REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Gatvė2023 m. Vasario 18 d. 15:56

Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Šiauliai

Jo­niš­kio Švč. Mer­ge­lės Ma­ri­jos Ėmi­mo į dan­gų baž­ny­čia. (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

EtapliusŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


259282

Mergelės Marijos Ėmimo į dangų iškilmė švenčiama rugpjūčio 15-ąją, tačiau nors ir kasmet minima šventė, ji vis dar apgaubta paslapties. Kunigas Robertas Urbonavičius, tarnaujantis Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapijoje, komentuoja, kad Naujajame Testamente nėra tiesiogiai parašyta, kad Marija buvo paimta į dangų, tačiau ten nerašoma, kad ir ji mirė. Nerasime taip pat aprašymo, kaip Kristus prisikėlė, tačiau dėl to neimame neigti Jo prisikėlimo.

Marijos Ėmimas į dangų

Oksana Laurutytė

Pasak R. Urbonavičiaus, Marijos slėpinys Naujajame Testamente aptariamas tiek, kiek pasitarnauja tiesos apie Kristų skleidimui. O pats Dangun Ėmimo su kūnu slėpinys nėra svetimas Šventojo Rašto.

Senajame Testamente minimi du asmenys, kurie nepatyrė kūno mirties ir buvo paimti pas Dievą: tai Enochas (Pr 5, 24) ir pranašas Elijas (2 Kar 2, 11). Abu buvo apdovanoti tokia garbe dėl ypatingo ryšio su Dievu. Apaštalas Paulius mokė, kad Paruzijos metu, kas tuo metu gyvens, bus perkeisti bei paimti į dangų: „Štai aš jums atskleidžiu paslaptį: nors mes ne visi užmigsime, bet visi būsime pakeisti, – staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti“ (1 Kor 15, 51–52).

Apaštalas Jonas aprašo Sandoros skrynią (svarbiausią Dievo artumo ženklą Senojoje Sandoroje), kuri atsiduria Dievo šventykloje ir iškart kalba apie moterį, kuri pasirodo danguje ir pagimdo berniuką – Mesiją. Šis tekstas katalikų egzegetų visada buvo suprantamas kaip simbolinis pasakojimas apie Dievo Motinos išaukštinimą danguje.

Ado­mo Var­no pa­veiks­las „An­ge­las Sar­gas“ su Jo­niš­kio mies­to pa­no­ra­ma. (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

Nekanoninės tradicijos

Pasak R. Urbonavičiaus, greta Bažnyčios rašytojų kūrybos II–III a. ypač paplinta ir nekanoninė literatūra – apokrifai. Mus pasiekęs seniausias pasakojimas „Knyga apie Marijos mirtį“ siekia II a. pab.–III a. pr. ir yra ezoterinės-gnostinės kilmės. O apie 350 m. Palestinoje ar Sirijoje paplito VI knygų pasakojimas – šiame apokrife pasakojama, kad apaštalai nustato tris dienas metuose, kuomet reikia pagerbti Dievo Motiną: antrą dieną po Kristaus gimimo, gegužės 15 d. ir rugpjūčio 13 d. Jie taip pat nustato tų dienų apeigas: laikomos pamaldos su Šventojo Rašto skaitiniais, laiminama duona, kuri parsinešama į namus.

Žinoma, apokrifo autorius apaštalų autoritetu įteisina jo bendruomenėje gyvavusias liturgines apeigas Dievo Motinos garbei. Minėtos šventės ir duonos laiminimo apeigos periimtos iš pagoniškos agrokultūros papročių. Šios tradicijos yra labai skirtingos ir sutinka tik keliomis detalėmis: Marijos mirties vieta yra Jeruzalė; su ja atsisveikina beveik visi apaštalai; Kristus ateina pasiimti savo Motinos sielos; Marijos kūnas perkeliamas į rojų; žydų neapykanta Marijai.

Bažnyčios tėvų liudijimas

R. Urbonavičius pasakoja, kad pirmieji trys amžiai Bažnyčiai nebuvo lengvi laikai. Reikėjo kovoti tiek su išorės, tiek vidaus sunkumais: priešiškumas iš judėjų ir pagonių aplinkos iš vienos pusės, skilimai ir erezijos iš kitos. Tad Bažnyčios tėvai daugiau dėmesio skyrė pagrindiniams kristologijos klausimams. Tačiau jų raštuose netrūko dėmesio Mergelės Marijos vaidmeniui išganymo plane.

377 m. parašytame Panarione, smerkiančiame įvairias erezijas, šv. Epifanijus pirmasis iš Bažnyčios rašytojų prakalba apie Dievo Motinos likimą: „Šventoji Mergelė galbūt mirė ir buvo palaidota – jos užmigimas buvo garbingas, o mirtis tyra, o jos vainikas buvo mergystė. O galbūt ji buvo pasmerkta mirčiai – kaip Raštas teigia: ir kalavijas pervers jos sielą, – jos šlovė tarp kankinių ir jos kūnas, iš kurio kilo šviesa pasauliui, [ilsisi] tarp palaimintųjų. Arba ji išliko gyva, nes Dievui yra įmanoma viskas, ko Jis nori. Niekas nežino jos [gyvenimo] pabaigos.“ Epifanijus šiame tekste pakartoja to meto aplinkoje gyvavusias tris teorijas apie Marijos žemiškojo gyvenimo baigtį:

1. Marija mirė garbinga mirtimi, išlikdama Mergele;

2. Marija tapo kankine;

3. Marija nemirė – ji yra pas Dievą.

Pats Epifanijus nepalaiko nė vienos teorijos, tačiau jų ir nepaneigia. VIII a. subrandino gilius teologinius svarstymus Marijos Ėmimo į dangų tema.

Šv. Andrius Kretietis († 740 m.) paliko tris homilijas šia tematika. Jis Marijos mirtį laiko dalyvavimu Kristaus pergalėje, dėl kurios ji yra prikeliama. Kiekvieno krikščionio mirtis tėra dormitio (užmigimas). Marijos prikėlimas užbaigia žmonijos atpirkimo istoriją: „Mirtis, kuri yra sava žmogui, taip pat pasiekė ir ją, tačiau ne tam, kad įkalintų, kaip yra su mumis, arba idant nugalėtų ją. Dieve, apsaugok! Jai tai buvo tik saugus užmigimo (dormitio) patyrimas, kuris atėjo iš aukščiau, vedantis ir mus aukštyn, link mūsų vilties šaltinio.“

Vienos iš paskutinių patristinio laikotarpio Dormitio šventės homilijų yra parašytos apie 730–740 m. šv. Jono Damaskiečio († 750 m.). Jose Marijos išaukštinimas pristatomas kristocentrinėje perspektyvoje. Kadangi Kristus iš Marijos gavo žmogiškumą, tai mainais Jis panoro apdovanoti savo Motiną ypatinga privilegija – paimdamas ją į dangų su kūnu ir siela. Marija yra valdovė ir karalienė. Dėl jos išaukštinimo Kristus visa palenkė Marijos valdžiai: „Pirma ji turėjo būti paskirta mirtingumui, kad būtų apgaubta nemirtingumu, nes kūrinijos Viešpats neatmeta bausmės mirtimi. Ji mirė kūnu, sunaikino mirtį mirtimi, per gendamumą suteikė negendamumą ir savo pačios mirtį padarė prisikėlimo šaltiniu.“

Ku­ni­gas Ro­ber­tas Ur­bo­na­vi­čius. (Ši­lu­vos šven­to­vės in­for­ma­ci­nio cent­ro nuo­tr.)

Katalikų bažnyčios mokymas

Didieji Viduramžių teologai, tokie kaip šv. Albertas Didysis ir šv. Tomas Akvinietis, neskyrė šiai temai atskiro veikalo, tačiau savo darbuose visuomet tvirtino, kad Marija yra paimta į dangų su kūnu ir siela. Šv. Bonuventūras († 1274 m.) teigė, kad Marijos laimė nebūtų buvusi pilnutinė, jei ji į dangų būtų paimta be kūno, nes tik drauge su siela ir kūnu žmogus yra pilnas asmuo: „Siela nėra asmuo, bet siela, sujungta su kūnu, yra asmuo. Yra apreikšta, kad ji yra ten [Danguje] su siela ir kūnu. Kitaip ji nepaveldėtų pilnutinio palaiminimo.“

Kunigas pasakoja, kad dauguma teologų rėmėsi IV Dievo Įsakymu, liepiančiu gerbti tėvus, tad Marijos išaukštinimą jie laikė Kristaus meilės Motinai išraiška. Teigta, kad kūnas, kuris nešiojo ir pagimdė Dievą, negalėjo būti atiduotas sugraužti kirminams. Įtakos tokiam teiginiui turėjo tuo metu plitęs mokymas apie Nekaltąjį Marijos Prasidėjimą. Skolastikinės teologijos mokymą šia tema galima išreikšti teze: potuit, voluit, fecit (Dievas galėjo tai padaryti, Jis norėjo tai padaryti, Jis tą padarė). Epochoje po Tridento Susirinkimo (1545–1563 m.) Marijos Dangun Ėmimas buvo aiškinamas, remiantis šiomis priežastimis:

1. Marija kaip Naujoji Ieva – jos išaukštinimas yra galutinė moters pergalė prieš gyvatę (Pr 3, 15);

2. Nepertraukiamas Marijos ir jos Sūnaus ryšys;

3. Nekaltojo Prasidėjimo privilegija ir asmeninis nenuodėmingumas;

4. Amžinoji mergystė – kūnas nesuterštas nuodėme;

5. Marijoje Dievas parodė, kas laukia visų tikinčiųjų.

1950 m. lapkričio 1 d. popiežius Pijus XII savo apaštaline konstitucija Munificentissimus Deus, dogmatizavo mokymą, kad Mergelė Marija po mirties į dangų buvo paimta su siela ir kūnu: „Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą, kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“

XVIII a. dal­ma­ti­ka – se­niau­sias Jo­niš­kio baž­ny­čios li­tur­gi­nis rū­bas. (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

Joniškio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia

Doc. Liudas Jovaiša

Su šios bažnyčios steigimu susijęs paties Joniškio miesto atsiradimas. Matydamas prastą vietos gyventojų dvasinio gyvenimo būklę, šioje vietoje 1536 m. parapinę bažnyčią įkūrė tuo metu Šiaulių valsčių valdęs Vilniaus vyskupas Jonas, pavainikis Žygimanto Senojo sūnus, davęs savo vardą ir naujajam miesteliui.

Si­dab­ri­nė šv. Mar­ti­ni­jo­no re­lik­vi­jų dė­žu­tė, 2009 m. nuo­trau­ka. (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

1601–1605 m. vietos klebono Benedikto Sviechausko rūpesčiu Joniškyje iškilo nauja mūrinė vienabokštė bažnyčia. Tai buvo viena pirmųjų mūrinių šventovių Žemaičių vyskupijoje, be to, apjuosta mūrine tvora; netoliese pastatyta ir mūrinė parapijos špitolė. Materialiniu išlaikymu jau XVII a. pradžioje buvo puikiai aprūpinti parapijos dvasininkai (klebonas ir vikaras), vargonininkas ir špitolininkai, tad ir bažnyčia buvo turtinga (pvz., XVII a. pradžioje ji turėjo vargonus ir net 4 varpus – tuomet retenybė), o Joniškio klebono pareigybė buvo viena iš prestižiškiausių visoje Žemaičių vyskupijoje. Joniškio parapija ir dydžiu bei gyventojų skaičiumi buvo viena didžiausių vyskupijoje; ji išsiskyrė ir koplyčių skaičiumi – XIX a. jų būta net dešimt.

Pirmoji mūrinė Joniškio šventovė 1655 m. nukentėjo nuo švedų kariuomenės, 1748 ir 1788 m. ją apgadino gaisrai, tačiau XVII a. pradžioje sumūrytas pastatas išstovėjo iki pat XIX a. pabaigos, kai vietoj pernelyg ankštos, jau „išaugtos“, užsimota statyti pustrečio karto didesnę šventovę. Svarbiausias šio užmojo iniciatorius buvo klebonas Liudvikas Šiaučiūnas. Pagrindiniai statybos darbai vyko 1897–1901 m., jų rezultatas – viena didžiausių šiuo laikotarpiu Lietuvoje perstatytų šventovių, išsiskirianti įspūdingos eklektinės (daugiausia neorenesansinės) architektūros fasadais ir išorėje neįprastai gausiai išpuošta skulptūromis ir dekoratyviniais lipdiniais.

Vidaus įrangos darbai dėl įsiskolinimo užtruko gerokai ilgiau, tad bažnyčia buvo iškilmingai konsekruota tik 1920 metais, o interjeras, manytina, įrengtas tik iš dalies. Drauge su bažnyčia pastatytas dydžiu, stilistika ir aukštu meniniu lygiu iš kitų to meto kūrinių išsiskiriantis didysis altorius ir sudėtingos kompozicijos sakykla, taip pat įrengta koplyčios patalpa šalia zakristijos (su altoriumi ir krikštykla), o skliautai ir sienos išpuošti figūrinės tapybos kompozicijomis, vaizduojančiomis Jėzaus gyvenimo scenas, Marijos Ėmimą į dangų ir keturis evangelistus.

XVII a. I pu­sė­je nu­ta­py­tas pa­veiks­las „Šv. Mar­ti­ni­jo­nas“ su ap­tai­sais. (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

Nemažai šventovės įrangos objektų, liturginių reikmenų ir puošmenų buvo perkelta iš ankstesnės bažnyčios. Tarp monumentalesnių minėtina: Liepojos meistrų Hermanų 1852–1859 m. padirbintas vargonų instrumentas, XVIII a. pabaigoje Žemaitijoje nulieti keturi varpai, beveik visos klausyklos (datuojamos XVIII–XIX a.), XVIII a. sukurtas šoninio (kairiosios navos) altoriaus paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“, su šiuo paveikslu kaitomas šv. Onos atvaizdas ir anksčiau altoriuose buvę Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios, šv. apaštalo Judo Tado, šv. Roko paveikslai, 1850–1857 m. nutapyti Rygos dailininko T. Tichejevo. Iš senosios bažnyčios išliko itin daug patvariausių liturginių reikmenų – liturginių indų. Tarp jų nemažą dalį sudaro Joniškio klebono (1775–1785), buvusio jėzuito Antano Ignaco Vildės, palikimas: du kielikai, komuninė ir monstrancija. Seniausias liturginis indas – XVII a. II puse datuojamas kielikas, pasižymintis gera amato kokybe ir išmoninga puošyba. Seniausi liturginiai rūbai – iš rokoko stiliaus prancūziško audinio XVIII a. pasiūta dalmatikų pora.

Vienos įspūdingiausių Joniškio bažnyčios puošmenų – XVII a. datuojamas šv. Martinijono paveikslas su aptaisais ir 1933 m. joniškiečio dailininko Adomo Varno sukurtas paveikslas „Angelas Sargas“ – šiandien puošia šoninius šventovės altorius. Nepaisant skirtingo sukūrimo laiko, šie kūriniai susiję su senomis, XVII a. I pusę siekiančiomis Joniškio parapijos maldingo gyvenimo tradicijomis – šv. kankinio Martinijono kultu ir Angelų Sargų brolijos veikla.

Šv. kankinio Martinijono – Romos katakombose palaidoto pirmųjų amžių krikščionio – kūnas iš amžinojo miesto buvo atgabentas į Žemaitiją XVII a. I pusėje. 1639 m. šv. Martinijonas paskelbtas visos Žemaičių vyskupijos šventuoju globėju, o 1646 m. jo relikvijos jau buvo Joniškio bažnyčioje. Ypatingą pagarbą šv. Martinijonui liudija sidabriniai aptaisai ir votai, netrukus papuošę jo altorinį atvaizdą; kad pamaldumas buvo tvarus, matyti iš to, kad paveikslas buvo pertapomas ir atnaujinamas XVIII ir XX a., o Motiejus Valančius „Palangos Juzėje“ paskelbė Joniškio parapijiečių giesmę šio šventojo garbei. Pamaldumo šv. Martinijonui paplitimą įrodo Joniškio parapijoje paplitęs Martinijono krikštavardis ir vyskupijos bei parapijos globėjui skirta Milvydžių koplyčia su šv. Martinijono paveikslo Joniškyje kartote. Deja, pats šventojo kankinio kūnas iki mūsų dienų neišliko. Jis nukentėjo nuo įvairių negandų, jį sužalojusių švedų kareivių; surinktos palaikų dalelės vėliau sudėtos į mažesnį karstelį-relikvijorių. Šis 2012 m. žuvo bažnytinio paveldo ekspoziciją Tytuvėnuose nusiaubusiame gaisre.

Altoriuje tebekabantis šv. Martinijono, tapusio Joniškio miesto globėju, paveikslas – bene didžiausia Joniškio bažnyčios sakralinė ir meninė vertybė. Manoma, kad senasis šventojo kankinio atvaizdas – tai kartu ir garsiojo to meto karvedžio, katalikybės gynėjo Jono Karolio Chodkevičiaus portretas. Šiandien šį vertingą sakralinės dailės kūrinį reikia kvalifikuotai restauruoti ir toliau tyrinėti.

Tuo pačiu metu, kai Joniškį pasiekė šv. Martinijono relikvijos, bažnyčioje buvo įsteigta (1629 m. ar netrukus po to) Angelų Sargų brolija. Ji įsirengė savo altorių, su atlaidais pradėta švęsti to paties pavadinimo šventė. Pošupių kaimo gyventojui Juozui Bagdonui paskyrus lėšų naujam „gero dailininko“ Angelo Sargo paveikslui įsigyti, seną pamaldumo Angelui Sargui tradiciją 1933 m. naujoviškai išreiškė dailininkas Adomas Varnas. Derindamas tipišką ikonografiją su savitomis detalėmis (Joniškio miesto panorama), jis sukūrė vienintelį naujajai Joniškio bažnyčiai profesionalaus dailininko nutapytą altorinį paveikslą.

Tekstas parengtas remiantis leidiniu „Lietuvos sakralinė dailė“, t. II: „Šiaulių vyskupija“, d. 1, kn. 1, Vilnius: LKTI, 2011. Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA