Kauno gatvės pastato saugoma paslaptis, vardu Marytė

Viskas mūsų gyvenime turi prasmę. Ir žmonės, kuriuos pakeleiviais pasirenkame, ir net pastatai, kuriuos savo namais paverčiame. Šaknis juk įleidžiame ne bet kur. Galime pajuokauti, kad namui statyti vietą renkamės taip pat atsargiai ir atsakingai kaip antrąją pusę.

Galiausiai nutinka taip, kad toji parinkta vieta keičia ne tik mūsų, bet ir kitų žmonių likimus.  Apie tokį Jurbarko pastatą ir norime šį kartą papasakoti. Jis išdidus stūkso Kauno ir Birželio gatvių sankirtoje – jį iš tolo pamatysite. Neseniai renovuotas, naujomis spalvomis išdažytas dviaukštis daugiabutis traukia praeivių dėmesį. Jis seniai praradęs savo pirminę išvaizdą ir jau pats, ko gero, pamiršęs, kokią nepaprastą paslaptį jis saugo. Tarpukariu šį namą pasistatė ir įsikūrė toks Juozas Žilius su šeima, persikraustęs į Jurbarką gyventi iš anapus Nemuno, iš Gelgaudiškio. Galima tik paspėlioti, kodėl Juozas nusprendė apsigyventi Jurbarke – tikrai yra žinoma tiek, kad jis čia pasistatė raudonų plytų pastatą, kuriame įsikūrė su savo šeima, turėjo parduotuvę-knygyną, kuri, sprendžiant iš krašto muziejaus įrašų, tikrai gyvavo bent 10 metų.

Tarp pažįstamų – V. Kudirka

Dar žinoma, kad Juozas buvo išsilavinęs, kultūros žmogus, mėgstantis bendrauti – vien ko vertas faktas, kad spaudos draudimo metais jis, dar Gelgaudiškyje gyvendamas, platino lietuviškus leidinius. Buvo gerai pažįstamas su to krašto kunigais, bendravo su Vincu Kudirka. Pas Žilius, jau gyvenančius Jurbarke, tame raudonų plytų name, svečiuodavosi režisierius Konstantinas Glinskis. Ir pats Juozas buvo teatro gerbėjas – mėgo vaidinti. Pasisamdęs vežiką važiuodavo 24 km į Šakius, į repeticijas. Tada buvo repetuojama Keturakio „Amerika pirtyje“. Ir Jurbarke gyvendamas dalyvaudavo „klojimo teatre“. Toks Juozas yra jo dukros atsiminimuose.

Du vaikai, du skirtingi likimai

Štai tokioje išsilavinusioje aplinkoje augo, brendo du Žilių vaikai – Marytė, kuriai buvo maždaug ketveri, kai tėveliai persikraustė gyventi į Jurbarką, ir jaunėlis brolis Vitas, jau gimęs čia, Jurbarke. Toji Marytė ir yra didžioji šio Kauno gatvės pastato paslaptis. Nežinia, kaip būtų susiklostęs jos, Marijonos, likimas, jei šeima būtų likusi gyventi Gelgaudiškyje arba naujus namus kūrę visai kitoje šalies vietoje. Būtent Jurbarko subrandinta Marijona tapo viena žymiųjų XX amžiaus šalies moterų. Būtent su Jurbarko kraštu buvo susietas jos likimas. Knygnešio duktė, kuriai buvo lemta tapti gailestingąja partizanų sesele, viename iš Jurbarko krašto bunkerių slaugyti partizanų vadą Joną Žemaitį Vytautą, įkliūti priešams ir ištverti kankinimus, lagerius, ligas, badą, neteisybę, skurdą. Ji nieko neišdavė, jai pavyko apgauti mirtį, kuri sekiojo iš paskos. Neprietelių pykčiui ir apmaudui toji smulkutė, mažutė moterytė išgyveno ir sulaukė Lietuvos laisvės ir amžino poilsio atgulė ne bet kur, o būtent Jurbarke. Su Jurbarko kraštu susietas jos likimas – ir to „kaltininkas“, kad ir kaip keistai skambėtų, yra tas tėvų pastatytas namas Kauno gatvėje.

Rinkosi mediciną

Būtent Jurbarke, šiame Kauno gatvės name, Marytė praleido neabejotinai gražiausius ir nerūpestingiausius savo vaikystės ir jaunystės metus, bręsdama išsilavinusioje šeimoje. Jurbarke mokėsi pradinėje mokykloje gimnazijoje. Teatro gerbėjų atžala pasuko visai kitokiu keliu – baigė aukštesniąją medicinos mokyklą Vokietijoje, kur išmoko vokiečių kalbą, o grįžusi į Lietuvą kurį laiką med. seserimi dirbo Kauno Raudonojo kryžiaus ligoninėje, vėliau Klaipėdoje. Galiausiai būtent ne kur kitur, o į Jurbarką ji grįžo užklupus karui – vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą. Grįžo į Jurbarką, nes reikėjo tėvais pasirūpinti – šie, jau garbaus amžiaus, buvo pasiligoję. Įsidarbino Jurbarko tuberkuliozės sanatorijoje. Būtent Jurbarke Marijoną užklupo sovietmetis su visais žiaurumais. Apie juos taip pat nenutylėsime. Bet dabar grįžkime prie to Kauno gatvės pastato, kurį Jurbarke labiau garsino V. Žiliaus vardas.

Vito Žiliaus namas

Krašto muzikų iniciatyva ant šio senamiesčio pastato fasado buvo pakabinta lentelė su užrašu, bylojanti, kad čia gyveno žymus muzikas, kompozitorius, legendinio Vilniaus pučiamųjų orkestro „Trimito“ įkūrėjas ir vadovas, dėstytojas. Tiesa, dabar tos lentelės nepamatysite – prasidėjus pastato renovacijai ji buvo nukabinta ir kol kas dar nėra grąžinta į senąją vietą.

Pakalbinti buvę šio namo gyventojai tikino apie tą V. Žiliui skirtą lentelę žinoję, bet „nesuvedę galų“, kad šiame name gyveno ir partizanė Marijona Žiliūtė, kuri buvo Vito sesuo. Nežinojo, nes jiems niekas apie tai nepasakojęs.  

Nacionalizuotas

Kas dėl Žilių namo – jo likimas sovietams okupavus Lietuvą buvo nulemtas. Pastatas buvo nacionalizuotas. Tiesiog atimtas. Galima rasti įrašų apie šį pastatą ir atsiminimuose, įrašuose iš tų laikų – sovietų kaltintojai bandė įpiršti Marytei versiją, neva ji į partizanų pusę stojusi, nes jos gimtasis namas Jurbarke nacionalizuotas. Taip sovietai siekė sumenkinti šios moters pasirinkimą. Marijonos atsakymas į tokius kaltinimus buvo aiškus – partizanams padeda, nes tokia jos pareiga, o jos kova teisėta, nes sovietai okupavo Lietuvą.

Marytę, dirbančią tuberkuliozės ligoninėje Jurbarke, bandė užverbuoti, ką ji atsisakė daryti – natūraliai prisijungė prie mokytojo Petro Paulaičio partizanų, kuriuos, bėdai ligoms ištikus, slaugė, gydė. Taip susipažino su partizanais, pažinojusiais Simą Palubecką, kuris ją ir susirado bei pas sergantį Joną Žemaitį atvedė. Jis buvo ištiktas mikroinsulto – suparalyžiuota dalis kūno. Marytė partizanų vadą gydė, vaistus leido visus metus.

„Tikra banditė“

Visuose "liudijimuose Marijona buvo iš tų, kurią sovietai vadino „tikra bandite“, mat ji nieko neišdavė, tylėjo. Ištvėrė kankinimus, apie kuriuos nebuvo linkusi pasakoti. Kaip ir kitos panašaus likimo moterys, prasitariančios tik tiek, kad daužydavo tol, kol klane gulėdavo, kankindavo iki nualpimo, bandydavo palaužti marindami badu, neleisdami miegoti. Prisiminė kančias lageriuose – prašydamos Dievo atsiųsti mirties kaip malonės. Mirtis pasišalino, nes nusibodo paskui vaikščioti.

Grįžusi iš lagerių Marijona, palaužtos sveikatos, apsigyveno pas brolį Vilniuje. Sunkiai vertėsi. Skurdžiai gyveno. Apie tai galima spręsti iš likusio vienintelio trumpo vaizdo įrašo – varganame, šaltame butelyje gyvenanti senučiutė, bet šviesaus proto ir labai pergyvenanti, kad susiskaldę lietuviai, vietoj to, kad vienytųsi. „Nes visiems rūpi savi rūbeliai. Niekas nenori jų susitepti“, – taip apgailestauja Marytė dokumentiniame filme „Partizanės“, filmuotame jau atkūrus nepriklausomybę.

Toks tad yra Kauno gatvės pastatas bei jo paslaptis, vardu Marytė. Apie šį namą gal ir mažai kas žino, bet prie Marytės kapelio, kada benueisi, visada dega žvakelė ar gėlių pamerkta, nes ši moteris yra ir bus mylima bei gerbiama.

Ievos Simonaitytės pagalbininkė

Ar žinote, kad Marijonai Žiliūtei teko slaugyti Lietuvos prezidentą Kazį Grinių? Arba kad ji dar dirbdama Klaipėdos ligoninėje susipažino su rašytoja Ieva Simonaityte, su kuria bendravo ir iš lagerių į Lietuvą sugrįžusi. Trejus metus gyveno rašytojos I. Simonaitytės namuose – teko rūpintis rašytojos buitimi, sveikata.

Dokumentinį filmą apie M. Žiliūtę rasite čia.

Projektas: „Įdomioji prakalbintų pastatų istorija“