REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualu2022 m. Rugpjūčio 28 d. 15:12

„Mažoji piligrimystė – aplink Šiaulius“

Šiauliai

Vytauto Balčyčio nuotr.

EtapliusŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


244028

Mergelės Marijos ėmimas į dangų – gana slėpiningas įvykis. Iki šiol yra žinoma keletas versijų, dogmų, kuriomis tiki katalikiškas pasaulis. Ką reiškia dangun paimtosios slėpinys?

Paslaptingasis Marijos ėmimas į dangų

Ernika Valančiūtė

Laidojimo vietos paslaptis

Rugpjūčio 15-ąją Bažnyčia šventė Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmę. Nors ir kasmet minima, ji vis dar apgaubta paslapties. Skelbiama, kad Jėzaus Motina Marija su kūnu ir siela paimta į amžiną savo Sūnaus šlovę.

Katalikų apologetas Karlas Keatingas rašo: „Žinome, kad po Kristaus nukryžiavimo Marija rūpinosi apaštalas Jonas“ (Jn 19, 26–27). Pirmieji krikščionių rašytiniai šaltiniai sako, jog Jonas persikėlė gyventi į Efezą ir kad Marija ėjo kartu su juo. Visgi ginčijamasi, kur ji baigė savo žemiškąjį gyvenimą – ar Efeze, ar grįžusi į Jeruzalę, tačiau nė vienas iš šių miestų ir joks kitas neteigė saugantys Marijos palaikus, nors teigė žinantys jos laikinojo kapo vietą.

Štai čia ir įdomu – kodėl nė viename mieste nėra palaidotų Marijos kaulų? Todėl ir peršasi išvada, jog jokių kaulų nebuvo. Ir žmonės tą žinojo. O juk Mergelė Marija yra viena tų, kurios palaidojimo vieta tikrai turėtų būti žinoma, pagerbiama.

Dvi dogmos

Ypatingoji Marijai suteikta privilegija – būti paimtai į dangų – išreikšta dviem Bažnyčios paskelbtomis dogmomis. Jos, beje, paskelbtos palyginti neseniai.

1854 m. buvo iškilmingai paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos nekaltąjį prasidėjimą, t. y. kad ji prieš savo gimimą jau buvo laisva nuo gimtosios nuodėmės, kad tokia išimtis tarp visų žmonių jai buvo suteikta dėl to, jog ji būsianti Dievo Sūnaus Motina; ją jau prieš gimimą pasiekė išganymo malonė, kurią visai žmonijai laimės jos Sūnus savo kryžiaus auka ir prisikėlimu.

O štai beveik po šimtmečio buvo paskelbta, jog Bažnyčia tiki Marijos ėmimą į dangų, tai yra, kad ją, nepaliestą gimtosios nuodėmės, iš karto po mirties jos Sūnus Jėzus prikėlė su kūnu ir siela ir paėmė į savo šlovę. Pasakojama, kad apaštalai, atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. Šį Bažnyčios tikėjimą, perduotą tradicijos, popiežius Pijus XII iškilmingai 1950 m. paskelbė dogma, t. y. visiems tikintiesiems privaloma tikėti tiesa.

Šv. Karolio Boromiejaus paveikslas.(Povilo Jarmalos nuotr.)

Liudijimai

Atviras Mergelės Marijos paėmimo į dangų fakto minėjimas prasideda puošniuose legendiniuose IV amžiaus pasakojimuose. Šiek tiek realistiškesnį liudijimą paliko šv. Jonas Damaskietis – tai kopija laiško, kurį V a. Jeruzalės patriarchas, vardu Juvenalijus, parašė Bizantijos imperatorei Pulcherijai. Imperatorė klausė apie Švenčiausiosios Mergelės Marijos palaikus. Patriarchas atsakė, kad pagal seną tradiciją Dievo Motinos kūnas po mirties buvo paimtas į dangų, ir išreiškė nuostabą, jog imperatorė šio fakto nežinojo (leisdamas suprasti, kad tai buvo plačiai žinomas dalykas to meto Bažnyčioje).

Juvenalijus prie savo laiško pridėjo pasakojimą, kaip apaštalai susirinko į Dievo Motinos laidotuves ir kaip po šv. Tomo atvykimo jos kapas buvo atvertas, o kūno nebuvo, kaip apaštalams buvo atskleista, jog Marija paimta į dangų su kūnu ir siela. Vėliau, šeštajame amžiuje, tikėjimą Marijos dangun ėmimu gynė šv. Grigalius iš Tūro ir nė vienas šventasis ar Bažnyčios tėvas neginčijo šios doktrinos.

Iš senosios Kurtuvėnų bažnyčios „persikraustęs“ Nukryžiuotojo altoriaus angeliukas. (Regimantos Stankevičienės nuotr.)

Reiškinio prasmė

Dievo Motinos paėmimas į dangų svarbus kiekvienam iš mūsų. Kuo? Marija pirmoji žengia keliu, kuriuo eina visi, kurių gyvenimas per krikštą susietas su Jėzumi – taip, kaip Marijos gyvenimas susijęs su Juo. Ji pirmoji žengia Bažnyčios prisikėlime. Marijos asmenyje Dievas tarsi nubrėžė pamatus to, kas laukia visos Bažnyčios. Nes visa Bažnyčia, panašiai kaip ir Marija, būdama nekalta ir šventa, bus paimta į dangų, bus prikelta. Toks tikėjimas akcentuojamas ėmimo į dangų reiškiniu.

Tikima, kad per Mariją Dievas norėjo parodyti, koks didis yra Kristaus įvykdytas atpirkimas, kokia šlovė laukia jam visiškai atsiveriančio kūrinio. Būdama apimta šlovės, Marija mums rodo kelią, kaip ją pasiekti. Tai kelias, kuriame ryškiai matomi du ženklai: tikėjimas ir nuolankumas.

Mūrinis Pakapės Nukryžiuotojo koplytstulpis. (Vytauto Balčyčio nuotr.)

Įvykis, tapęs švente

Šį Mergelės Marijos ėmimo į dangų įvykį įprasmino Žolinės šventė. Kasmet rugpjūčio viduryje, švęsdami Žolinę, prisimename Mergelę Mariją. Ši šventė mums leidžia pažvelgti į dangų, išvysti „naują dangų ir naują žemę“, Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų ir galutinę pergalę prieš blogį.

Kristus, nelaukdamas savo galutinio atėjimo, panoro suvienyti ją su savo šlove. Jis tai įvykdė tuoj pat po Marijos užmigimo (būtent taip Bažnyčios tėvai vadina Marijos mirtį), neleisdamas jos kūnui sugesti ir paimdamas jį į Dievo šlovę.

Lietuvoje Marijos ėmimo į dangų šventė vadinama Žoline. Panašiai – Žoline arba Šaknine – šią šventę vadina slavų tautos. Taip pat ir tose šalyse, kuriose nenaudojamas Žolinės pavadinimas, šios šventės dieną šventinami žolynai, javai, vaistažolės. Viena vertus, žolynai ir gėlės – tai tradiciniai Mergelės Marijos gerbimo atributai, giesmėse ji vadinama lelijos, rožės ir kitų gėlių vardais.

Antra vertus, krikščioniškos šventės susiejimas su žolynų šventinimu aiškinamas kaip Bažnyčios globos žmogaus siela ir kūnu simbolis. Taip gydymo vaistažolėmis ir maldos už ligonius veiksmingumą aiškino garsioji viduramžių Vokietijos šventoji Hildegarda Bingenietė. Be to, Žolinės šventė daugelyje šalių sutampa su javų derliaus nuėmimu. Procesijose šios šventės proga nešami javų pėdai arba iš javų nupinti vainikai. Dėkojama Dievui, kad, Švenčiausiajai Mergelei Marijai užtariant, laimino laukus ir žmogaus rankų darbą.

Pažinta ir nepažinta Pakapės bažnyčia

Regimanta Stankevičienė

Istorija lėmė, kad net trylika Šiaulių dekanato bažnyčių – mūrinės, o medinių jų – tik septynios. Iš pastarųjų išsiskiria trys didesnės, įspūdingesnės, pastatytos XIX a.: 1879 m. iškilusi liaudiškosios architektūros tradicijai priskirtina Pakapės Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, ankstyvesnė, tačiau XX a. tarpukariu rekonstruota Bazilionų šventovė ir 1881 m. pastatyta profesionalios ir savitos architektūros Raudėnų bažnyčia.

Senas žibintas. (Povilo Jarmalos nuotr.)

Katalikų šventovės Pakapėje istorija senesnė už dabartinį pastatą. Apie XVIII a. 7–8 dešimtmečius Karpių Pakapės–Gilvydžių valdose esančiose kapinėse buvo pastatyta šios šeimos atstovų globojama medinė koplyčia. Jau to amžiaus pabaigoje ji tapo Kurtuvėnų parapijos filija, bet iki XIX a. vid. veikė kaip privati, dvaro kukliai išlaikoma ir tikinčiųjų aukomis remiama kapelionija.

XIX a. 6 dešimtmetyje šventorių aptvėrė, pastatydino varpinę, bažnyčios inventorių pagausino (įgijo šv. Kazimiero pacifikalą, šv. Karolio Boromiejaus paveikslą) Pakapėje ilgai kunigavęs Jokūbas Butavičius. Šiuos darbus bus parėmęs Rėkyvos dvaro savininkas Eustachijus Karolis Karpis. Vyskupui Motiejui Valančiui 1861 m. rugsėjo 5 d. iš Pakapės bažnyčios sakyklos paskelbus sprendimą leisti čia įkurti parapiją, jau po dešimties dienų E. K. Karpis surašė jos fundacinį aktą, skirdamas žemės, miško ir kasmetę pinigų sumą. Atnaujinta ir parapine tapusi bažnyčia pašventinta fundatoriaus globėjo Šv. Karolio Boromiejaus titulu.

Ant sienos tapytas altorius su šv. vyskupo Stanislovo paveikslu. (Povilo Jarmalos nuotr.)

Pirmasis klebonas Antanas Gintila ir jo darbo tęsėjai, padedami ne tik dvaro (jo vaidmuo, 1863 m. mirus E. K. Karpiui ir panaikinus baudžiavą, sumenko), bet ir buvusių jo pavaldinių – parapijos ūkininkų, vis puošė ir gražino bažnyčią, įgijo dabartinėje varpinėje tebekabantį 1877 m. Antonio Vlodkovskio Vengruve lietą varpą. Klebonaujant kun. Juozapui Paškevičiui, 1879 m., pastatyta nauja didesnė dabartinė bažnyčia. 1880 m. vyskupas Aleksandras Beresnevičius šventovę konsekravo Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų titulu. Šventoriaus tvora perstatyta, įžengus į XX a., o nedidukė nauja varpinė suręsta XX a. 3 dešimtmetyje.

Pakapės bažnyčia nepriskirtina kokiam nors architektūros stiliui, tačiau tai išlakus – aukštas ir monumentalus, iš lauko liaudiškai santūria raiška pasižymintis kryžiaus plano sakralinis pastatas. Pagrindinio fasado bokštelį užbaigiančiame kryžiuje įamžinta statybos data – 1879. Pastato išorėje virš angų tik atgautosios nepriklausomybės metais pritaisyti liaudiško stiliaus pjaustiniai.

Barokiniai Šv. Antano altoriaus drožiniai. (Povilo Jarmalos nuotr.)

Bažnyčios vidus savitas dėl šoninių pastato sparnų sąrangos. Sparnuose įrengtų zakristijų kartais aptinkama, bet čia jos neįprastai atidalytos šių iškyšų galuose, virš jų įrengtos atviros galerijos, o priekyje palikta vietos seklioms koplyčioms. Šventovės interjeras vientisas, šviesus. Navos perskirtos liaunų stulpų, liaudiškai – tiesiai – atremtų į lubas, poromis. Sienų ir lubų būta dekoratyviau ištapytų, dabar interjerui barokinio puošnumo suteikia tradiciniai medinės sakralinės architektūros elementai: galerijos, durys, langų forma, o labiausiai – dekoratyvūs altoriai ir sakykla. Meistriškais drožiniais pagražintas eklektinis didysis altorius su plakatišku tituliniu Marijos Ėmimo į dangų ir subtiliai nutapytu Švč. Trejybės paveikslais, šv. Juozapo, šv. Petro ir angelų skulptūromis pastatytas 1891 m. Retas, drožiniais apdailintos plokštės – antepedijaus slepiamas reliktas yra anksčiau (gal statant bažnyčią) sumūrytos mensos – altoriaus stalo priekio ištapymas simboliais ir gėlėmis.

Didysis bažnyčios altorius prietemoje. (Povilo Jarmalos nuotr.)

Du šoniniai presbiterijos altoriai sukomponuoti iš kelių laikotarpių barokinių ir naujesnių elementų. Kairiajame jų yra šv. Antano Paduviečio ir šv. Jurgio XIX a. II p. paveikslai. Dešinįjį puošia du Švč. Jėzaus Širdies atvaizdai; už apatinio – 1935 m. įgytos tiražinės statulos – tebėra kilnojamas šv. Karolio Boromiejaus paveikslas, jį 1857 m. nutapė rygietis T. Tichejevas, kūręs ne vienai Šiaulių krašto bažnyčiai. XX a. tarpukaryje perdarytame kairiosios koplyčios Nukryžiuotojo altoriuje su liaudiškos raiškos Jėzaus skulptūra ir profesionaliu šv. Pranciškaus Asyžiečio paveikslu akį traukia antrojo tarpsnio drožiniai su angeliukų figūrėlėmis. Pūstažandžiai, bukomis noselėmis dangaus pasiuntinukai, kaip ir ant sakyklos stogelio trimituojantis angelas, – XVIII a. vid. datuojami senosios Kurtuvėnų bažnyčios meninio inventoriaus likučiai. Iš šios motininės parapijos bažnyčios kilę ir senieji XVII a. pab.–XVIII a. vid. presbiterijos šoninių altorių drožiniai.

Senosios Kurtuvėnų bažnyčios reliktai Nukryžiuotojo altoriaus viršuje. (Povilo Jarmalos nuotr.)

Penktasis altorius – kadaise populiaraus, o dabar itin reto tipo – iliuziškai nutapytas ant sienos. Prie jos prikaltas ir pirmojo tarpsnio šv. vyskupo Stanislovo paveikslas, papuoštas išskirtinio dekoro XVIII a. aptaisais, bet pats apverktinos būklės. Tai nebeišlikusios Pašiaušės jėzuitų bažnyčios reliktas, į Pakapę atkeltas iš šiai parapijai priklausiusios Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje suniokotos Naujosios Pašiaušės koplyčios.

Veikiausiai iš kažkokios nežinomos bažnyčios į Pakapę yra perkelti ir vertingi klasicistiniai vargonai. Šį labai blogos būklės instrumentą, kaip ir pertapymų pagadintus Pakapės bažnyčios tapybos kūrinius ir kai kuriuos kitus meninius reliktus ar bent jau šv. Stanislovo paveikslą (ir jo altorių), reikėtų gelbėti ir profesionaliai, laikantis reglamentų, restauruoti. Nors pastaraisiais dešimtmečiais vietos klebonai ir tikintieji dėjo daug pastangų suremontuoti šventovę ir buvo atlikta daug vykusių darbų, tačiau, tvarkant interjerą, neišvengta kai kurių klaidų.

Šventoriaus kaimynystėje, prie besmengančios senosios špitolės, tebestovi mūrinis, senesnis už bažnyčią mažosios architektūros statinys – XIX a. I p. mūrinis koplytstulpis. Šventoriuje ir kapinėse galima aplankyti kelių Pakapės kunigų ir kitus išskirtinesnius paminklus, o nuo didžiųjų šventoriaus vartų pažvelgus į kitą gatvės pusę, tenka apgailėti nykstantį senosios klebonijos kompleksą, bylojantį apie provincijos parapijoms kylančius iššūkius, norint aprėpti visus darbus ir tinkamai išsaugoti paveldą. Bet tai jau kita tema.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA