Koplyčios: praeitis ir dabarties sprendimai

Kaip nebereikalingus inžinerinius įrenginius paversti religinės paskirties objektais? Regis, sunkiai įgyvendinamą idėją prieš dvejus metus kūnu pavertė Skemų socialinės globos namų direktorius ir menininkai, kasmet tęsiantys kūrybinius ieškojimus.

Susijusios su šv. Martynu

Koplyčia apibūdinama kaip nedidelis katalikų religinės paskirties pastatas. Koplyčia taip pat vadinama atskira nedidelė patalpa su altoriumi religinėms apeigoms atlikti. Pavadinimas kilęs iš patalpos, kurioje buvo saugomas šv. Martyno apsiaustas, pavadinimo. Vėliau taip imti vadinti visi mažesni religinės paskirties statiniai, šventovės.

Koplyčios gali būti ir atskiri statiniai, ir integruoti į bažnyčias, katedras, arba pasaulietinius statinius – ligonines, įstaigas, universitetus ir kt. Lietuvoje atskira koplyčia įrengta Seime, koplyčias turi ir Vytauto Didžiojo bei Mykolo Romerio universitetai. Žinomiausia yra šv. Kazimiero koplyčia, esanti Vilniaus arkikatedroje bazilikoje. Pasaulyje viena garsiausių koplyčių – Siksto koplyčia, kurioje renkamas popiežius.

Koplyčios paplito viduramžiais. Šiuo metu jos pastatomos arba įrengiamos parapijai neišgalint pasistatyti bažnyčios.

Įgyvendinta originali idėja

2016 m. birželio pradžioje Skemų socialinės globos namų teritorijoje vyko didžiulis sujudimas ir neeiliniai darbai: ant seno nebenaudojamo 22 m aukščio vandens bokšto buvo užkelta maždaug 9 tonas sverianti varpinė, o šalia jos esančioje neveikiančioje prieš 25 metus pastatytoje vandens nugeležinimo patalpoje įrengiama koplyčia. Tų pačių metų birželio 29 d. per Petrines vyko koplyčios ir varpinės pašventinimas. Į šventę pakviesta daug garbių svečių – kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, tuometinė socialinių reikalų ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, apskrities rajonų vadovai, socialinių įstaigų atstovai, menininkai, globos įstaigoje vykusių plenerų dalyviai. Šventė skirta globos įstaigos 80-mečiui. Tiesa, varpas užsakytas ir į varpinę įkeltas vėliau.

Tuomet spaudoje buvo rašoma, kad būtent plenerų kūrybos kelias socialinės globos namų direktorių Gintarą Girštautą atvedė iki idėjos senus vandentvarkos įrenginius paversti dvasinės traukos objektais. 2016 m. medžio drožybos, kalvystės, skulptūros, dailės ir langinių tapymo pleneras ir buvo skirtas koplyčios bei varpinės puošybai. Jame darbavosi rokiškėnas medžio meistras Gintaras Varnas, koplyčiai išdrožęs altoriaus kryžių „Nukryžiuotąjį“; rokiškietė tautodailininkė Birutė Dapkienė, tapiusi skliautines lubas; panevėžietis kalvis Saulius Kronis, nukalęs tris kryžius ir sietyną; vilnietis skulptorius Domininkas Čepas, sukūręs akmens kompoziciją „Koplytstulpis“. Kraštietis dailininkas Arvydas Bagdonas nutapė keturiolika Kryžiaus kelio stočių. Jis teigė nenorėjęs, kad Kryžiaus kelias pasibaigtų mirtimi, tad tapė ir penkioliktąją, Prisikėlimo. Rokiškėnas Igoris Skripka sukūrė vitražus ir pagal dailininko A. Bagdono sumanymą sumeistravo Kryžiaus kelio stočių rėmus.

Erdves praturtina menininkai

Ik šiol ir koplyčia, ir varpinė tebetarnauja pagal paskirtį – aukoti šv. Mišių atvyksta Obelių parapijos klebonas Laimonas Nedveckas. Pernykščio tradicinio plenero darbai, sukurti religine tematika, papildė šių pastatų aplinką.

Šįmet Skemų socialinės globos namuose vyko jau devynioliktasis dailės, skulptūros, kalvystės ir medžio drožybos pleneras „Kultūros sostinę pasitinkant“. Menininkus aplankėme pačiame darbų įkarštyje. Vienuose darbuose dar tik skleidėsi pasirinktų idėjų kontūrai, kituose buvo likę pridėti tik vieną kitą štrichą.

Artimiausia širdžiai tema

Atokiau nuo įstaigos gyvenamųjų pastatų prie didžiulio akmens darbavosi skulptorius Domininkas Čepas. Akmenyje ryškėjo žmogaus veidas. Menininkas vedžiojo aplinkui kūrinį pasakodamas: „Pajutau, kad žmogaus kūne yra evangelija. Šitame akmenyje pavaizduosiu visas keturias evangelijos dalis. Pirmoji akmens pusė (būtent nuo jos ir pradėjo kurti – aut. past.) vaizduos evangeliją pagal Matą. Mato vardas siejamas su žodžiais „matyti“, „mato“, todėl tai bus žmogaus galva. Šalia pavaizduosiu angeliuką, kaip standartiniuose piešinukuose (šypteli – aut. past.). Kitoje pusėje (dešinėje) bus evangelijos pagal Joną vaizdinys – dvasios ir kūno jungtis. Evangelija pagal Luką (kairėje) – padeda kovoti su savo ydomis.“

Kaip skulptorius surado požiūrio taškus? D. Čepas leidžiasi į filosofinius ir teologinius pasvarstymus. Jo manymu, visos evangelijos pasakoja apie tą patį žmogų, tad, kai esi „žemės ir dangaus jungtyje, tau atsidaro visi pojūčių kanalai“. Ką vaizduoti, atsirinko pagal savo pojūčius, nes „kiekvienam žmogui yra duotas kanalas tarp žemės ir dangaus, jauti, kas ko vertas šioje žemėje ir kaip egzistuoja“. Kūnas esą duotas tam, kad dvasia tobulėtų, o kurdamas pasijunti tikru žmogumi.

Prabilome ir apie žemiškus dalykus: menininkas čia atvažiavo nematęs akmens ir vietos, kurioje jis stovės, tad idėja kilo čia, Skemuose. „Tai lengvai apdirbamas akmuo“, – džiaugėsi menininkas. Numatytas ir skulptūros pavadinimas – „Gera naujiena“.

Taip pat religine tematika kūrė panevėžietis kalvis Saulius Kronis. Tačiau darbo vieta jis pasirinko savas dirbtuves, mat dirbti su metalu Skemuose nėra galimybių. Jo dekoratyvinis žibintas papildys D. Čepo sukurtą akmens skulptūrą.

Apaštalai virto paukšteliais

Medžio skulptorius rokiškėnas Gintaras Varnas, palinkęs prie didžiulės ąžuolinės Kristaus skulptūros, jau kalbėjo apie baigiamuosius darbus – likę išdrožti skulptūros galvą ir viską sumontuoti. „Kadangi skulptūra stovės šalia koplyčios, buvo kilusi mintis įprasminti popiežiaus atvykimą į Lietuvą, tačiau pasirinkta stilizuota Paskutinė vakarienė – laiminantis Kristus, o ant jo į šalis ištiestų rankų sutūpę 12 paukštelių, simbolizuojančių apaštalus“, – sakė G. Varnas. Kodėl apaštalus pavertė paukšteliais? Todėl, kad jie, kaip ir paukšteliai, paskui išskraido „dėlioti savo minčių“, t. y. skleisti tikėjimo tiesų. „Medis simbolizuoja gyvybę, paukšteliai – gyvybę, Kristus – gyvybę, todėl ir idėja tokia – gyvybės medis“, – pasakojo menininkas.

Freskose – ramios spalvos

Globos namų gyvenamųjų korpusų koridoriuose su teptukais rankose darbavosi dailininkai rokiškėnė Birutė Dapkienė ir vilnietis Arvydas Bagdonas. B. Dapkienė tapė koridoriaus sieną, ant kurios bus pavaizduoti gyvūnai: dramblys ir žirafa. Trečiasis dar lieka mįslė. Ji sugalvojo, kad gyvūnų akys turi šviesti naktį, tad nusipirko fosforinių dažų ir jais pagyvins akis. Jai smalsu, ar tai bus įdomu globos namų gyventojams. Kodėl rinkosi Afrikoje gyvenančius gyvūnus? Pasirodo, dailininkė neseniai grįžusi iš kelionės po Pietų Afriką, tad jai norėjosi įamžinti dar gyvus įspūdžius, kuriuose dominuos šviesios spalvos.

A. Bagdono stichija – jūra. Taip galima manyti, nes jis ėmėsi tęsti praėjusio plenero temą. Pernai ant koridoriaus sienos tapė freską, vaizduojančią jūros dugną ir jos gyvius. Šįmet ištapė gretimą sieną. Jas skiria durys į kitą koridorių. Naujoje freskoje – lydeka, eršketas ir, pasak autoriaus, „kiti visokie dalykai“, pasikartojantys motyvai, kuriuose bus daug judesio. Dailininkas tebeieškojo spalvinių sprendimų, nes išdžiūvus dažams, kai kurios spalvos jam atrodo per sodrios, o kitos priešingai – per silpnos. Tapoma akriliniais dažais, vėliau praktiniais sumetimais freska padengiama laku, kad būtų galima lengvai nuvalyti dulkes ir pan.

Abi freskas skiria durys, tad dailininko galvoje jau gimė kita kūrybinė mintis – nutapytą vandens pasaulį praskiriantis Mozė… Bet tai ateities planai.

Projektą iš dalies remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas