PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2022 m. Balandžio 24 d. 20:32

Kas yra gai­les­tin­gu­mas?

Šiauliai

Kas lei­džia­si į as­me­ni­nį su­si­ti­ki­mą su pri­si­kė­lu­siu Kris­tu­mi, ku­ris bū­tent šio sek­ma­die­nio Evan­ge­li­jo­je atei­na pas iš­si­gan­du­sius mo­ki­nius ir ta­ria jiems: „Ra­my­bė jums!“, ga­li pa­tir­ti šį švent­raš­čio su­si­ti­ki­mą pa­ts. (www.teofilius.lt nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


213676

Pir­mas sek­ma­die­nis po Ve­ly­kų pa­gal šven­to­sios se­sers Faus­ti­nos gau­tą re­gė­ji­mą, ku­ria­me Jė­zus jai pa­si­ro­dęs ir pa­pra­šęs, kad bū­tų šven­čia­ma ši šven­tė, šv. po­pie­žiaus Jo­no Pau­liaus II-ojo pa­skelb­tas Gai­les­tin­gu­mo sek­ma­die­niu.
 

Pagal Faustinos regėjimą nutapytas paveikslas šiandien tikriausiai jau kabo visose Lietuvos bažnyčiose. Jame Jėzus apsirengęs balta tunika, viena ranka laimina, o kita tarsi rodo į savo širdį, iš kurios trykšta dvi šviesos srovės – vandens ir kraujo spalvų.

Daugelis žmonių pamėgo melstis Gailestingumo vainikėlį, prašydami Dievo gailestingumo visuose reikaluose. Pagrindinė malda kartojama 50 kartų: „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui.“ Tarsi Dievas Tėvas neatsimintų Kristaus kančios ir jam reikėtų priminti 50 kartų, kad jis turėtų būti gailestingas visam pasauliui – taip atrodo, logiškai pagalvojus. Jei rečiau pamaldose apsilankantis žmogus užeitų į bažnyčią ir išgirstų graudulingais balsais kartojant šią maldą, gali likti visai nesupratęs.

Tai kas tas gailestingumas? Kam tiek kartoti? Kam ši šventė? Jei nepriimtina kartoti šią maldą, kaip tada Dievo gailestingumas?

Pirmiausia, apreiškimas Faustinai yra privatus, jis niekuo nekeičia Evangelijos apreiškimo. Jis tiesiog atitinka laikmečio kultūrą bei pamaldumą ir tikrai nėra nei būtinas, nei privalomas. Juo labiau kad kultūra pakito, todėl galima atrasti ir naujų Dievo gailestingumo formų ir būdų. Tik turiu papildyti, kad daugybė žmonių būtent per šį maldingumą bei skaitydami šv. Faustinos dienoraštį atrado savo tikėjimo gelmę, susitaikymą ir ramybę. Visą šią informaciją galima rasti Gailestingumo šventovės tinklapyje.

Vykstančio karo metu daug tvirto tikėjimo pamato neturinčių žmonių suabejojo ne tik Dievo gailestingumu, bet ir egzistavimu, o Ukrainoje kovojantys žmonės liudija visišką pasitikėjimą Dievu ir kovojant, ir atiduodant gyvybes.

„Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6,36), – sakė Jėzus, liepdamas mylėti savo priešus, melstis už juos ir nekeršyti. Ką reiškia šiandienos istoriniame kontekste toks Dievo paliepimas? Ar Ukraina turėtų pasiduoti Rusijai? Ar smurtaujantį sutuoktinį turintis žmogus turi leistis, kad būtų toliau prieš jį smurtaujama? Ne! Smurtas turi būti sustabdytas, žmogus turi būti apsaugotas, valstybė turi ginti savo laisvę.

Biblinis mokymas apie Dievo teismą, į kurį stos kiekvienas žmogus ir atsakys už visą blogį, šiandien dažniausiai kelia šypseną, nes net ne visi tikintieji tiki amžinu gyvenimu, o juo labiau kokiu tai teisingumu – žemišku ar dievišku. Ir be reikalo. Be tikėjimo Kristaus prisikėlimu, amžinu gyvenimu ir Dievo teisingumo įsigalėjimu žmogus nėra krikščionis. Jis yra klaidatikis ir negali priimti nei Kristaus Prisikėlimo džiaugsmo, nei jo gailestingumo. Liūdnas gyvenimas, dažnai kupinas nuoskaudų ir baimių.

Kas leidžiasi į asmeninį susitikimą su prisikėlusiu Kristumi, kuris būtent šio sekmadienio Evangelijoje ateina pas išsigandusius mokinius ir taria jiems: „Ramybė jums!“, gali patirti šį šventraščio susitikimą pats.

Ta akimirka, kai žmogus tikėjimu atsiveria susitikimui su Kristumi, yra Dievo gailestingumo patyrimas. Mokiniai jį paliko, visi bijojo ir abejojo. Tarnybiniai kiekvieno iš jų patikrinimai, kur buvo iki tos dienos ir valandos ir kokios mintys perėjo jiems per galvas ir širdis, nevyksta. Prisikėlęs Jėzus visiškai pasikeitęs, spindintis dievyste, tačiau jo žaizdos liko.

Apaštalas Tomas, kuris pirmą kartą, kai Jėzus pasirodė, nebuvo su mokiniais, išgirdęs jų liudijimą apie Prisikėlimą, tvirtina, kad netikėsiąs, kol nepalies savo ranka Jėzaus žaizdų. Antrą kartą atėjęs Jėzus jį paragina tai padaryti. Mane irgi. Jėzaus sumokėta mirties kaina už mano nuodėmes ir mano tikėjimu priimtas atleidimas, prieš tai pripažinus ir išpažinus nuodėmes, įtraukia mane į jo Prisikėlimą – jo dieviškumas pripildo mane. Tai yra prisilietimas prie jo žaizdų, kuris gydo. Kiekvienas gali tai patirti.

Kas atsitinka toje patirtyje?

Tai yra visiško susitaikymo su Dievu akimirka, savotiškas teismas. Žmogus suvokia savo bjaurumo, nuodėmingumo gylį tiek, kiek pajėgia, ir tuo pat metu sutinka Kristų, už jį asmeniškai numirusį ir prisikėlusį, dovanojantį gyvenimą, ne šiaip egzistavimą kaip morkos ar blakės, bet dievišką gyvenimą, kuris nesibaigs niekada.

Paaiškinti tų dalykų neįmanoma, juos reikia pabandyti. Laimei, turime daugybę žmonių, kurie tai gali paliudyti, jei tik norėsime išgirsti. Net jutube pilna! Šioje akimirkoje – o gal ilgai vykstančiame procese – žmogus priima atleidimą labai intymiame lygmenyje, sielos gelmėje. Ten įvyksta tas susitikimas, kuris iš karto pakeičia žvilgsnį į visus ir viską, tiesiog ištirpsta baimės ir nuoskaudos. Žmogus pats visiems viską atleidžia. Jei nuodėmės yra didelės, ne kasdienės vidinės, tuomet būtina restitucija, atlyginimas už jas. Jei buvo padarytas abortas, kitaip nužudytas žmogus, pasisavinta nuosavybė, įsitraukimas į burtus, ezoteriką ar kitokią stabmeldystę, paleistuvystę ir kitas sunkias nuodėmes, žmogus turi atlyginti už tai, visą savo gyvenimą padėdamas reikalingiems pagalbos, dalydamas savo lėšas, skleisdamas etišką gyvenimo sampratą ir kitais būdais.

Kol viduje nėra nusiteikimo atsilyginti už padarytą sunkią nuodėmę, gailestingumo stebuklas neįvyksta, žmogus lieka egzistuoti savo nuodėmės sukurtame pragare, kuris skverbiasi gilyn ir gilyn. Mes gyvename pasaulyje, kur kasdien patiriame ir darome neteisybių, todėl kasdien ar kas sekmadienį ir reikia gailestingumo patyrimo, kad tikėjimas, viltis ir meilė augtų ir taptume vis stipresni Evangelijos liudytojai. Kalbame ne apie keistuolius su dideliais kryžiais ant kaklo, kvailai besišypsančius ir lemenančius ką tai apie Dievą, o tiesos žmones, kurie nesilenkia prieš jokią neteisybę, ieško būdų bendrystei su visais ir kuria tikrą bendrystę namuose ir darbe.

Taigi, privaloma atitaisyti padarytą blogį. Pavyzdžiui, kiek narkotikus pardavinėjantis žmogus sugriovė gyvenimų ir šeimų – jis atgal į blaivybę būtent tų žmonių negali parvesti pats. Bet gali duoti savo lėšų, kurti savitarpio pagalbos grupes, tiesiog remti žmones, skleisti žinią – darbuotis! Todėl AA, AN ir kitos šios šeimos savitarpio pagalbos bendruomenės turi dvyliktąjį žingsnį, kuriuo privalo nešti sveikimo žinią dar sergantiems. Kitaip neįmanoma sveikti. Katalikiškoje išpažintyje yra dalis ne tik išpažinti nuodėmes, bet eiti ir atlyginti geru už padarytą blogį. Ką reiškia, sumušus žmogų, jo atsiprašyti? Gerai. Reikia. Bet reikia jam atlyginti kažkokiu būdu, kompensuoti sukeltą skausmą, pažeminimą. Žodinio atsiprašymo gana, jei buvo žodinis įžeidimas.

Užtat man reikia 50 kartų kartoti „Dėl skaudžios Jėzaus kančios būk gailestingas mums ir visam pasauliui“, kad pajėgčiau priimti jo gailestingumą, išsijudinčiau geriems darbams ir savo širdies gelmėje tikėjimu būčiau Kristaus nuplauta ir išgelbėta. Kai tai jau vyksta, norisi kartoti maldą, nebūtinai tą. Aš, tiesą sakant, labiau mėgstu rožinį – už kiekvieną sudužusį, suklydusį, mirštantį, smurtaujantį, nusivylusį. Kad ir jam tas gailestingumas ateitų!