REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2023 m. Gegužės 21 d. 19:39

Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Šiauliai

Ru­diš­kių Šv. apaš­ta­lų Pi­ly­po ir Jo­kū­bo baž­ny­čia. (Vy­tau­to Bal­čy­čio 2009 m. nuo­tr.)

EtapliusŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


267661

Gegužės 3-iąją buvo minėti du Jėzaus apaštalai: šv. Jokūbas ir šv. Pilypas. Tai du galilėjiečiai, kurie atrado „tą, apie kurį buvo rašęs Mozė ir pranašai“. Šių šventųjų vardais yra pavadintos trys Lietuvos bažnyčios. Kuo jie buvo svarbūs religijoje?

Šventieji apaštalai Jokūbas ir Pilypas

Enrika Valančiūtė

Šv. Pilypas dalyvavo įvykstant stebuklui

Apaštalas Pilypas, gimęs Betsaidoje, buvo vienas iš 12-os Jėzaus Kristaus apaštalų. Tiesa, iki Kristui jį pakviečiant, Pilypas buvo šv. Jono Krikštytojo mokinys. Tame pačiame mieste gimė ir apaštalai Andriejus bei Petras, tad Jėzus Kristus visus kartu ir pakvietė sekti paskui save. Na, o Pilypas dar atvedė apaštalą Baltramiejų (Jn 1, 43–46).

Pasak legendos, apaštalas Pilypas buvo vedęs, turėjo dukterų. Jis skelbė tikėjimą Skitijoje ir Frygijoje, bet 87 m., valdant Romos imperatoriui Domicianui, už tikėjimo skelbimą buvo nukryžiuotas žemyn galva Hirapoliso mieste Mažojoje Azijoje.

Apaštalas Pilypas dalyvavo duonos padauginimo stebukle, į jį Kristus kreipėsi Paskutinės vakarienės metu.

Pilypas yra minimas apaštalų sąrašuose Evangelijoje pagal Matą (Mt 10, 3), Evangelijoje pagal Morkų (Mk 3, 18), Evangelijoje pagal Luką (Lk 6, 14), taip pat Apaštalų darbuose (Apd 1, 13).

Evangelijoje pagal Joną Pilypas kalbasi su Jėzumi apie duoną daugybei žmonių, t. y. skaičiuoja, kiek galėtų kainuoti pamaitinti minią, kuri sekė Jėzų (Jn 6, 5–7). Kitame epizode jis atveda Jėzui graikus po iškilmingo įžengimo į Jeruzalę – jie atkeliavo į miestą Velykų šventėms (Jn 12, 20–22). Na, ir darsyk jis minimas per Paskutinės vakarienės sceną, kai prašo Jėzaus parodyti Tėvą (Jn 14, 8–9). Paskutinės vakarienės metu Pilypas yra vienas iš tų, kurie nerimastingai klausinėja Jėzų. Sako Jam: „Parodyk mums Tėvą ir bus gana“, už ką susilaukia melancholiškos replikos: „Jau tiek laiko esu jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti?“ Paskui jis ir visi sulaukia viso paaiškinimo: „Kas mane matė, yra matęs ir Tėvą.“

Po Jėzaus Žengimo į dangų Pilypą randame su kitais apaštalais ir pirmaisiais tikinčiaisiais, kai į 12-os būrį vietoj išdaviko Judo yra paskiriamas Motiejus (Apd 1). Po to nieko apie jį daugiau nežinoma.

Ru­diš­kių baž­ny­čios di­dy­sis al­to­rius. (Vy­tau­to Bal­čy­čio 2009 m. nuo­tr.)

Svarbus šv. Jokūbo vaidmuo bendruomenėje

Šv. Jokūbas – dar vienas apaštalas, minimas gegužės 3-iąją kartu su šv. Pilypu (tiesa, stačiatikių cerkvėje apaštalo Pilypo paminėjimo diena yra lapkričio 27-oji – tądien prasideda stačiatikių Kalėdų pasninkas, todėl jis dar vadinamas Pilypo pasninku).

Šv. Jokūbas dar vadinamas Jaunesniuoju arba Teisinguoju. Jis, Alfiejaus sūnus, buvo vienas iš
12-os apaštalų, pašauktas paties Jėzaus. Manoma, kad jis kilo iš Nazareto ir turbūt buvo Jėzaus giminaitis, nes evangelistai semitų papročiu jį vadina Viešpaties broliu. Šiam apaštalui priskiriamas Naujojo Testamento Jokūbo laiškas. Autorius, tiesa, savęs nevadina Viešpaties broliu, bet Dievo ir mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus tarnu. Nepaisant to, tarp Šventojo Rašto specialistų nėra vieningos nuomonės, ar „Viešpaties brolis“ ir „Alfiejaus sūnus“ – tai tas pats apaštalas Jokūbas Jaunesnysis.

Ir visgi evangelijose apie Jokūbą daug nekalbama. Tik Apaštalų darbų knyga jam priskiria svarbų vaidmenį pirmojoje bendruomenėje. Kokį?

Jokūbas svariai prisidėjo sprendžiant iš pagonių kilusių naujų krikščionių priėmimo į bendruomenę klausimą. Ir jo, ir Petro dėka buvo rastas sprendimas, kuris leido suderinti hebrajiškosios tradicijos reikalavimus su būtinumu neapkrauti pagonių visais Mozės įstatymo reikalavimais.

Tai nutiko, tiesa, po Jokūbo Vyresniojo mirties, kai buvo sušauktas susirinkimas ir sprendžiama, ar naujieji krikščionys yra kilę iš žydų, ar iš pagonių. Kadangi nuspręsta, kad iš pagonių, tai ir Mozės įsakymai jiems netaikomi. Apaštalų darbuose pasakojama apie Jokūbo pasiūlytą kompromisą, kuriam pritarė visi Jeruzalėje buvę apaštalai: jei pagonis įtiki Kristų, nereikalaujama, kad jis paklustų visiems hebrajiškosios tradicijos priesakams, nereikalaujama apipjaustymo, tik kad susilaikytų nuo pagonių dievams paaukoto maisto valgymo ir laikytųsi santuokinį gyvenimą liečiančių normų.

Taip pirmojoje bendruomenėje pavyko išlaikyti ir mūsų laikais svarbų krikščionybės ryšį su judėjiška tradicija, be to, iš pagonių kilusiems naujiems krikščionims leista nesilaikyti judaizmo ritualinių priesakų ir išsaugoti savąją visuomeninę bei kultūrinę tapatybę.

Ru­diš­kių baž­ny­čios pres­bi­te­ri­jos vaiz­das. (Vy­tau­to Bal­čy­čio 2009 m. nuo­tr.)

Įdomu, kad Jokūbui priskiriama jo vardu pavadinta viena iš apokrifinių evangelijų, aukštinanti Mergelės Marijos skaistumą. Visgi svarbiausias apaštalo palikimas – Naujojo Testamento kanonui priklausantis vienas iš vadinamųjų visuotinių laiškų. Jokūbo laiške pabrėžiama krikščioniško tikėjimo liudijimo gyvenimu svarba. Šio laiško autorius tikina: „Tikėjimas be darbų yra miręs.“

Šis teiginys kartais priešinamas šv. Pauliaus teiginiui, kad Dievas žmogų padaro teisų ne dėl žmogaus nuopelnų, bet dėl tikėjimo. Vis dėlto sakoma, kad čia nėra prieštaravimo – šiuos du elementus suderino jau šv. Augustinas, aiškindamas, jog Paulius smerkė žmogaus pretenziją savarankiškai, vien savo paties nuopelnais užsitarnauti nuteisinimą, o Jokūbas kalbėjo apie gerus darbus kaip tikėjimo liudijimą.

Hegezipas jį vadino teisiuoju, teigė, kad negėrė nei vyno, nevalgė mėsos, nesikirpo plaukų, nesitepė aliejais ir nesimaudė. Jokūbą Jaunesnįjį nužudė žydai 62 m., kai šventykloje per Pesachą liudijo apie Jėzų Kristų. Juozapas Flavijus teigia, kad Jokūbas su kitais užmėtytas akmenimis įsakius sadukiejų vyriausiajam kunigui Ananui. Pasak legendų, jis buvo nustumtas nuo šventyklos stogo ir užmėtytas akmenimis arba užmuštas lazda per galvą.

Su juo siejamas atributas – lazda. Ikonografijoje vaizduojamas panašus į Jėzų Kristų, dažniausiai su lazda arba laikantis savo sutraiškytą galvą, kartais – kepurininko lanką. Kartais vaizduojamas kaip vyskupas su mitra ir pastoralu. Viduriniais amžiais laikytas kepurininkų, audinių pirklių ir kitų gildijų globėju.

Rudiškių Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčia ir jos dailė

Regimanta Stankevičienė

Rudiškių katalikų šventovės istorija susijusi su Joniškio parapijos raida. Iki XVIII a. pab. šioje parapijoje buvo įkurtos net aštuonios (daugiausia Žemaičių vyskupijoje) kapų koplyčios, visos medinės. Penkios iki šiol liko koplyčios. Jauneikių kapinių šventovė 1941 m., prasidėjus karui, buvo sudeginta, o dvi koplyčios – Gasčiūnų ir Rudiškių – tapo parapijų bažnyčiomis.

Šo­ni­nio al­to­riaus Nuk­ry­žiuo­to­jo skulp­tū­ra. (Vy­tau­to Bal­čy­čio 2009 m. nuo­tr.)

Rudiškių koplyčia vietos gyventojų rūpesčiu buvo pastatyta 1770 m. 1786 m. popiežiaus Pijaus VI suteikti ir Žemaičių vyskupo Stepono Jono Giedraičio patvirtinti Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo atlaidai įtvirtino Lietuvoje gana retą jos titulą ir seniausią vietos tikinčiųjų pamaldumo tradiciją. Pati šventovė, nors rekonstruota ir kitaip naujinta, išsaugojo dalį pirminės struktūros, autentiškų elementų ir daug bažnytinės dailės paveldo.

XIX a. vykusias pastato pertvarkas sekė arba lėmė šventovės statuso raida. 1825 m. suremontuota koplyčia netrukus, 1836 m., tapo Joniškio parapijos filija ir per tris metus vietos savininko grafo Platono Zubovo lėšomis buvo uždengta naujomis malksnomis, iš lauko apkalta, jos šventorius-kapinės apjuostos tebedunksančia mūro tvora su išlikusia koplyčia-lavonine kampe, greta suręsti filialisto ir špitolės namai. Per kitus keliolika metų perdaryti altoriai, įgyta paveikslų, baldų, vargonėliai, o XIX a. septintajame dešimtmetyje – ir dabartiniai vargonai.

Vis tik tuometė, matyt, dar pirminio aštuonkampio plano („apskritai pailga“) ir su vienu bokšteliu virš kraigo šventovė naujai funkcijai buvo per ankšta, tad filialisto kun. Adolfo Pacevičiaus rūpesčiu ir sudėtinėmis lėšomis 1868–1869 m. ji buvo rekonstruota ir padidinta. Altorių gale pridurta zakristija, priekiniame pailgintame ir jau stačiakampiame gale – prieangis, virš jo iškeltas nemažas bokštas, o abipus, priekiniuose pastato korpuso kampuose, įterpti smulkesni bokštai. Paspėliojama ir apie tuometį bažnyčios paplatinimą.

Ma­ri­jos skulp­tū­ros iš bu­vu­sios pra­kar­tė­lės frag­men­tas. (Vy­tau­to Bal­čy­čio 2009 m. nuo­tr.)

Rekonstrukcijos projekto autorius nežinomas, bet, pasak architektūros istorikės dr. Rasos Butvilaitės, sudėtinga dabartinės Rudiškių šventovės struktūra yra būdingesnė profesionalių architektų projektuotoms bažnyčioms. Kaip būdinga romantizmo ir istorizmo sandūros statiniams, jos eksterjere dera angų ir apkalos neogotikinės bei bokštų viršūnių ir jų kryžių neobarokinės formos. Bažnyčia išskirtina ir dėl savito tribokščio fasado, ir dėl tūrio, plano bei salinės vienos navos erdvės panašumo į kai kurių mūrinių Šiaurės Lietuvos sakralinių statinių ypatybes, artimas senojo Kuršo architektūros tradicijoms.

Rudiškių bažnyčios vidaus erdvė vientisa, plati, dengta nedaug išgaubtomis, bet įspūdingo ploto skliautinėmis lubomis. Joje dominuoja vienu ypu apžvelgiamas 1838–1871 m. per du etapus sukurtas puošnus penkių altorių ansamblis. Du vėlyviausi, tik po bažnyčios rekonstrukcijos navoje pastatyti altoriai siauri, saikingai dekoruoti, su vienalaikiais ir vėlesniais Aušros Vartų Marijos ir Švč. Mergelės Nuolatinės Gelbėtojos (kairiajame) bei šv. Pranciškaus Asyžiečio ir Jurgio (dešiniajame) nežinomų dailininkų paveikslais.

Ru­diš­kių baž­ny­čios pro­ce­si­jų al­to­rė­lis su šv. Pi­ly­po ir Jo­kū­bo rel­je­fu. (Vy­tau­to Bal­čy­čio 2009 m. nuo­tr.)

Trys anksčiau iškilę presbiterijos altoriai – didysis ir du šoniniai – didesni, efektingesni, su daugybe drožinių. Panašių, dažniausiai persveriančių neobaroko formų altorių ir kitų įrenginių išliko didelėje senosios Žemaičių vyskupijos dalyje. Tai leidžia kalbėti apie dar menkai pažintus šios vyskupijos bažnyčių XIX a. antrojo ketv.–XX a. pirmojo ketv. dekoruotojus ir netgi savitą regioninę Žemaitijos mokyklą. Didumą jos atstovų sudarė nedaug pasilavinę ir savamoksliai meistrai, dalis jų buvo įgudę skulptoriai. Tad ir Rudiškių bažnyčios presbiterijos Nukryžiuotojo altorių puošia bemaž profesionaliai išdrožta ir įtaigiai dramatiška prie kryžiaus prikalto Jėzaus skulptūra.

Liaudiškesne savita maniera dirbusiam meistrui skirtinos didžiojo altoriaus apaštalų Petro ir Pauliaus statulos, iš bažnyčią XIX a. vid. puošusios neįprastos – nuolatinės – prakartėlės išlikusios Marijos ir šv. Juozapo figūrėlės, gal ir vienas iš prieangio Nukryžiuotųjų. Dar kiti liaudies skulptoriai sukūrė didžiojo altoriaus šonuose ant portalų stovinčias šv. arkangelo Mykolo ir trimituojančio angelo (šią gal jau XVIII a.) figūras, antrą prieangio, procesijų kryžiaus ir apsidės koplytėlės Nukryžiuotųjų skulptūras, taip pat ir 1865 m. įgytą dekoratyviai drožinėtą ir nuspalvintą procesijų altorėlį su Nukryžiuotojo skulptūra ir reljefu „Šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas“. Pastarasis parapijos titulinius globėjus vaizduojantis liaudiškas bareljefas atkartoja 1850 m. T. Miulerio Rygoje nutapyto to paties siužeto didžiojo altoriaus apatinio paveikslo kompoziciją.

T. Ti­che­je­vo nu­ta­py­tas Šv. Šei­mos pa­veiks­las. (Vy­tau­to Bal­čy­čio 2009 m. nuo­tr.)

Kaip nereta Šiaurės Lietuvoje, Rudiškių bažnyčioje yra ir daugiau latviškų kūrinių: to paties T. Miulerio paprastos kompozicijos „Šv. Justina“ ir nemažai Žemaičių vyskupijos bažnyčių savo darbais papuošusio kito rygiečio – T. Tichejevo 1851 m. nutapyti ekspresyvūs, romantizmo ypatybių turintys presbiterijos altorių Šv. Šeimos, šv. Karolio Boromiejaus ir šv. Agotos paveikslai. Vėlesni, apie 1888 m. nutapyti Kryžiaus kelio stočių paveikslai – kokybiškos nazarėnų grupės dailininko Jozefo Fiuricho kūrinių kopijos – priskiriamos vokiečių meninėms dirbtuvėms.

Sakykla, klausyklos, suolai dekoruoti nedaug, bet ir jie yra bažnyčios istorinę aurą stiprinantis XIX a. stalininkystės paveldas. Reta struktūra pasižymi baliustrada atitvertas vargonų choras, apimantis erdvę virš prieangio ir į navą išsišaunantį, bet už ją siauresnį balkoną. Chore puikuojasi 1863 m. Liepojos vargondirbio Karlo Hermano pastatyti vargonai su dailiu neįmantraus, bet bene gryniausio interjere neogotikos stiliaus prospektu. Po balkonu, paremtu kolonomis, ir abipus jo iškeltų giedotojų ložių kraštais sudarytas nedidelis prienavis.

1920 m. parapine tapusi Rudiškių bažnyčia – Šiaurės Lietuvos sakralinės architektūros reprezentantė – didesnių pertvarkų nebepatyrė. Jos dailės pavelde dominuoja XIX a. objektai, sukurti Žemaitijos, kitų Lietuvos profesionalių ir liaudies meistrų bei gauti iš Latvijos ir, manoma, Vokietijos meno centrų.

Visos nuotraukos yra iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus fondų.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA