REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2023 m. Balandžio 27 d. 09:22

Mokslininkas, susidomėjęs XVI a. Zarasais

Zarasai

Nuotr. Inesos Dumbravienės

Zarasų bibliotekaŠaltinis: Etaplius.LT


265588

Balandžio 26 dieną Zarasų rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje paskaitą „Zarasai prieš 500 metų“ skaitė mokslininkas Stephen Christopher Rowell, Lietuvos istorijos instituto vyr. mokslo darbuotojas. Mokslininkas tyrinėja LDK ir Lenkijos vėlyvųjų viduramžių istoriją. Kembridžo universiteto ugdytinis ir dėstytojas į Lietuvą atvyko 1993 metais. S. Rowell išleido knygas „Gedimino laiškai“, „Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva“. Už išsamią Gedimino laiškų ir kitų to meto dokumentų publikaciją 2004 m. S. Rowell apdovanotas Šv. Kristoforo statulėle.

Kartu dalyvavo Rasa Banytė-Rowell, humanitarinių mokslų daktarė, istorikė archeologė, kurios pagrindinės tyrinėjimo sritys: baltų gentys, Rytų Baltijos regionas romėniškuoju ir tautų kraustymosi laikotarpiais.

Paskaita susidomėjo ir dalyvavo Zarasų rajono merė Nijolė Guobienė, šiltai pasveikinusi svečią, vicemerė Olga Podolskienė, mero patarėjos Simona Burokaitė ir Simona Matusevičiūtė, tarybos narys Ramūnas Keršys. Dalyvavo Zarasų „Ažuolo“ gimnazijos direktorius, mokytojai ir gimnazistai, VTIC direktorė, TAU studentai, bibliotekininkai, miestelėnai.

XVI amžiaus vidurį ir antrą pusę dėl mokslo ir kultūros pakilimo net galima laikyti savotišku Lietuvos aukso amžiumi. Martynas Mažvydas išspausdino pirmąją lietuvišką knygą, Steponas Batoras su Jėzuitais įkūrė Vilniaus universitetą, išleisti net du Lietuvos statutai, pasirašytas Varšuvos konfederacijos aktas, užtikrinęs religinę toleranciją valstybėje.

O kas žinoma apie Zarasus XVI a.? Šitai nagrinėjo mokslininkas Stephen Christopher Rowell. Mokslininkas analizavo nemažai senųjų dokumentų, iš kurių aiškėja, kad Zarasai pirmą kartą paminėti rašytiniame šaltinyje – 1516 rugsėjo 28 dieną Maišiagalos šv. Trejybės altoriaus suteiktyje.

Jis pateikė faktų, iš kurių matyti, kad Zarasuose dominavo vyskupo ir klebono valdos; aplink juos – miesto bajorkiemis ir kiti stambūs kaimai-dvarai: Aviliai, Iziščiai, Kurčmiai, Driškūniai. Bajorai buvo susiję su karine tarnyba, todėl kilnojami iš Maišiagalos, Paberžės – dokumentuose randama nemažai sąsajų. Žemės buvo padalintos į parapijas. Išlikę 1527 m. duomenys, kokios buvo Salako, Dusetų-Zarasų-Suvieko parapijos ir parapijinės bažnyčios, priklausiusios Vilniaus vyskupijai.

Zarasuose ir jų apylinkėse gyveno bajorai (žemvaldžiai, kariai), miestelėnai, valstiečiai, keletas nelaisvųjų šeimų. Pagal vardus, pavardes galima spėti, kad didelė dauguma gyventojų, kilusių iš įvairių luomų – baltų kilmės. Nėra tikslių duomenų apie gyventojų tankį, bet skaičiai gaunami iš XVI a. mokesčių, pagelbėja susidaryti aiškesnį vaizdą. Aišku tik viena, kad bažnyčios būdavo statomos pagal vietinių gyventojų poreikius, ten, kur pastatas buvo reikalingas. O parapijų ribos pertvarkomos, iškilus kliūtims. Yra net išlikę veik 500 metų liudijimų. Zarasų miestas susikūrė palei svarbius prekybos, karinius kelius – į Salaką, Drūkšius, Livoniją, Suvieką. Miestelis netankiai apgyvendintas aplink bažnyčią, klebono ir jo ūkvedžio karčiamas, vaito namą. Tvarką mieste palaikė vaitas, vyskupo ir klebono ūkvedžiai.

Gal nė vienam nežinomas faktas buvo, kad mieste ant kalno prie ežero, už klebono valdų ribų, stovėjo viešos kartuvės. Miestelėnai (oppidani) mokėjo mokesčius pinigais, ne natūra. Žinoma, kad XVI a. vieninteliai šaltinyje paminėti amatininkai – žvakių gamintojai-pardavėjai, mūrininkas. Būta keleto karčemų. Miestelėnai tikriausiai gyveno iš vyskupo, klebono dvarų (vėliau palivarkų) produktų eksploatacijos, karių bei keliautojų aptarnavimo. Miestelis turgaus privilegijos neturėjo.

Paaiškėjo, kad Zarasų parapija užėmė didelę teritoriją prie LDK sienos su Livonija. Jos klebonas buvo gerai aprūpintas turtais; jau XVI a. pirmojoje pusėje pati bažnyčia buvo gerai aprūpinta liturginiais reikmenimis. Tarp knygų ne vien tik liturginė, bet ir pagalbinė literatūra pamokslams ruošti.

XVI a. vyko ir religijų įtakos kovos. Zarasai per dideli ir per arti Livonijos Liuterio pavojui, kad galima būtų juos palikti be ganytojo. Zarasų klebonais būdavo skiriami Vilniaus vyskupo numylėtiniai – teisiškai išprusę dvaro tarnai, būsimi kanauninkai. Jie negyvendavo Zarasuose pastoviai. Nors kartais klebonas pasirodydavo Zarasuose (pvz., Chwalčevskis 1522 m.). Čia gyveno jo lėšomis išlaikytas pilnas komplektas pavaduotojų (vikarai, komendatorius, ministras). Įdomu buvo išgirsti, kokia buvo mokama jiems alga.

Per paskaitą išgirsta ir apie sidabrinę (Mokestį valstybės gynybai), žagrės mokestį (XIII–XVI a., baltų tautų ariamosios žemės ploto vienetas).

Mokslininkas pažadėjo pasidalinti straipsniu. Visus susidomėjusius kviečiame kreiptis į biblioteką telefonu (8 385) 43586.

Ši paskaita skiriama 23-ajai Nacionalinei Lietuvos bibliotekų savaitei „Kartu įveikiant krizes“.

Parengė Jolanta Lementauskienė

Nuotraukos Inesos Dumbravienės



REDAKCIJA REKOMENDUOJA