Katalikiškos mokyklos 30-metis: kaip neįmanoma tapo įmanoma (garso įrašas, galerija)

„Vaikučiai, atsiklaupkite priešais savo gimdytojus. Tėveliai ir mamytės, kairę ranką uždėkite vaikui ant galvelės ir visi kartu melskimės“, – prieš 30 metų tokiu prašymu – palaiminti savo vaikus – į tėvus kreipėsi kunigas Stasys Kazėnas SJ, atidarant pirmąją katalikišką mokyklą Šiauliuose. Tai buvo neeilinis įvykis mieste – jį įamžino spauda, „Aušros“ muziejus. Juk vos prieš porą metų, ne be politikų murmėjimų, Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia, kuri sovietmečiu buvo paversta sporto sale, teatru, buvo grąžinta tikintiesiems. O mokyklos pastatas, buvęs darželis, per rekordiškai trumpą laiką buvo suremontuotas. Kaip mokyklos įkūrimą, virsmo laikmečio peripetijas prisimena istorinio įvykio liudininkai, ką pasakoja muziejaus archyve saugomi įrašai ir kodėl mokykla klesti dabar?

Trumpai

1992 m. katalikišką mokyklą įkūrė tuo metu Šv. Ignaco bažnyčios rektoriumi dirbęs kunigas Stasys Kazėnas SJ ir Šiaulių 5-osios vidurinės mokyklos administracija. Pirmais mokslo metais buvo tik trys pirmokų klasės, administracinius darbus dirbo mokytoja Antanina Sajienė, antraisiais metais mokyklai vadovavo Lida Litvinienė.

1993 m. mokyklą palaimino Šiauliuose lankęsis dabar jau šventasis popiežius Jonas Paulius II. Po kelerių metų jėzuitų provincijolo Jono Borutos SJ pavedimu mokyklą ėmė globoti Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacija, o jai vadovauti ėmė Pranė Malinauskaitė – sesuo Aloyza. Vėliau mokyklai vadovavo Vaidas Jukna, Laimutė Garbačiauskienė.

2016-ųjų vasaros pabaigoje B. Andruškos pradinė mokykla, veikusi 24 m., buvo reorganizuota. Jėzuitai čia įkūrė privačią pradinę mokyklą, kuriai vadovauti pakvietė Giedrę Statkutę.

Šiemet mokyklą lanko 267 mokiniai.

„Niekas netikėjo, kad spėsime“

Stasys Kazėnas SJ, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero jėzuitų bažnyčios rektorius, Kauno kunigų seminarijos dvasios tėvas:

– 1990-aisiais gruodžio pradžioje atvažiavau į Šiaulius. Kai bažnyčia buvo grąžinta, dalyvavau keliuose posėdžiuose Savivaldybėje, pastato perdavimas įvyko gal pora savaičių iki šv. Kalėdų. O pora dienų iki Kalėdų bažnyčia buvo atšventinta tuomečio jėzuitų provincijolo Lietuvoje Jono Borutos. Kaip tęstinumo ženklas dalyvavo buvęs jėzuitų Lietuvoje provincijolas sovietmečiu Jonas Danyla SJ, dirbęs Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje iki 1949 m. – bažnyčios uždarymo.

Gyvenau tuomet „ant buto“ S. Nėries gatvėje pas Birutę ir Zigmą Gricius. Jis bažnyčias remontuodavo, padėjo mums įsikurti, savo namuose priėmė visus Lietuvos vyskupus – apnakvindino, pavalgydino, kai Jonas Paulius II buvo atvažiavęs.

Tuo metu gyvi dar buvo keturi broliukai jėzuitai: J. Minialga, J. Urmonavičius, A. Biliūnas, E. Mažeika, kurie čia gyveno prieš bažnyčios uždarymą, todėl mes žinojome, kokia teritorija, kokie pastatai mums priklausė. Ant Šiaulių vandentiekio bokšto atkurtas išmūrytas kryžius iki šiol mena, kad bokštas pastatytas iš medžiagų, kurios buvo jėzuitų nupirktos statyti mergaičių profesinę mokyklą ir Jėzaus širdies bažnyčią.

Darželiui nykstant, ir gimė mintis kurti mokyklą. Pastatas ir žemė dar buvo negrąžinti, tai paprašėme. Atsisakėme Parodų rūmų, perėmėme visą teritoriją, darželio pastatą, kuris prastai atrodė, ten viskas buvo kilimais uždangstyta, kai juos susivyniojo, pasimatė (juokiasi).

Gal 1991 m. pabaigoje atsiėmėme pastatą, davėme juo naudotis įmonei „Bojar“ ir sutarėme, kad pastatą suremontuos. Iki 1992-ųjų rugsėjo 1 d. jie įrengė tris klases, o iki popiežiaus atvykimo sutvarkė visą pastatą ir bažnyčią remontavo. Net popiežiui spąstus paspendė – jis buvo atėjęs pasimelsti, atsiklaupė ir prie jo balto rūbo ties keliu prilipo atplaiša šviežių dažų su visa skiedra. Kai išvažiavo, nuėjau į bažnyčią patikrinti. Tikrai – aplink dažyta, o vienoje vietoje net dažų nelikę, balta dėmelė.

Su 5-ąja vidurine mokykla tarėmės, kad pas mus bus keturios jų klasės, tada dar ir V. R. Laugaliai atėjo vaikų mokyti šokti. Vaikai žinojo, kad, baigę katalikišką mokyklą, eis į 5-ąją vidurinę.

Artėjant Rugsėjo 1-ajai, kieme buvo tokia statybų aikštelė, kad niekas netikėjo, kad spėsime. Man jau pačiam atrodė, kad neįmanoma. Prieš dieną dar stogą smalavo, buvo laužo visokiausio. Paskui viską išvežė, mašina nuplovė asfaltą ir ryte visi stebėjosi, kad pavyko.

Per atidarymą buvo šv. Mišios, kryžius pašventinome kiekvienoje klasėje, dalyvavo švietimo ministro D. Kuolio atstovas V. Balčiūnas, A. Lankauskas, 5-osios vidurinės mokyklos vaikai šoko „Kepurinę“.

Man pačiam mokyklos kūrimas buvo visiškai naujas etapas. Kaip ir visoje Lietuvoje, visi ėjo į nežinią, bet ir į priekį. Nežinai ateities, bet turi didelių svajonių, vilčių, lūkesčių. Darai, o kaip –
kūryba. Buvau vienas atsiųstas, nieko neišmanantis ir pajėgų tam nebuvo. Dabar to paties nepadaryčiau, o tuo metu buvo talkininkų – Regina Steponavičiūtė, Laisvyda Matusevičienė. Nebuvo tų finansų – Dievas viską darė. Tam laikmečiui man visa tai buvo tam tikra malonė.

Tuo metu aš atsiradau Šiauliuose, bet galėjo būti kas nors kitas. Ir gal būtų daug daugiau ir geriau viską padaręs. Kaip sukrinta dalykai – Dievo apvaizdos vedimas. Kiekvienas žmogus padarė, kaip jam atrodė geriausiai. Be masės žmonių geranoriškumo čia nieko nebūtų. Visų nuopelnai, visų pastangos. Ačiū galiu pasakyti daugybei žmonių. Ne tik tiems, kurie dirbo, bet ir kurie meldėsi. Tas palaikymas, domėjimasis irgi stiprino.

Dabar labai gražu, kad ta mokykla šiuolaikiška, kad viskas sutvarkyta. Ir visa tai atsiranda ne be vadovo, žmonių rūpesčio. Dievui garbė.

Valdžios skola Bažnyčiai

Alfredas Lankauskas, 1992-aisiais buvęs Šiaulių miesto tarybos pirmininku:

– Prisimenu, kad kažką per katalikiškos mokyklos atidarymą moksleiviukams kalbėjau, bet nebeatsimenu, ką. Ir knygą seną padovanojau. Labai reta knyga, Lietuvoje jos gal trys egzemplioriai tėra. Turėjau kelias lietuvių kalba parašytas 19-ojo amžiaus religinio turinio knygas, kurių vieną ir vyskupui padovanojau.

Monsinjoras Kleopas Jakaitis man pirmas katalikiškos mokyklos idėją išdėstė. Buvo tokie krikščionys demokratai, konservatoriai, jie idėją palaikė.

Miesto Tarybai buvo pateiktas sprendimo projektas, didelių ginčų nebuvo, kažkas kalbėjo net apie savotišką valdžios skolą Katalikų bažnyčiai. Ji buvo tokia mūsų atrama sovietmečiui, dar prisiminėme apie „Katalikų bažnyčios kroniką“. Tokiame dvasiniame pakilime tas teikimas ir praėjo. Tiesa, buvo keli deputatai susilaikę. Pirmoje Taryboje juk visokio plauko žmonių buvo – kariškis, buvo ir užkietėjusių komunistų. Prieš niekas nebalsavo.

Mokyklai buvo skirtas dalinis finansavimas. Kadangi darželio pastatas priklausė Savivaldybei, komunalines paslaugas nutarta mokėti iš miesto biudžeto. Bažnyčia tuo metu nebuvo turtinga, didesniąją dalį mokesčių mes kompensavome.

Mano biografijoje yra ir kitas svarbus įvykis, kai šv. Jonas Paulius II 1993 m. mokyklą palaimino. Man teko garbė jį pasitikti stadione, kur sraigtasparniu nusileido.

Jis net nenorėjo leisti jam rankos pabučiuoti. Reikėjo. Etiketas liepė. Domėjausi, kaip reikia pasitikti, elgtis, tariausi su Vyriausybės protokolo skyriumi, tada jam vadovavo dabartinė prezidento patarėja Asta Skaisgirytė. Paaiškino, kad jis nori kukliau, be masinių sveikinimų. Palydėjau popiežių į Kryžių kalną...

„Galiu padėti ir padedu“

Marija Laisvyda Matusevičienė, statybų bendrovės vadovė, už filantropinę veiklą apdovanota Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“:

– Tuo metu buvau UAB „Bojar“ direktorė. Kai atšventino Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, kaip miesto Kultūros fondo pirmininkė atnešiau gėlių puokštę per šv. Mišias. Pamačiusi, kad į bažnyčią niekas neneša gėlių, vis nunešdavau. Tada kunigas Kazėnas pamatęs pakalbino, taip prasidėjo mūsų bendravimas.

Kai jėzuitams grąžino darželio pastatą, kurį lankė kariškių vaikai, 1991 m. jėzuitai nutarė įkurti bent pradinę mokyklą. Pradėjome dirbti. Mes per astronomiškai trumpą laiką turėjome suremontuoti tą mokyklą. 1992-ųjų pradžioje pradėjome kalbėti, o Rugsėjo 1-ąją jau buvo atidaryta.

Situacija buvo labai sudėtinga – pinigų iš Savivaldybės labai mažai gavome, bet barti gavome daug. Kontroliuoti labai kontroliavo. Neturėjo pinigų jėzuitai, o aš turėjau galimybę iš bendrovės pelno paremti mokyklos remontą. Kažkokią dalį pinigų Kazėnas mums sumokėjo. Labai skubėjome, darbų kokybė nebuvo aukšta, bet mokykla atidaryta.

O aš, kai prieš 30 metų atėjau į tą bažnyčią, taip ir neišėjau iki šiol. Dabar jau ten yra, kas gėles tvarko, aš tik pinigų gėlėms pirkti paaukoju.

Mūsų įmonė ir bažnyčią remontavo, tada jau buvau „Mebos“ direktorė. Pradžioje ir altorius buvo ne dabartinėje vietoje, ir įėjimas. Dar buvo nuo teatro likę amfiteatriniai laiptai – ten, kur dabar tabernakulis. Ten erdvė buvo uždaryta, aktoriai laiptais lipdavo į viršų. Laiptus išardėme, padarėme altorių, pakilimą. Teatro rūbinė ir tualetai buvo rūsyje, pakeitėme grindis, išdažėme.

R. Steponavičiūtė dar labai daug padėjo, nebūtų buvę taip lengvai, jei ne ji. Kai jėzuitai sklypą atsiiminėjo, visokių nesąmonių, pykčių buvo. Kad nebūtų dar mieste aistrų, nutarėme, kad geriau neliesti Dailės galerijos.

Aš nemėgstu lįsti į akis, bet visada padėsiu, kai paprašys. Būnu labai laiminga, kai kažkam galiu padėti. Jei turėsi daug pinigų, juk nebūsi labiau laiminga. Man svarbu knygų turėti, į keliones vykti. Nejaučiu nei pasididžiavimo, nei ką, galiu padėti ir padedu. Dievulis visiems atlygina taip, kaip priklauso.

„Ačiū Dievui, kad jiems šitaip pasisekė“

Prof. dr. Giedrė Čepaitienė, 1992-ųjų Šiaulių miesto savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja:

– Jei teisingai prisimenu, prie Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios susikūrė bendruomenė ir kunigas Kazėnas su bendruomene atėjo pašnekėti. Aš buvau nieko prieš. Buvo laikas – darželių nunykimo bumas. Tuo metu ir Centro pradinė mokykla, ir Silpnaregių mokykla atsirado vietoje darželių, dar – pietiniame vaikams, sergantiems cerebriniu paralyžiumi. Švietimo skyrius net išsikėlė tikslą, kad pastatai darželių nenunyktų. Manyčiau, kad mums pasisekė.

Tikrai nė vienos dienos nebuvo, kad suabejočiau, jog katalikiškos mokyklos reikia. Tada jau eini kalbėtis su meru, eini į Tarybą. Pas mane prieštaraujančių, ginčijančių, ką čia sugalvojome, tikrai niekas nėjo.

Aš labiau atsimenu, kai Kazėną iškėlė, mes pas J. Borutą važiavome, kad jo neiškeltų. Tą labiau atsimenu, nes kai yra vadovas toks, kuriuo pasitiki ir kiti tėvai pasitiki, norisi, kad jis ir temptų tą naštą, kurią užsikėlė. Tada tau paprasčiau, kai turi į ką atsiremti. Mano savanaudiškumas šioje vietoje pasireiškė. Bet mūsų važiavimas pas J. Borutą niekuo nepavyko.

Neatsimenu, kas mane važiuoti pakvietė, bet sutikau, nes mačiau, kad Kazėnui rūpi, kad jis nėra formalus vadovas. Jam tikrai rūpėjo ta mokykla. Jis atvažiavo jaunas, energingas. Ganėtinai mielas žmogus, žinote, toks netipinis, ne kaip koks kunigėlis, kuriam tik vajėtau vajėtau, tik davatkėlės-moterėlės aplinkui. Jis būrė žmones. Matyt, ir susidarė kompanija, kuri su idėja ėjo ir ją pramušė. Ir ačiū Dievui, kad jiems šitaip pasisekė.

„Iš tos versmės – tikėjimo dydžio, gėrio ir grožio“

Regina Steponavičiūtė, režisierė, 1992-aisiais vadovavusi Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros skyriui:

– Mano dalyvavimas katalikiškos mokyklos kūrime buvo epizodinis. Pamenu, rymojau, padėjusi galvą ant stalo, atsidarė durys ir išvydau priešais save tėvą Kazėną. Man atrodo, jis tuomet vilkėjo sutana. Pro Kultūros skyriaus langus kaip tik švietė saulė į tą vietą, kur jis stovėjo, ir tai buvo toks netikėtas ir mistiškas reginys. Aš pirmiausia išsižiojau ir tik žiūrėjau. Pagalvojau, kad atleisk man, Viešpatie, nes taip tik Dievas ateiti gali...

Tuo metu į Šiaulių dramos teatrą buvo atvažiavę kanadiečiai, dirbau savo tiesioginį darbą, dar reikėjo planuoti kelionę į Kanadą, veiklų buvo labai daug, atsiprašau už tą žodį, maniau, kad nupušiu... Buvau taip ištąsyta visokių veiklų, o čia toks reiškinys...

Kazėnas labai gražiai save pristatė, pasakė apie Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, kad yra Vyriausybės patvirtintas restitucijos aktas ir kad reikia pradėti mokyklos kūrimo darbus. Aš suvokiau, kad numatytų darbų yra milžiniškas plotis ir gylis ir kad mano smegenėlės nė per kur. Supratau, kad kunigą reikia vesti pas merą. Nuvedžiau, uždariau duris ir palikau.

Toks buvo mano pirmas susitikimas – mistiškas, ypatingas ir nepamirštamas.

Bažnyčioje buvo įkurtas mažasis teatras ir aš dalyvavau, kai perdavė ją tėvui Kazėnui. Mums reikėjo būti susitikime Savivaldybėje su deputatais. Buvo balsuojama už ir prieš, derintas su teatru perdavimas bažnyčios, nes ten viskas buvo naujai suremontuota, nes juk prieš teatrą bažnyčioje buvo sporto salė.

Deputatai kai kurie piktinosi, kad štai suremontavome, o dabar atiduodame. Toks vienas labai apkūnus deputatas paklausė, ką aš, vedėja, mąstau, kodėl išgyvenu ne dėl teatro, o dėl bažnyčios. Pasakiau: „Yra restitucijos aktas ir jis yra virš visko.“ Aš pasakiau, kad pati esu už.

Bijau pasakyti, bet per vieną susitikimą su tėvu Kazėnu jis man užtvirtino pasieksiąs, kad bus grąžinta ne tik bažnyčia, bet ir įkurta mokykla. Jis apžiūrėjo teritoriją, kur buvo sodas, bažnyčia. Bažnyčiai priklausė ir dabartinės Dailės galerijos senoji dalis. Nebežinau, kaip ten juridiškai viskas buvo vėliau įforminta.

Noriu atkreipti dėmesį į tikrą faktą. Kai vyko balsavimas dėl darželio atidavimo, man patvirtino, kad labai gražiai visą reikalą gynė Damskis. Jis labai jautriai ir argumentuotai reikalą pristatė, visus įtikino. Dar sutikau jį koridoriuje, padėkojau, kad apgynė. Pirmą kartą pamačiau jį besišypsantį. Nulenkė galvą ir nubėgo. Buvo patenkintas, kad kažkas atkreipė dėmesį.

Mes vėliau išvažiavome į Kanadą, kur buvo savi verksmai ir dantų griežimas. Bet man labai didelis džiaugsmas, kad teko pačioje pradžioje viską pamatyti, pažinti tėvą Kazėną ir suprasti, kaip jis tyliai, ramiai, su savo ramia šypsena, be jokio beldimo kumščiais pasakė: taip ir taip, čia gi buvo, visi žinote.

Prisimenu, viena tokia močiutė, kuri tada buvo tokio amžiaus, kaip aš dabar, paklausė, ar žinau, kad jezavitai vėl sugrįžo į bažnyčią. Jezavitai. Ji prisiminė Benediktą Andrušką, klausė, ar aš žinau, kad čia irgi anksčiau buvo jezavitai. Man tas žodis ir ta močiutė, kokių dabar beveik nebėra, buvo tokie nepaprasti…

Niekada negalėjome pagalvoti, kad bažnyčia ten bus ir mokykla bus. Kuri juk atsirado iš tos versmės – tikėjimo dydžio, gėrio ir grožio.

Kai matome tuos vaikus ir tėvus, kurie ateina, kokia laimė. Kaip gera, kai vaikai nuo mažumės tiki, tai juk lieka juose.

Gyvenimu liudyti Dievo veikimą

Šiaulių jėzuitų mokyklos direktorė Giedrė Statkutė:

– Kai buvo įsteigta VšĮ Šiaulių jėzuitų mokykla – privati, jėzuitiškos auklybos ir ignaciško dvasingumo pagrindu savo veiklą organizuojanti mokykla, nuveikta daug prasmingų darbų.

Pirmiausia – kviečiama ir buriama bendruomenė, kuri sugyvena tik savitarpio taikiu, atviro komunikavimo principais grindžiamu, doros lyderystės vertybes puoselėjančiu santykiu.

Antra – tai mokykla, kurioje ugdymo kokybės siekiama įgalinant visas asmenybės jusles, pojučius ir egzistencines sąlygas, kur ugdymo procesas organizuojamas nebūtinai veikiant daugiau, bet būtinai veikiant kitaip.

Trečia – jėzuitų sodas ir visa šioje erdvėje esanti infrastruktūra (mokykla taip pat) yra viena iš istorinių Šiaulių m. savitumą ir unikalumą bylojančių erdvių mieste. Šiandien ir kasdien čia kuriama gyvoji istorijos tradicija, kurios ištakos siekia XVI a.
(šv. Ignaco Lojolos misijos pradžią), o šiandien ji formuojama taip, kad maksimaliai atlieptų čia ir dabar gyvenančių žmonių poreikius, kad mokytumėmės gyvenimu liudyti Dievo veikimą.

Nuo 2016 m. į erdvę investuota arti milijono eurų. Tai yra tėvų jėzuitų, jėzuitų bendradarbių, fondų, rėmėjų (yra jau ir į amžinybę pakviestųjų), geros valios žmonių dovana miesto žmonėms, o ypač vaikams. Ir tai nėra tik pinigai, už kuriuos įrengiamos patalpos, lauko aikštelės, įsigyjama ugdymo priemonių ir pan.
Visas materialus gėris yra „įpakuotas“ maldoje, patarimuose, užtarime, supratingume, pasidžiaugime, veikime kartu, pasitikėjime ir pan. Kitas mokyklą pasiekiančių materialinių gėrybių aspektas, ir tuo giliai tikiu, yra šventųjų užtarimu siunčiamas Dievo atlygis už tai, kad po mokyklos stogu kantriai ir atsakingai dirbantys bei vienybėje gyvenantys žmonės kuria gražesnį pasaulį.

Kitų metų kovą mokykla organizuos padėkos už mokyklą savaitę. Už tai, kad šiuose pastatuose jau 30 m. veikia katalikiška mokykla, už tai, kad prieš 7 metus tėvai jėzuitai jėzuitiško švietimo kultūrą dovanojo Šiauliams. Šią šventinę savaitę planuojame organizuoti šv. Ignaco Lojolos paskelbimo šventuoju minėjimą, padėkos koncertą, susitikimą su mokykloje dirbusiais ir besimokiusiais mokiniais, konferenciją, bendruomenės dieną. Viską vainikuosime iškilmingomis šv. Mišiomis už gyvenimą.

Nes viskas didesnei Dievo garbei. AD MAJOREM DEI!

Rūpinimasis visu žmogumi

Artūras Sederevičius SJ, Šiaulių jėzuitų mokyklos kapelionas:

– Mes lotyniškai sakome: „Cura personalis“ (liet. rūpinimasis visu žmogumi), o viena iš jėzuitų ugdymo sričių – dvasinis ugdymas. Kapeliono reikalas ir yra pagelbėti dvasiniuose plotuose.

Visuminis jėzuitų ugdymas – keturios kolonos: intelektualinis, dvasinis, socialinis-emocinis ir fizinis. Atrodytų, visose mokyklose taip yra, bet mūsų labiau akcentuojamas socialinis ugdymas. Per socialines praktikas, pažintį su savimi ir visas gyvenimas dėliojasi. Pirmiausia apmąstau, kokia mano patirtis, ir vėliau veikiu. Mes juk žmogiškai pirma veikiame, o tik paskui apmąstome (juokiasi).

Lojolos dvasingumas – ką mes ir per pratybas patiriame – jau mokykloje tos pratybos vienokiu ar kitokiu būdu vyksta: vertybių pažinimas, patyrimas, kaip aš jas dėliojuosi, kaip gebu jas atpažinti savyje ir padėti veikti kitiems, augti bendruomenėje ir asmeniškai.