REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Gruodžio 25 d. 10:03

M. Ma­li­naus­kas SJ: „Kiek die­no­je se­kun­džių, tiek pro­gų my­lė­ti“

Šiauliai

„Priim­ti ki­tą žmo­gų ir ge­bė­ti drą­siai pa­sa­ky­ti: „Ačiū, kad esi.“ Nes ki­taip ne­bū­tų pra­smės nė tų šven­čių švęs­ti. Kū­čios mums tai pri­me­na. Ypač ka­lė­dai­čio lau­žy­mas: mes lau­žia­me, dė­ko­ja­me ir at­si­pra­šo­me, su­si­tai­ko­me, džiau­gia­mės“, – apie nuo­šir­dų dė­kin­gu­mą kal­ba ku­ni­gas Min­dau­gas Ma­li­naus­kas SJ. (Audronio Rutkausko nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


198501

Kū­čių ir šv. Ka­lė­dų lai­kas, da­bar už­gož­tas links­my­bių ir ma­te­ria­lių do­va­nų, sa­vy­je ne­ša ki­to­kio džiaugs­mo ir do­va­nos pra­smę. Apie tai, kad svar­biau­sia do­va­na yra mū­sų pa­čių ir ar­ti­mų­jų bu­vi­mas ša­lia bei ga­li­my­bė do­va­no­ti jiems sa­vo dė­me­sį, at­si­pra­šy­ti ir pa­dė­ko­ti, kal­ba­mės su Šiau­lių Šv. Ig­na­co Lo­jo­los baž­ny­čios Jė­zui­tų re­ko­lek­ci­jų na­mų va­do­vu, vie­nuo­liu, ku­ni­gu Min­dau­gu Ma­li­naus­ku.
 

Įsibauginimas atima džiaugsmą

Daugeliui pastarųjų metų švenčių nuotaiką temdo baimė, nerimas ar nesaugumo jausmas. Žmonėms, neužtikrintiems dėl esamos situacijos, sunku patirti pilnatvės džiaugsmą. Anot kunigo Mindaugo, nutiko taip, kad kai kurie natūralūs dalykai, tokie kaip prisilietimai, susitikimai, atimti dėl baimių.

„Yra įsibauginimo ir jis ne visada racionalus. Informacijos labai daug ir ji keičiasi: gali vienaip galvoti, paskaitai kažkokį straipsnį – jau kitaip galvoji. Apie ką galvoji – tuo ir maitiniesi. O jei žmogus neturi, kaip sustabdyti šių minčių, tai ir gyvena bėgime kažko išvengti, kažką prasukti ir nebežino, kur tas džiaugsmo matas, kuo remtis. Tikėjimas labai turėtų padėti žmogui, nes tikėjime, maldoje jis sustoja ir įsivertina, kur yra“, – paprastą ramybės receptą atskleidžia vienuolis.

Baimė ir pozicijų įvairovė supriešino visuomenę. Kunigas sako, kad kaip tik daugybės nuomonių buvimas, pagarba joms ir yra demokratijos išraiška. Todėl turėtų būti priimta su džiaugsmu.

„Jeigu bandoma gyventi kartu, tai didžiausios demokratinės laisvės išsipildymas. Bandyti užtildyti ir nenorėti suprasti, teigti, kad visi privalome vakcinuotis, ar teigti, kad viskas melas, – radikalumo tendencijos. Jei kažkas kalba, kad dalis religiniu pagrindu nesivakcinuoja ir sako, kad čia tamsa ir nemokslas, tie kalba apie kažkokius baubus, kurių net nepažįsta. O kai pakalba su kunigais, pamato, kad jie daug labiau išsilavinę negu tie, kurie šneka. Supriešinti – tai siaurumas. Reikia rasti vietą kiekvienam. Tai – laisvės išraiška. Pasidžiaukime, kad yra skirtingų nuomonių, ir ieškokime bendro sutarimo. Kita vertus, kodėl negerbti žmogaus baimės? Gal jis sunerimęs?“ – apie visiškai nereikalingą susipriešinimą sako kunigas.

Kaipgi mums visiems, tokiems susipriešinusiems ir įsibauginusiems, atrasti ramybę ir susėsti prie bendro Kūčių stalo?

„Kai norima ramybės ar džiaugsmo, paprastai žmogus turi omeny savo nerimą, savo liūdesį. Ir kuo labiau jis tai augina, tuo didesnis poreikis, įtampa kyla. Net noras pagriebti kitą: „Duok man tos ramybės!“ Bet pirmiausia reikia galvoti, nuo ko viskas prasideda. O pirmiausia juk yra kitas žmogus ir aš jam esu dovana. Čia ir yra pagrindas, kurį įvertinus, galima toliau eiti. Tada ateina susitaikymas, ateina ramybė, ateina džiaugsmas. Mes gyvename ir senstame. Mums dar yra duota proga švęsti, susitikti, kalbėtis, dar yra proga parodyti meilę. O meilė visada yra duoti“, – tiesą primena jėzuitas.

91807.jpg

Mums ne daiktų reikia“

Svarbu nesumaišyti tvarkos: pirma yra branda ir noras duoti, dalytis, nesitikint grąžos.

„Jeigu tik sumaišai šią tvarką, prasideda nerimas. Jeigu galvoji nuo kito galo – aš noriu ramybės. Kaip čia ją iš kur paimti arba kas čia man ją duos? Tada ir būna reikalavimų, neišpildytų lūkesčių. Net ir kokias dovanas duodant, norisi, kad kiti irgi sureaguotų adekvačiai“, – sako kunigas.

Jo teigimu, į tokius dalykus, kaip ramybė, džiaugsmas, reikėtų žiūrėti kaip į vaisius, kaip į rezultatą. „Man patinka palyginti su augalu: jis gauna saulės ir kaip reakciją išskiria deguonį. Čia kažkas panašaus: esmė yra susitikti su saule, o deguonis, kaip rezultatas, būtų džiaugsmas ar ramybė“, – kalba M. Malinauskas.

Pirmiausia yra susitikimas, santykis, galimybė susitikti. Tai ir yra dovanų dovana. Nes žinome, kad ir liga čia pat, ir mirtis čia pat. Dažnai negalvojame apie tai, bet kai švenčiame dvasines šventes, ten yra ir gimimas, ir mirtis, ir prikėlimas. Jie vienas kitą maino.

Pasak kunigo, jeigu Marija ir Juozapas būtų galvoję, kokiomis sąlygomis gimsta kūdikis – ne namie, bet kažkokiuose laukuose, tvarte, kur šalta, nepatogu, tada galėtų kilti visokių minčių: „Mes čia apleisti. Ar čia taip turi būti? Ar čia toks teisingumas?“ Bet jie apie ką kitą galvojo: „Mums kūdikis duotas, Dievas mums davė save patį.“ Ir jie turėjo didžiulį džiaugsmą, kad tuo su kitais galėjo dalytis: piemenimis, karaliais, su mumis. Ir mes to einame švęsti į bažnyčią.

Ir šeima, nors ir nepriteklių, neteisybę patyrė, bet dalijosi ramybe, džiaugsmu, dalijosi tuo, ko mums iš tikrųjų reikia. „Mums ne daiktų reikia, ne specialių aplinkybių, o išgyvenimo, kad esi vertingas, kad kiti šalia irgi yra vertingi, duoti mums kaip dovana. Ir aš pats duotas kaip dovana“, – kalba M. Malinauskas.

O, man duota galimybė!“

Kunigas kartais pagalvoja apie Lietuvą prieš 200 metų. Ateina viena kariuomenė – nusiaubia viską. Prasideda badas, siaučia maras. Ir dar tuo metu nėra jokio supratimo, kaip maras plinta. O dabar mes puikiausią supratimą turime, saugomės, vienas kitam padedame, solidarizuojamės.

Bet kaip tuomet žmonės reaguodavo? „Aš dar gyvas. Mes dar gyvi. Ir aš tau galiu padėti, tu man gali padėti.“ Iš to atsiranda meilė ir ramybė. Dabar dažnai pamirštame, kad yra kitas žmogus, kad mes gyvename, mums duota galimybė pradėti tarsi viską iš naujo, atsinaujinti, o ne tęsti kažkokį murmėjimą ir priekaištus: „Tu man – tą, aš tau – aną…“ Ir taip be galo, be pabaigos.

Kunigas kalba, kad anksčiau gyvenimo aplinkybės turbūt labiau mobilizuodavo, primindavo, kad yra ir Dievas. O dabar toks įpratimas, kad ir su ta pačia sveikata: nueisiu pas gydytojus, mane atkočios ir tęsiu. Bet pandemija šiek tiek priminė realybę: nėra ir tiek vietų, nėra tiek ir gydytojų ir, galiausiai, negali apskaičiuoti, ar sunkiai susirgsi, ar lengvai.

Todėl reikia gyventi, kurti, daryti gera. Nes juk ką žmonės sako mirties akimirką? Labiau mylėtų kitą, labiau klaustų kito nuomonės, nei bruktų savo, ieškotų, kaip labiau prisidėti prie kito žmogaus gerovės. „O gyvenimo eigoje kažkur skubame, kažko ieškome ir neužčiuopiame. Ir tik tada, kai vos ne vos išsigelbėjame, galvojame: „O, man duota galimybė!“ Reiktų visada galvoti iš šios perspektyvos – man dovanota galimybė gyventi. Kiek sekundžių yra šią dieną – tiek yra man duota progų mylėti ir daryti gera“, – dovaną, kurią kiekvienas turime, įvardija jėzuitas.

Dovana – ne gauti, o duoti?

Pasak kunigo, kai mylintys žmonės eina į santuoką, jie žino: aš turiu žmogų, kuriam galiu duoti, kuris priima mano dovaną. Tada grįžta šimteriopai. Jeigu pradedama nuo kito galo: „Ką jis man duos? Ar čia mane myli? Ar mylės?“, ilgai tokie santykiai nesitęs.

Jėzus, siųsdamas į pasaulį apaštalus skelbti evangelijos, sakė: „Neškite ramybę. Kur tik užeisite – sakykite: „Ramybė Jums.“ Jeigu bus ten verti ramybės žmonės, jūsų ramybė nusileis ant jų ir pripildys. Jei nebus – tai ramybė grįš pas jus.“

„Nieko nepraranda žmogus dalydamasis. Tai kaip ugnis – besidalijant ji uždega ir kitus. O jeigu žmogus tik smilksta ir laukia, kas mane čia įkvėps ar uždegs, tai tokie smilkstantys ir pasilieka. Nusivilia ir nebesitiki, ar tikrai mane mylės, ar tikrai gero linkės. Žmogus pats turi pasiryžti būti kantrus, geras, ištikimas. Nuo to viskas prasideda. Ir bet koks susitaikymas nuo to prasideda – kai iš dviejų susipriešinusių pusių vienas žengia pirmą žingsnį ir sako: „Noriu atsiprašyti, atitaisyti, duoti“, – kalba kunigas.

Neretai iš šeimų ateiname ne visada iki galo suaugę, gavę tikro palaikymo, meilės. Ir ieškome tada tarsi duoneliaudami kasdienybėje, kas papildys šias mano meilės baterijas, kas užpildys tuos rezervuarus.

rtk09149.JPG

Dėkingumo stalas

Todėl prie šventinio Kūčių stalo M. Malinauskas ragina atsinešti dėkingumo. Ir nebūtinai už kažką konkretaus, bet vien už tai, kad tie žmonės šalia tiesiog yra. Padėkoti ir atsiprašyti. Paprastai. Ir kuo nuoširdžiau.

„Atsiprašyti ir nesumaišyti to su savigrauža, su kažkokiu pasiteisinimu. Atsiprašyti iš tikrųjų. Net ne su kokiais pažadais, kad daugiau taip nedarysiu. Nes tada prasideda visokie niuansai, sąlygų kėlimai. Tiesiog atsiprašyti: „Man tikrai skaudu.“ Ir priimti praeitį kaip dovaną augimui. Priimti kitą žmogų ir gebėti drąsiai pasakyti: „Ačiū, kad esi.“ Nes kitaip nebūtų prasmės nė tų švenčių švęsti. Kūčios mums tai primena. Ypač kalėdaičio laužymas: mes laužiame, dėkojame ir atsiprašome, susitaikome, džiaugiamės“, – apie nuoširdų dėkingumą primena kunigas.

Žmogui dažnai sunku suvokti, kad net ir sunkūs dalykai duoti kaip dovana. Praeina laiko, kol suvokiame, kad gavome dovanų brangią pamoką.

„Yra kliūtis ant kelio – nereiškia, kad esi prakeiktas. Tai tau pamoka: arba statai tiltą iš kliūties, arba kliūtį patrauki. Arba atrandi toje kliūtyje deimantą. O gal žinią, kad reikia kilti aukštyn? Į sunkius dalykus reikia žiūrėti kaip į pamoką, kurią turi išmokti. O į gerus – kaip į dovaną. Reikia liautis žvalgytis į praeitį ir bėgti, tikint, kad neva viskas bus rytoj. Rytojus dar neegzistuoja. Yra tik dabar. Galima išgyventi dabartį. Ne veltui Dievo vardas yra „Aš esu, kuris esu – esantysis“. Tai ir išgyveni šitą dovaną su juo“, – šypsosi M. Malinauskas.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA