REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2022 m. Spalio 31 d. 10:35

Kas kaltas?

Šiauliai

Creativeart nuotr.

Fausta PalaimaitėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


249695

Žmonės sako: „Tikėčiau Dievu, bet negaliu: kodėl žūsta nekalti vaikai, kodėl karas Ukrainoje, kodėl tiek blogio? Todėl arba Dievo nėra, arba jis blogas.“

Visa virtinė Dievo klausimų Jobui padeda suvokti

Noras Dievui paaiškinti, kaip Jis turėtų tvarkyti savo sukurtą pasaulį, net įsakmiai Jam pasakyti, kaip Jis turėtų veikti, yra būdingas visiems žmonėms. Šventajame Rašte daugybę kartų vienais ar kitais žodžiais tikintieji šaukiasi Dievo pagalbos. Senajame Testamente daugybę kartų Dievo tauta, įvairiausių vargų ar priešų užklupta, prašo ją gelbėti. Taip pat Evangelijoje ištisos minios artinosi prie Jėzaus, kad šis gydytų, išlaisvintų, atleistų. Ir pats Jėzaus vardas reiškia „Dievas gelbsti“.

Be šio nuolankaus maldavimo, taip pat yra pateikiami Dievui klausimai. Kodėl? Kodėl kenčia teisus? Kodėl niekšai klesti? Visa Jobo knyga yra sunkiai sergančio teisaus žmogaus ginčas su draugais ir pačiu Dievu, bandant suvokti, kodėl jį užklupo nelaimės.

Jobas reikalauja, kad Dievas pasiaiškintų jam pats! Tuo metu bičiuliai, atėję aplankyti votimis apėjusio, visko netekusio draugo, bando jį įtikinti, kad jis pats kaltas, kad tai jis pats nusidėjo, buvo neteisus. Jie netiki, kad Jobas yra teisus, liepia jam atgailauti ir pasitikėti Dievu. Bet Jobas nenusileido ir reikalavo, kad pats Dievas jam paaiškintų, kodėl jis taip neteisingai yra kankinamas, nors visą gyvenimą skrupulingai laikėsi kiekvieno Dievo įsakymo ir pats visiems vargstantiems teikė pagalbą.

Tad po visų ilgų ginčų paskutiniuose Jobo knygos puslapiuose prabyla Dievas iš audros ir kalba su Jobu. Dievas nepaaiškina paprastai, kodėl Jobas kenčia, bet prašo šį atsakyti: „Kur buvai, kai dėjau žemės pamatus? Pasakyk man, jeigu išmanai! (...) Argi kada nors savo gyvenime esi įsakęs, kad aušra ateitų ir diena prasidėtų? Argi esi įsakęs, kad aušra paimtų žemę už kampų ir iškratytų iš jos nedorėlius?“ (Job 38, 4. 12–13).

Visa virtinė Dievo klausimų Jobui padeda suvokti vienintelį dalyką – jis per mažas kūrinys, kad suvoktų Dievo užmojus. Čia vėl nepaprastai gražios biblinio teksto eilutės – Jobo atsakymas Dievui: „Štai esu menkutis! Ką galiu tau atsakyti? Užsiimu sau ranka burną. Nors kartą kalbėjau, nebekalbėsiu; nors dusyk, daugiau to nebedarysiu“ (Job 40, 4–5).

Tačiau Dievas neatlyžta ir tęsia pokalbį su Jobu, toliau pasakodamas apie kūrinijos didybę. Pabaigoje Dievas išbara Jobo bičiulius už tai, ką šie kalbėjo apie Dievą Jobui, ir liepia jiems atgailauti, o patį Jobą pagiria, grąžina jam sveikatą ir klestėjimą.

Visos šios Biblijos knygos užmojis – pasvarstyti, kodėl kenčia teisus. Ar jeigu kenčia – tai jis kaltas? Atsakymas yra nėra vienareikšmiškas: žmogus, besistengiantis gyventi teisingai arba ne, gali patirti nesėkmių, ligų, ankstyvą mirtį, nepriklausomai nuo savo moralinio elgesio. Iki tol ankstyvajame judaizme vyravo įsitikinimas, kad Dievo įsakymų laikymasis, pagarba ir ištikimybė Dievui tiesiogiai veda į visapusišką, taip pat ir materialinį, klestėjimą, o bet kokios nesėkmės ir žlugimas yra tiesioginės nuodėmės pasekmės.

Gyvenimas baimėje – jau yra mirtis

Jobo knyga, parašyta vėliausiai VI a. prieš Kristų, nors gali būti ir daug anksčiau, vis dėlto neišsprendė šio klausimo. Žmonės su tuo pačiu klausimu atėjo ir pas Jėzų bei pranešė apie baisų dalyką, – kaip Jėzaus kraštiečiai, kurie, tikėtina, buvo įsipainioję į maištą prieš Romos imperiją, buvo Piloto pasiųsti egzekucijai. O Jėzus sureagavo štai kaip: „Ar manote, kad tie galilėjiečiai buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius ir todėl taip nukentėjo?! Anaiptol, sakau jums! Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite. Arba anie aštuoniolika, kuriuos užgriuvo bokštas prie Siloamo ir užmušė; jūs manote, kad jie buvo kaltesni už visus kitus Jeruzalės gyventojus?! Ne, sakau jums, bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 2–5).

Jėzus šio pokalbio metu buvo Jeruzalėje, todėl kalbą apie reikalus Jo regione iš karto perkelia į Jeruzalės apylinkes, prie Siloamo tvenkinio. Nes žmonės žūsta visur: ir maištaudami, ir ramiai atostogaudami ar atlikdami kasdienes pareigas. Jėzus keičia šį kal-
tės-bausmės mąstymą, perkeldamas į kitą perspektyvą. Pasakymas „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ nereiškia, kad Dievas vaikšto iš paskos, nusiteikęs nudobti nusidėjėlį. Ne, Jėzaus evangelija yra visa apie Dievo gailestingumą, susitaikymą ir atsivertimą.

Atsiversti reiškia pakeisti mąstymą ir nustoti gyventi baimėje. Nustoti elgtis, mąstyti, rinktis iš bausmės baimės. Čia skamba kvietimas į laisvę, į visišką pasitikėjimą Dievu.

Mirsime visi anksčiau ar vėliau. Žmonės būna sukrėsti, kai kažkas jaunas netikėtai miršta: koks pasipiktinimas – galėjo dar gyventi. Ir patiems baisu, jei jis, už mane jaunesnis, va taip numirė – tiesiog darbe, ir man taip gali atsitikti. Bet lygiai taip pat esame nelaimingi ir matydami žmogų, gulintį lovoje metus, dešimtmečius, jau nieko nesuvokiantį, be vilties pasveikti, kankinamą baisių skausmų. Gal net iš tos baimės daugelis padarytų kažką gero ar net dar geresnio, kad tik mirtis būtų laiku ir neskausminga.

Atsiverskite – nustokite bijoti! Nustokite bijoti ateities, ligų, finansinių sunkumų, konfliktų, senatvės, vienišumo. Viskas bus taip, kaip turi būti. Tikėkite Dievu, Juo pasikliaukite, kad kas bebūtų – Jo meilė eis šalia ir lemiamą akimirką siųs sustiprinimą su Jo pagalba viską išgyventi ir laimingai pasiekti amžinybę! Gyvenimas baimėje – jau yra mirtis.

Toks yra pražuvusiųjų gyvenimas

Žmonės, visko turėdami, susitinka ir kalba persigandę apie problemas, kurios dar net jų negniuždo, naktimis nemiega, bijodami mokesčių, ateities, karo, net darbo problemų. Toks yra pražuvusiųjų gyvenimas.

Apaštalas Paulius mums parodo nuostatą, kaip reikėtų kasdien mąstyti: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21). Nustokite bijoti ir matykite amžinybę. Mes kiekvienas sukurti amžinai gyventi meilėje. Toks mūsų likimas. Žemėje gyvendami, galime pasirinkti, ar norime pasitikėti Dievu amžinai, ar norime Juo visiškai pasikliauti.

Tad, ir lankydami savo mirusiųjų kapus, būkime gyvi, pasitikintys, matantys, kad tų žmonų gyvenimas nesibaigė. Jie savo kelionėje yra ten, anapus mūsų pasaulio, ir Bažnyčia kviečia melstis, melstis už tuos, kuriems pristigo atsivertimo ir visiško susitaikymo su Dievu.

Tie, kuriems nemiela prisiminti savo tėvus, senelius be kartėlio, atminkite, kad jei tie žmonės būtų gyvenę laisvoje ir demokratiškoje valstybėje, kokią turime dabar, galbūt būtų buvę visai kitokie. Kiek kiekvienas patyrė smurto, prievartos, siaubo, grasinimų, turbūt nepavyks sužinoti, bet ką visi galime padaryti – tai atsiversti, atleisti, atsiprašyti, susitaikyti ir iš tiesų gyventi Dievo duotą gyvenimą. Nes kitaip visi pražūsime.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA