REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualijos2023 m. Gruodžio 24 d. 12:40

Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius

Šiauliai

Šiu­py­lių Šv. Aloy­zo Gon­za­gos baž­ny­čia. (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

Enrika ValančiūtėŠaltinis: Etaplius.LT


287197

Aloyzas Gonzaga – aristokratiškos giminės jėzuitas. Nors jo gyvenimas nebuvo ilgas, tačiau per jį spėjo pasipriešinti tėvo valiai, karštai įtikėti į Dievą ir padėti sergantiesiems. Paveldėtoju turėjęs tapti jaunuolis pasirinko ne intrigų ir tuštybės kupiną ponų gyvenimą, o kelią link Dievo, todėl ir po mirties pelnė pripažinimą – buvo paskelbtas šventuoju.

Šventasis Aloyzas ponišką gyvenimą iškeitė į tikėjimą

Didikų giminė

Markizo Ferrantės ir Martos Tanos Santenos sūnus Aloyzas buvo vyriausiasis vaikas šeimoje. Jis gimė 1568 m. kovo 9 d. Lombardijoje, Kastiljonėje. Kadangi jis buvo vyriausias iš 7 vaikų, jam priklausė turto paveldėtojo titulas.

Įdomu tai, kad Aloyzo šeima buvo kilusi iš senos garsios didikų giminės – Gonzagų giminės, valdžiusios Mantują ir kitas žemes. Iš Mantujos buvo kilęs ne vienas kardinolas, XVII a. – dvi Šventosios Romos imperijos imperatorienės ir netgi Lenkijos karaliaus ir LDK kunigaikščio Vladislovo Vazos žmona Liudvika Marija Gonzaga. Atitinkamai, t. y. aristokratiškai, Aloyzas ir buvo auklėjamas – karaliaus dvare ir kariuomenės stovyklose.

Liga paskatino tikėti

Kaip būsimąjį paveldėtoją Kastiljonės markizas sūnų kartu vežiodavosi po tikrinamus karinius dalinius ir pratino prie ginklų. Norėjo, kad kuo greičiau vaikas išmoktų jais naudotis.

Deja, septynmetį Aloyzą užklupo maliarija, karščiuojantis berniukas privalėjo gulėti lovoje, todėl jam visi kariniai „žaidimai“ ir netgi pats rūmų gyvenimas ėmė atrodyti visiškai svetimi, Aloyzas atsisuko į savo vidinį pasaulį, ėmė melstis ir taip atrado tikėjimo galią. Beje, melstis skatino pamaldi jo mama.

Tikėjimas berniuką subrandino kaip tvirtą asmenybę – tokį jį išvydo po kelerių metų grįžęs tėvas. Jis netgi įsitikino, kad Aloyzas išties vertas paveldėti Kastiljonės markgrafystę. Būnant devynerių, Aloyzą su broliu tėvai išsiuntė į didžiojo hercogo Frančesko de Medičio rūmus Florencijoje. Ten jie turėjo pradėti savo, kaip dvaro tarnautojų, karjerą ir kaip kunigaikščio dvaro pažai atlikti pirmąsias oficialias užduotis. Ar čia buvo likimo pirštas, ar taip sutapo, bet tuo metu Medičių dvaras visoje Europoje garsėjo itin prieštaringu gyvenimu – intrigomis, smurtu, išdavystėmis, o ginklas vartotas dažnu konflikto atveju.

Berniukui visa ši sumaištis kėlė pasibjaurėjimą, jis visiškai užsidarė savyje. 1578-aisiais, būdamas dešimties, netgi davė pažadą bažnyčioje niekada neįžeisti Dievo ir nedaryti jokios nuodėmės. Giminių rūmuose Aloyzas atrado knygą apie šventųjų gyvenimus, o 1580 m., sugrįžęs į tėvų pilį, jau namų bibliotekoje rado Petro Kanizijaus „Summa doctrinae christiane“ – geriausią ano meto krikščioniškojo tikėjimo tiesų ir mokymo kompendiumą. Taip jis dar labiau įsitvėrė tikėjimo, ėmė medituoti. Galiausiai berniuką Pirmajai komunijai parengė pro šalį vykęs ir į pilį užsukęs Milano arkivyskupas.

Taigi, Aloyzas nuo to laiko tris dienas per savaitę pasninkaudavo, praktikuodavo ypatingą asketiškumą ir ilgai melsdavosi, be to, ėmė mokyti katekizmo vargingus Kastiljonės vaikus.

Tapimas jėzuitu – per kančias

O štai 1582 m., kai Aloyzas atvyko į Madridą, tapo sosto įpėdinio Asturijos hercogo pažu, vėliau – Šv. Jokūbo ordino riteriu. Vis tik jo širdies nedžiugino kilimas laiptais pasaulietinėse tarnybose. Besikalbėdamas su savo nuodėmklausiu Ispanijoje, jis suprato, kad ne pasaulietiško gyvenimo trokšta, ir net svarstė tapti Jėzaus draugijos nariu.

Po ilgų dvejonių 1583 m. rugpjūtį jėzuitų bažnyčioje, melsdamasis prie Švč. Marijos paveikslo, vaikinas pajuto, kad apsisprendė – taps jėzuitu. Bet tada prasidėjo kiti sunkumai, mat neužteko vien jo noro – reikėjo tėvo sutikimo. O sutikti jis niekaip nenorėjo. Priešingai – markizas buvo įniršęs, kad paveldėtojas ir vyriausiasis sūnus siekia užsidaryti vienuolyne.

Tėvas parsivežė jį namo į pilį, bandė dar įtikinti, bet veltui. Paskutiniu tėvo šansu tapo sūnaus išsiuntimas į Aukštutinės Italijos kunigaikštystes, kur, jo manymu, Aloyzas turėjo susižavėti margu gyvenimu (banketai ir kaukių baliai, medžioklės ir baletas) ir pakeisti savo sprendimą. Bet nusiteikimas stoti į draugiją buvo pernelyg stiprus ir nepakeičiamas, tad tėvui beliko susitaikyti ir paleisti sūnų…

Atsisakęs palikimo, Aloyzas galiausiai 1585 m. lapkritį įstojo į Jėzaus draugijos naujokyną. Paradoksalu, kad, nepaisant griežtų taisyklių, naujokyne jo gyvenimas nebebuvo toks sunkus kaip anksčiau, nes čia jam buvo uždraustas griežtas pasninkas ir saviplaka, kuo vaikinas save kankino pastaraisiais metais.

Gyvybę pasiglemžė liga

Romoje Aloyzas tęsė Madride pradėtas filosofijos studijas, o 1587 m. davęs pirmuosius įžadus, pradėjo studijuoti teologiją. Vis tik likimas po dvejų metų vėl jį nubloškė namo – 1589 m. rudenį jam teko išvykti į Kastiljonę ir pabūti tarpininku, kai, tėvui mirus, brolio Rodolfo pulkas pradėjo aršų kivirčą dėl palikimo su Mantujos Gonzagų šeima. Gana greitai Aloyzui sutaikius abi puses, jis vėl grįžo į Romą.

Tačiau ramiai studijuoti ir džiaugtis tarnyste Dievui Aloyzas ir vėl negalėjo, mat netrukus Italiją užklupo maras. Jis ėmė slaugyti sergančiuosius, prašydavo išmaldos vargšams ir pats prižiūrėjo ligonius, kuriuos surinkdavo gatvėse.

Tiesa, pasakojama, kad vieną sykį, jam besimeldžiant, įvyko stebuklas. Vieną 1590-ųjų rytą besimeldžiančiam Aloyzui pasirodė arkangelas Gabrielius. Jis pranešė liūdną žinią – Aloyzo laikas žemėje bus labai trumpas, todėl jis turėtų dar uoliau tarnauti Dievui.

Kadangi dėl epidemijos draugija neteko daug jaunų jėzuitų, Aloyzui buvo uždrausta slaugyti maru sergančiuosius. Bet vaikinas išsiprašė, kad jam leistų padėti kitoje ligoninėje, kur maro pacientų nebuvo. Vis tik vieną kartą savo dvasiniam palydovui Aloyzas išsitarė jaučiąs, kad Dievas jį netrukus pasišauks pas save. Ir išties Aloyzas užsikrėtė, kai į ligoninę iš gatvės atvedė vieną sunkiai sergantį žmogų.

Nors sveikata trumpam pagerėjo, deja, arkangelo įspėjimas buvo pranašiškas – liga pakirto Aloyzą ir 1591 m. birželio 21 d., būdamas 23-ejų, jis mirė. Jo palaikai ilsisi Šv. Ignaco bažnyčioje Romoje.

Jaunimo globėjas

A. Gonzagos šventumo garsas labai greitai apskriejo visą Europą, pasiekė Lietuvą–Lenkiją. Į šv. Aloyzo Gonzagos šventumo pavyzdį rodė Lietuvoje garsi XX a. moterų veikėja ir mokytoja, Dievo tarnaitė Adelė Dirsytė, Magadano kankinė. Maldoje, kurią sukūrė įkalinimo vietoje, ji kviečia melsti šventąjį A. Gonzagą, kad padėtų „mūsų tautos ieškotojams surasti vidinį gyvenimą“: „Šv. Aloyzai, kuris visą gyvenimą baltu žiedu žydėjai, kuris tyru oru alsavai, kuris didžiu vidiniu džiaugsmu spindėjai, kuris saulės šviesoje augai, žydėjai ir vaisių nešei, padėki mums iš aukštybių, padėki mūsų tautos ieškotojams surasti vidinį gyvenimą, palydėki mus visus skaisčiais idealų keliais. Amen.“

Aloyzas 1605 m. popiežiaus Pauliaus V buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1726 m. popiežius Benediktas XIII jį paskelbė šventuoju. Šv. Aloyzo atminimo diena minima birželio 21-ąją.

Benediktas XIII jį paskelbė jaunų studentų globėju, popiežius Pijus XI – katalikiškojo jaunimo globėju, taip pat jis sergančiųjų AIDS ir jų slaugytojų globėjas.

Šiupylių Šv. Aloyzo Gonzagos bažnyčia

Doc. Liudas Jovaiša

Šiupylių bažnyčios istorijos pradžia paprastai laikomas karaliaus Zigmanto Vazos 1623 m. fundacijos aktas, kuriuo valdovas patvirtino Šiaulių ekonomijos revizorių 1619 m. numatytą materialinį aprūpinimą naujai parapinei bažnyčiai.

Kie­li­kas (XVII a. pra­džia). (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

Ji turėjo būti skirta teritorijos tarp Šiaulių, Žagarės ir Joniškio gyventojams. Kadangi naujosios (vėliau Užmūšio vardu vadintos) bažnyčios klebono išlaikymui buvo paskirtas 15 valakų turintis Šiupylių kaimas, o revizoriai parinko vietą bažnyčiai Lukošaičių vaitijoje, ant kalnelio prie Šiupylių kaimo, manyta, kad ši šventovė ir buvo pastatyta pačiuose Šiupyliuose. Vis dėlto atrodo, kad pirmoji Užmūšio bažnyčia iškilo netolimuose Gruzdžiuose: arba pradinis revizorių sumanymas nebuvo įgyvendintas, arba bažnyčios dislokaciją netrukus nuspręsta pakeisti.

Švęs­to van­dens in­das (Juo­zas Vi­li­mas, 1921 m.). (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

1746 m. ar šiek tiek anksčiau Užmūšio klebonas, gyvenęs prie Gruzdžių bažnyčios, įsivėlė į konfliktą su Šiaulių ekonomiją laikiusio kunigaikščio Radvilos Žuvelės pareigūnais. Dėl to neteko sklypų, žemės valdų ir pragyvenimo šaltinių; gali būti, kad dėl to jam teko kuriam laikui „persikelti su pamaldomis prie naujos bažnyčios Šiupyliuose“. Tai pirmoji neabejotina užuomina apie šventovę Šiupyliuose. 1774 m. ji, kaip Užmūšio parapijos filija, paminėta 1774 m. Žemaičių vyskupijos bažnyčių sąraše. 1910 m. Šiupylių bažnyčia įgijo filijos su jai priskirta teritorija („cirkulu“) statusą, tad faktiškai emancipavosi iš Gruzdžių klebono globos; formalios parapijos teisės jai suteiktos 1971 metais.

Apie pirmąją Šiupylių bažnyčią šį tą sužinome iš 1788 m. inventoriaus. Tai buvo medinis pastatas su bokšteliu pagrindiniame fasade, dviem zakristijomis ir atskirai stovinčia varpine. Viduje stovėjo trys mediniai altoriai, sakykla šioje bažnytėlėje buvo įkomponuota taip pat kaip ir dabartinėje – viršum klausyklos.

1799 m. Gruzdžių klebonas Jurgis Vaitkevičius Šiupyliuose pastatydino naują bažnyčią, kuri buvo dedikuota šv. Aloyzui Gonzagai – iš garsios kunigaikščių giminės kilusiam jėzuitui, kuris mirė dar jaunas, studijuodamas Romoje XVI a. pabaigoje. Nežinome, kas galėjo paakinti tokį Lietuvoje neįprastą šventojo globėjo pasirinkimą. Galbūt neseniai ir nelabai toli jėzuitų pastatydinta Lauksodžio šventovė?

Naujoji Šiupylių bažnyčia 1799 m. galėjo būti pastatyta ant senosios pamatų, tik bokštas fasade turėjo būti stambesnis, su varpams skirtomis akustinėmis angomis. 1817–1818 m. šventovę apjuosė mūrinė šventoriaus tvora, o jos kampe pastatyta nauja varpinė. Didysis bažnyčios altorius buvo iliuziškai nutapytas ant galinės sienos, jame, kaip ir dabartiniame didžiajame altoriuje, kabojo šv. Aloyzo Gonzagos (pirmajame tarpsnyje) ir šv. apaštalų Simono ir Judo Tado (antrajame tarpsnyje) paveikslai. Šoniniai dviejų tarpsnių altoriai buvo mediniai, jų tituliniai paveikslai vaizdavo Švč. Mergelę Mariją ir šv. Antaną Paduvietį. Šie atvaizdai atitiko tuo metu Šiupyliuose švęstus visuotinius atlaidus. Šv. Aloyzo atlaidai minėti jo šventės dieną (birželio mėn.) ir antrą kas antro mėnesio sekmadienį; taip pat birželį buvo švenčiami šv. Antano atlaidai, rugsėjį – Švč. Mergelės Marijos vardo, spalio pabaigoje – šv. Simono ir Judo Tado.

Pro­ce­si­jų al­to­rė­lis (XIX–XX a. są­var­ta). (Vy­tau­to Bal­čy­čio nuo­tr.)

Pirmojo pasaulinio karo metu, vokiečių kariuomenei puolant, 1915 m. gegužės 1 d. Šiupylių bažnyčia su visu savo inventoriumi sudegė. Tuo metu nukentėjo ir daugiau Šiaulių krašto šventovių – Aukštelkės ir Gordų koplyčios, Kuršėnų bažnyčia. Dabartinė Šiupylių Šv. Aloyzo bažnyčia buvo pastatyta kun. Petro Račo rūpesčiu ir pašventinta 1922 metais, apie 1955–1960 m. jos interjeras dekoruotas tapyba. Tai Juodeikių šventovę primenantis paprasto tūrio, aklinu skardiniu fasado bokšteliu puoštas statinys, prie kurio pridurtas (už didžiojo altoriaus) siauresnis ir žemesnis zakristijos priestatas. Pastato išorės puošmena – XIX a. vietos meistrų darbo medinis altorėlis su Nukryžiuotojo skulptūra, anksčiau stovėjęs bažnyčios viduje, o dabar pritvirtintas viršum didžiųjų šventovės durų. Įsidėmėtina ir Žemaitijai būdingų formų (su „sijonėliu“ apatinėje dalyje) varpinė. Be to, minėtinas jau už šventoriaus ribų Šventųjų metų proga Šiupylių pavasarininkų 1934 m. pastatytas Dievui ir Tėvynei skirtas paminklas, išlikęs sovietmečiu.

Iš Šiupylių bažnyčioje išlikusių meno vertybių neabejotinai vertingiausias – XVII a. pradžios kielikas, išsiskiriantis gausiu ir Lietuvoje neįprastu manierizmo stiliaus dekoru, galbūt padirbintas viename iš Vokietijos miestų. Jis veikiausiai priklausė Gruzdžių bažnyčiai ir buvo perduotas liturginio inventoriaus netekusiai Šiupylių šventovei po Pirmojo pasaulinio karo. Be jo, akį patraukia stambių vynuogienojų reljefais puoštas istorizmo dailės kūrinys – procesijų altorėlis su Aušros vartų Dievo Motinos ir šv. Juozapo atvaizdais.

Šiupylių bažnyčios reikmenų ir puošmenų visuma vertinga kaip XX a. vietos meistrų darbų sankaupa. Čia minėtinos Nukryžiuotojo skulptūros (kai kurios – galbūt priskirtinos dievdirbiui Gaudentui Rimdeikiui?), liaudiški siuvinėti dirbiniai. Įdomus kūrinys – 1921 m. Kuršėnų puodžių dinastijos atstovo Juozo Vilimo sukurtas molinis švęsto vandens indas, atspindintis šiam regionui būdingas keramikos meno tradicijas.

Vytauto Balčyčio nuotraukos iš Lietuvos kultūros tyrimų instituto Sakralinio meno paveldo skyriaus archyvo



REDAKCIJA REKOMENDUOJA