ir kt. Domėjimasis sportu sparčiai augo ir plito, pasiekdamas atokius miestelius ir kaimo vietoves. Atsirado įvairių sporto klubų, sekcijų, kuopelių, buvo rengiamos sporto šventės ir sportininkų pasirodymai. Fiziniam lavinimui ir sportui propaguoti Lietuvoje buvo steigiamos įvairios sporto organizacijos, sąjungos ir kt.

1928 m. Amsterdame surengtose IX olimpinėse žaidynėse dalyvavo dviratininkas Isakas Anolikas, boksininkas Juozas Vinča ir kiti Lietuvos sportininkai. Juozas Vinča – Baltijos šalių čempionas, 1928 m. Amsterdamo olimpinių žaidynių dalyvis.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais Šiauliai didžiavosi savo boksininkais. Koks būdavo pakilimas, kai bokso ringe pasirodydavo Šiaulių miesto rinktinės pasididžiavimas – net trys broliai Juozas, Vytautas ir Pranas Vinčos! Iš jų išsiskyrė J. Vinča – 192 cm ūgio, ilgarankis jaunuolis, gerai ringe manevruojantis savito stiliaus sportininkas. J. Vinča gimė Šiaulių miesto Gubernijos rajone prie „Gubernijos“ alaus daryklos. Jo tėvų šeima buvo gausi: sesuo ir penki broliai. Visi aukštaūgiai: Česlovas, Juozas, Stasys, Pranas ir Vytautas. 1924 m. J. Vinča susidomėjo sunkumų kilnojimu. Namie buvo bokso inventorius. Brolis Česlovas, anksčiau gyvenęs Rusijoje ir ten pirmąkart susipažinęs su boksu, išmokė Juozą boksuotis. Vėliau jaunuolį pastebėjo iš JAV į Lietuvą sugrįžęs lakūnas Steponas Darius, kuris patarė Juozui sunkumų kilnojimą pakeisti į boksą, supažindino su šios sporto šakos taisyklėmis.

LDS Šiaulių skyriaus narys, boksininkas J. Vinča išgarsino Šiaulių boksą. Jis kartu su to meto Šiaulių boksininkais J. Kaminsku, S. Raila, V. Elijošiumi ir kitais treniravosi Dvaro g. 48 sporto salėje. Pirmą kartą bokso ringe J. Vinča kovojo 1926 m. Kaune, kur nugalėjo savo varžovus V. Bylą ir V. Tarvydą, tapdamas Lietuvos čempionu. Lietuvos dviratininkų sąjunga (LDS) 1926 m. suruošė tarptautines bokso rungtynes, kuriuose dalyvavo ir puikiai pasirodė pussunkiame svoryje J. Vinča. Jis, pirmą kartą pasirodęs tarptautinėse varžybose, kovojo su Latvijos boksininku A. Šveds. Latvis už neleistinus veiksmus ringe buvo diskvalifikuotas ir J. Vinčai buvo įskaityta pergalė.

1927 m. sausio 30 d. Kaune vykusiose Lietuvos, Estijos bokso varžybose Lietuvos čempionas J. Vinča pussunkiame svoryje nugalėjo savo priešininką – Estijos čempioną A. Gerną ir tapo Baltijos šalių čempionu. 1928 m. jis vėl tapo Baltijos šalių čempionu. J. Vinča iš viso net 4 kartus tapo Lietuvos, 3 kartus – Baltijos šalių čempionu.

J. Vinča 1928 m. dalyvavo IX olimpinėse žaidynėse Amsterdame, Nyderlanduose. Šiose olimpinėse žaidynėse J. Vinča nugalėjo savo pirmąjį varžovą prancūzą Ž. Tuke ir pateko į ketvirtfinalį. Jis ketvirtfinalyje pralaimėjo Pietų Afrikos boksininkui Donaldui Mak Korkendaliui ir užėmė 5–8 v. (iki 79,4 kg). J. Vinča – pirmasis Lietuvos boksininkas, pasiekęs svarių pergalių tarptautinėse bokso varžybose ir olimpiadoje. Jis kurį laiką boksavosi profesionalų ringe JAV. Iš viso jis dalyvavo 61 kovoje (beveik pusėje jų – profesionalų ringe), iš kurių 48 laimėjo, 4 baigė lygiomis ir 9 pralaimėjo.

Pirmieji sporto rateliai ir sekcijos Šiauliuose

1922 m. vasario 13 d. Šiaulių mokytojų seminarijoje buvo įkurtas pirmasis mieste sporto būrelis „Vairas“ (pirmininkas Jonas Adomaitis). Jo veikloje dalyvavo 62 nariai (berniukai ir mergaitės). Jame, be lengvosios atletikos, futbolo, krepšinio, gimnastikos, buvo kultivuojamas ir dviračių sportas. Šiaulių mokytojų seminarijoje kūno kultūrą ir sportą dėstė Stasys Janušauskas.

„Vairas“ organizavo įvairias varžybas, estafetinius bėgimus. 1923 m. surengė didelę sporto gegužinę, kuri savo programos sudėtimi buvo pirmoji Šiauliuose. Šios šventės programą sudarė lengvoji atletika ir krepšinis. Ant medžių buvo pakabinta daug plakatų su užrašais, kiek ir kuo sportas yra naudingas žmogui. „Vairo“ sporto ratelis 1924 metais turėjo apie 70 narių, buvo dvi futbolo komandos. Buvo organizuojamos krepšinio ir kumščiasvydžio komandos.

1922 m. Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos (sutrumpintai LGSF) centro valdyba patenkino Šiaulių sporto draugijos „Vytautas“ prašymą ir priėmė ją į federacijos narius. Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos Šiaulių skyrius „Vytautas“ aktyviai organizavo įvairias sporto varžybas tiek mieste, tiek apylinkėse, puikiai pasirodė futbole, lengvai nugalėdamas kitas komandas. 1924 m. balandžio mėnesį LGSF Šiaulių sporto draugija „Vytautas“ turėjo 76 narius.

1923 m. sausio 20 d. V. Bielskio, V. Dembinsko, S. Nutauto, V. Mendelio iniciatyva buvo įsteigtas „Gubernijos“ darbininkų sporto klubas (vadovas V. Bielskis). Jis vienijo Šiaulių miesto šiaurinės dalies ir „Gubernijos“ alaus daryklos darbuotojus. Klubas kultivavo boksą, futbolą ir sunkiąją atletiką. Klubo nariai: boksininkai Juozas Vinča, B. Vingeliauskas, K. Mažeika, V. Jankauskas ir kiti. 1924 m. vasarą prie „Gubernijos“ dvaro darbininkų klubo buvo įsteigta futbolo komanda „Darbas“, kurią treniravo M. Lazauskas.

1923 m. Šiaulių XIII ir XIV skautų draugovėse buvo įsteigta LGSF sporto sekcija. Kaune ji įregistruota „Vytauto“ skyriaus vardu. 1923 m. kovo mėn. laikraštis „Skautų aidas“ apie šios sekcijos veiklą rašė: „Iš skyriaus darbuotės galima pažymėti surengtas rudens metu lengvosios atletikos rungtynes. Nors rezultatai buvo silpni, bet vis dėlto žingsnis padarytas pirmyn.

Dabartiniu metu vyksta švedų gimnastikos užsiėmimai du kartus savaitėje. Juos atlieka kaip vaikinai, taip ir merginos. Visi sportininkai su nekantrumu laukia pavasario, kad greičiau pradėjus lengvosios atletikos treniruotę.“

1923 m. rugpjūčio 15 d. Šiauliuose, parodos aikštėje, buvo surengta skautų sporto šventė. 1923 m. rugsėjo mėn. „Skautų aide“ apie ją rašoma: „1923 m. rugpjūčio 15 d. Šiauliuose, parodos aikštėje, įvyko didelė skautų sporto šventė. Šventėje dalyvavo 3 organizacijos: skautų „Vytauto“ skyrius, „Šaulių“ ir „Sakalaičių“ sporto organizacijos. Iš viso apie 60 asmenų. Programa buvo įvairi.“

1923 m. kovo 16 d. Šiauliuose įsikūrė LGSF sporto sekcija „Sakalaičiai“. Iš pradžių Šiaulių ateitininkų kuopos „Sakalaičių“ sporto sekcija dirbo nelengvomis sąlygomis, nes kurį laiką ateitininkų kuopos veikla Šiaulių berniukų gimnazijoje buvo uždrausta. Tik 1923-iųjų antrąjį pusmetį Šiaulių berniukų gimnazijos administracija, prijausdama sportui, leido „Sakalaičių“ sporto sekcijai vesti savo susirinkimus bei mankštas gimnazijos salėje. Nors ir esant blogoms sąlygoms, ateitininkų kuopoje netrukus įžvelgta pažanga: pagerėjo sporto sekcijos veikla, išaugo, kad ir nežymiai, jos narių skaičius. Sporto sekcijoje buvo 116 narių. Buvo atliekamos mankštos, rengiamos varžybos, sporto šventės.

1924 m. pavasarį „Sakalaičiai“ Šiauliuose surengė sporto šventę. 1924 m. rudenį kūno kultūros mėnesinis laikraštis „Jėga ir grožis“ apie šią sporto šventę rašė: „Jau praeitą vasarą Šiaulių visuomenei teko grožėtis įvairiomis sporto šventėmis, rengiamomis buvusių čia sporto kursų lankytojų. Ir šiemet, vos saulutei šilčiau pašildžius, pasirodo tokio pat pavyzdžio šventė. „Sakalaičiai“ pirmi išeina aikštėn ir surengia sporto šventę ir gegužinę.

Tai buvo ne sporto kursistų, ne sporto žinovų, bet besimokančios jaunuomenės ir jų iniciatyvos renginys. O įspūdis, paliktas pernykščių sportininkų švenčių, sutampa su „Sakalaičių“ šventės įspūdžiu. Toji iškilmingoji „Sakalaičių“ šventė prasidėjo tautos himnu ir iškilmingu maršu, po kurio Federacijos Centro Valdybos narys sveikino savo federantus, linkėdamas gerų vaisių atsiekti jėgos ir grožio srityse. Po to sekė plačios programos vykdymas. Su tikru sportiniu pasiryžimu buvo vykdoma programa. Visa ten esančioji visuomenė patenkintai žiūrėjo į tas jaunuolių pramogas. Iš tikrųjų visos rungtynės, visi plastiniai sporto pratimai, šokimai, bėgimai, žaidimai ir t. t. paliko gerą įspūdį.“

1923 m. gruodžio 23 d. buvo įsteigta Šiaulių paštininkų švietimo draugija „Žinia“. Jos tikslas – rūpintis savo narių dvasiniu bei fiziniu lavinimu, pagal išgales remti žmones materialiai, ugdyti kūno ir dvasios jėgas, tautiškumą ir Tėvynės meilę. Prie šios draugijos buvo įsteigta sporto sekcija. Jos organizacinis ir paruošiamasis darbas vyko 1927–1928 metais. Šios draugijos sporto sekcija galutinai susibūrė 1928 metais (veikė nuo 1928 iki 1936 m.).

1924 m. Šiauliuose veikė šios sporto organizacijos: 217 narių turinti šaulių būrio sporto sekcija, Šiaulių mokytojų seminarijos sporto ratelis „Vairas“, LGSF „Sakalaičiai“, „Vytautas“, Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos (LFLS) Šiaulių skyrius, Lietuvos žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Makabi“ Šiaulių skyrius, Šiaulių paštininkų švietimo draugija „Žinia“ ir kt.

Pirmosios Lietuvos Respublikos metais sporto visuomenė ir jaunimas Šiauliuose aktyviai įsijungė į sportinės bazės kūrimo, sporto aikščių įrengimo, sportinio inventoriaus kaupimo veiklą. 1925 m. gruodžio 19 d. prie miesto sodo jaunimo iniciatyva buvo įrengta ir atidaryta čiuožykla, vėliau įrengta futbolo aikštė.