REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2022 m. Spalio 29 d. 13:48

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ: „Danguje bus įdomus sociumas“

Šiauliai

Audronio Rutkausko nuotr.

Elena MonkutėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


249789

Vėlinės ir Visų Šventųjų diena yra proga susimąstyti apie mirtį, kapines, sielvartą, mirus artimajam, taip pat ir apie gyvenimą bei viltį. Artėjant šioms šventėms, su kunigu jėzuitu Mindaugu Malinausku aiškinamės, kuo jos skiriasi, kas yra mirtis ir kaip jos nebijoti, ko danguje bus daugiausia ir ar galima linkėti putinui (autorės pageidavimu pavardė iš mažosios raidės, – red. past.) mirties.

– Artėja Vėlinės ir Visų Šventųjų diena, tačiau mes jas dažnai suplakame į vieną. Kuo šios dvi dienos skiriasi ir kuo yra panašios?

– Suprantame, kad yra žmonės, kurie gyvena čia, žemėje. Kai jie miršta, jeigu dar nėra šventi, jiems yra toks laikotarpis, kurį tradiciškai vadiname skaistykla. Jie laukia to nuskaistinimo, nutyrinimo, kad patektų į dangų ir taptų šventi. Taigi, esame mes, yra mirusieji, vėlės, ir yra visi šventieji, kurie jau pateko į dangų. Mūsų didžiulė užduotis yra melstis už savo mirusius artimuosius, kad jie kuo greičiau patektų į dangų, taptų šventi. Viskas labai dera: mes, kurie keliaujame čia, žemėje, mylime ne tik esančiuosius šalia, bet ir pasirūpiname tais, kurie keliauja amžinybėn. Tam tikrai reikia turėti pasitikėjimo, kad gyvensime amžinai. Be jo lieka tik kapų tvarkymas. Bet vėlgi – kam tvarkyti kapus, jeigu neturime vilties, kad darome gera? Net pačiu kapų sutvarkymu užtariame savo artimuosius, kad jie patektų į dangų.

Ši vizija yra labai pozityvi. Kitose religijose bijoma mirusiųjų: jie vaizduojami kaip šmėklos, kažkokios pabaisos, kurios ateis, pagriebs. Iš to kilo ir Helovinas. Bet juk tai yra mūsų artimieji, kuriuos mes mylime ir kurie myli mus. Nereikia jų bijoti, reikia melstis, lankyti kapus – tai yra vienos švenčiausių vietų. Kiek ten maldų, kunigų palaiminimų, iš meilės išlietų žmonių ašarų! Tai tikrai šventa vieta, nors populiariai norima parodyti, kad kapinės yra kažkas baisaus, kad mirusieji tau griebs už kojos ir įtrauks. Iš tikrųjų tai yra pati geriausia vieta turėti ryšį su dangumi. Todėl ir Vėlinės, ir Visi Šventieji dera.

Kapus lankyti galima ir anksčiau, nei yra tos šventės, – paruošti, papuošti. Už mirusiuosius meldžiamasi jau nuo lapkričio 1 d. Tą dieną akcentuojami tie, kurie yra jau galutiniame taške – danguje. Todėl labai verta Visus Šventuosius švęsti bažnyčioje. Daug žmonių nueina tik į kapines, o bažnyčią apleidžia. Nepuoselėja minties, kad už artimuosius meldžiamės ne šiaip sau, o kad jiems būtų naudos, kad būtų išgryninti, pašventinti. Tikime, jog mūsų maldos yra stiprios ir reikalingos, bet vis dėlto reiktų susijungti ir su didžiąja šeima – Bažnyčia – ir pasimelsti
šv. Mišiose.

– Ko reikėtų nepamiršti, lankant kapus?

– Yra tam tikras laipsniškumas. Geriausia nešti pašventintas žvakes, nes tada tai atliekame ne tik kaip žmogišką, bet ir kaip bažnytinį veiksmą, kuris duoda dvasinės naudos. Pašventinta žvakė rodo pagarbą, kitokį nusiteikimą, atvirumą Dievo veikimui. Jeigu neturi pašventintos žvakės, tai gali atnešti ir kitą, bet geriausia naudoti pačius geriausius dalykus. Pašventintos žvakės, palaimintas paminklas, palaidojimas su kunigu duoda dvasinės naudos. Jeigu įjungiame tiktai kapitalistinį mąstymą, norime visko greičiau, daugiau, pigiau. Bet ar tai yra didesnė pagarba? Kai mylime savo artimuosius, siekiame didesnio susikaupimo, atsidavimo, šventumo.

– Kas katalikams yra mirtis?

– Tai tikrai yra šios žemiškos kelionės pabaiga. Žinome, kad turime amžinybę. Ateis diena, kai visi kelsis iš numirusiųjų, tada bus Paskutinis teismas. Bus žemė pakeista ir žmonės pakeisti. Tada visi žmonės gyvens danguje, o jeigu nenori priimti dangaus, priešinasi – renkasi pragarą. Skaistykla jau nebegalios. Kol neįvyko Paskutinis teismas, skaistyklos laikotarpis mums labai svarbus: meldžiamės už mirusiuosius, kad jie kuo greičiau patektų į dangų. Taigi, galiausiai mirtis tėra vartai į amžinybę.

Mūsų žmogiška prigimtis sako bijoti mirties. Ir labai gerai: jeigu turi mirties baimės, tai dar sveikas žmogus. Su tikėjimu galima tą mirties baimę pakeisti, atrasti prasmę. Jeigu žmogus neturi tikėjimo ir vizijos, kad reikės kažkur eiti ir pateikti ataskaitą, tai jam mirtis – didžiausia katastrofa: viskas baigiasi.

– Sakote, kad mirtis yra vartai į amžinybę, tačiau vis tiek reikia jos bijoti?

– Mūsų kūnas to dar nežino. Maldoje, šventame gyvenime turime tą mirtį po truputį peržengti. Šv. Paulius sakė, kad jam geriau mirti ir eiti į dangų, bet jis pasilieka dėl žmonių – kad jiems padėtų atrasti tą patį dangų. Jis jau nugalėjo mirties baimę. Žmogus su tikėjimu sako: „Ne, aš einu į dangų“, ir nugali. Tai yra kova tarp to, kas žemiška, ir to, kas dvasiška, dieviška.

– Kaip reikia gyventi, kad, atėjus paskutinei valandai, galėtum pasakyti „Man nebaisu – aš einu į dangų“?

– Tai yra kiekvienos dienos užduotis. Kiekviena diena turi turėti kažkokį momentą, kai pagalvoji: „Aš šiandien esu pasiruošęs mirti.“ Atrodo, baisi mintis, bet ir vertinga. Dėl ko aš gyvenu šiandien? Senovės išmintis – memento mori (liet. atmink, kad mirsi). Kai patogiai gyvename, mirtis atrodo labai toli. Bet jeigu būtų maro laikai ir tu šiandien dar gyveni – šlovė Dievui, tu dar gyveni, tau duota galimybė. Vis tiek ateis diena, ar tai bus po 10 metų, ar po 50, kai reikės mirti. Ar bus žmogus tada pasiruošęs? Ar įmanoma pasiruošti per vieną dieną?

Tie, kurie miršta, dažnai sako: „Ką aš turėjau padaryti?“ Daugiau laiko skirti artimiesiems, prasmingiems dalykams, mažiau kaupti turtus, save kankinti baimėmis ir mintimis, kad privalu kažką pasiekti ar įtikti kitų skoniams, nuomonėms. Mirties akivaizdoje žmonės įvardija dalykus, kurie yra tikrai vertingi. Kai mirtis toli – „Palauk, rytoj, aš užsiėmęs“. Tikėjimas, malda yra proga sustoti: kas šiandien buvo esmė? Dievas vis dėlto šiandien kažką veikė per mane, kažkur mane siuntė. Rytoj galbūt nebebus naujos dienos – reikės stoti prieš teismą.

– Kodėl mes sielvartaujame, kai artimieji numiršta? Juk tikime, kad jie išeina į geresnį pasaulį.

– Prisirišame, pamilstame ir jaučiamės skolingi: galbūt per mažai laiko skyrėme, per mažai atsiprašėme. Tai kaupiasi diena iš dienos – kažkur bėgame, lekiame. O tikėjimas sako, kad mes amžinai gyvensime su savo artimaisiais. Tuo tikime ir norime, kad taip būtų.

Ar aš galiu su tikėjimu pašventinti taip savo gyvenimą, kad bendrautume ne tik kaip kūnas ir kraujas, bet ir kaip tikintieji, kurie ir dabar myli vienas kitą, ir toliau eis kartu? Tai yra viso gyvenimo užduotis. Didžiausia bėda tikinčiajam – matyti, kad žmogus ne tik čia vargsta, bet ir nesirenka sąmoningai dangaus. Tai yra didžiausias skausmas. Dėl to mes meldžiamės: Dieve, paprotink tą žmogų, šventieji, susiburkime ir gelbėkime tą sielą.

– Ar įmanoma taip išgelbėti sielą? Tarkime, žmogus buvo netikintis ir gyveno nelabai dorai.

– Tai yra esminis klausimas. Mes tikime dangumi, o kitas gali netikėti. Dėl to ryšio ir meilės tarp artimųjų Dievas galbūt mirties valandą apšvies tą protą. Yra liudijimų apie klinikinę mirtį: žmonės mato šviesą, grįžę pasakoja, kaip ten buvo gera, ir keičia gyvenimą. Galbūt iš tikrųjų bent jau po mirties bus tas momentas, kai galės pasakyti: „Nesąmonė, kur aš einu. Vis dėlto renkuosi artimųjų, kurie tiki dangumi, kelią.“

Labai svarbu melstis už artimuosius – kad visus taip suimtume ir į dangų! Jeigu atsiranda nors vienas, kuris turi viltį, viskas įmanoma. O kiek vaikų miršta... Tai juk irgi sielos. O jie net nežino, tai reikia kažkam žinoti, kad ir juos visus nusivestume. Dangus bus labai įdomus: suaugusiųjų gal bus mažuma, bus daug mažutėlių. Danguje bus įdomus sociumas.

Kun. Mindaugas Malinauskas SJ: „Labai svarbu melstis už artimuosius – kad visus taip suimtume ir į dangų! Dangus bus labai įdomus: suaugusiųjų gal bus mažuma, bus daug mažutėlių. Danguje bus įdomus sociumas.“ (Audronio Rutkausko nuotr.)

– Ar Dievas yra teisingas, ar gailestingas?

– Ir toks, ir toks. Reikia nesupriešinti. Dievas visada gerbia žmogaus laisvę. Jeigu žmogus sako „ne“, Dievas tai gerbia: ačiū, ne – tai ne.

Reikia galvoti apie gerus tėvus. Pavyzdžiui, yra kūdikis ir jis dar nieko nenusipelnė. Tėvai jį myli vis tiek, nes turi jam daug vilties. O jeigu kūdikis isterikas, visą laiką rėkia, ar Jį baudžia? Net jei ir baudžia, tiki, kad tai padės jo auklėjimui. Dievas, sukurdamas šeimą, pats tampa tėvu. Mes jį ir vadiname Tėvu. Jis su mumis visada elgiasi taip, kad tai būtų mūsų naudai, o ne žalai. Tėvų didžiausia užduotis yra užauginti dorą vaiką. Dievas taip pat mus veda – kartais griežčiau, kartais parodydamas daugiau meilės, nei mes galime įsivaizduoti. Bet Jo tikslas yra mūsų išgelbėjimas, amžinoji laimė.

Dažnas tikintysis, tik patyręs daug bėdų, atranda tikėjimą. Jeigu viskas būtų ramu ir gera, jis net netikėtų. Ko dar norėti? Viskas jau duota. Kai kažkas neatitinka, kažkas ne taip, nesiseka santykiai su žmonėmis, Dievas per tai sako: „Palauk, ateik pas mane, rasi tokį kelią, kokio nori.“ Eiti su Dievu reiškia rasti savo laimę.

– Jeigu Dievas yra ir teisingas, ir gailestingas, kodėl vyksta tokie baisūs ir daug gyvybių nusinešantys dalykai kaip karas, pandemija?

– O jeigu pagalvotume apie viduramžius – dar baisiau. Mes suvaldėme, o anksčiau nesuvaldydavo. Svarbi mūsų laikysena. Ar mes pakankamai dėkojame Dievui? Gal nedėkojame ir pasiduodame egoizmui. Bėdos dažnai ateina ir iš žmonių egoizmo. Aišku, daug lemia ir gamtos reiškiniai.

Šis laikas yra skirtas atsiversti, grįžti pas Dievą. Yra istorija apie Adomą ir Ievą. Jie nusidėjo ir atėjo ne tik nuodėmės ir blogis į pasaulį, bet ir katastrofos. Aišku, sunku tai logiškai suvesti į vieną liniją: kaip pasaulis gali būti toks gražus ir geras prieš nuodėmę, o po jos – jau su visomis bėdomis? Vis dėlto visa, kas yra bloga, yra dėl piktosios dvasios ir nuodėmės. Dėl to mums duotas šansas keisti savo gyvenimą. Kai vyksta kataklizmai, keliami svarbiausi klausimai.

Vykstančios nelaimės yra ženklas atsiversti, tačiau jos vyksta ne dėl Dievo noro. Mes dažnai Jam užkrauname tą atsakomybę. Reikia daug mąstymo ir maldų, kad tame atrastume prasmę. Turi įsijungti meilės elementas – be jos tuoj pat įsivyrautų egoizmas.

Kai maniakai žudo, mes vis tiek žinome, kad ateis pabaiga. Arba žmonės sukils. Rusijoje jau kyla kova, žmonės nepatenkinti. O jeigu būtų viskas gerai? Viskas sutvarkyta?

– Ar katalikai gali linkėti putinui mirties?

– Mirties ne kaip keršto, o kaip pabaigos. Net ne linkėti, o melsti: „Dieve, paimk jau jį. Kodėl tas žmogus turi tiek kankinti kitus? Viešpatie, sudrausmink.“ Bet Dievas žino, kada geriausia paimti. Turi kažkas įvykti.

– O gal galima linkėti tokios mirties, kokios nusipelnė? Juk Dievas yra teisingas.

– Reikia nenurašyti meilės. Dievas yra meilė. Mūsų sąlygos yra tokios, kad jeigu tik per daug leidi, žmogus išpaiksta. Visada turi būti ribos. Tikėkime, kad yra ribos ir blogiems dalykams. Tikėjimas yra šviesa, kuri duoda kažkokio visuotinumo. Vis tiek viskas baigsis danguje gražiuoju.

– Taigi, tikėjimas turi būti ir pastikėjimas?

– Būtent – reikia pasitikėti, leisti veikti. Kuo žmogus labiau atsiveria, tuo Dievas labiau veikia per tą žmogų. Dažniausiai norime viską kontroliuoti patys, o tai ne visada išeina į gera. Reikia išmokti paleisti ir išlikti stipriems. Pavyzdžiui, vyksta konfliktas. Kodėl aš turiu kovoti? Galiu atsilaikyti kitaip – ne kontroliuodamas, ne spausdamas, ne kerštaudamas. Tai yra kitas lygis.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA