REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Aktualu2022 m. Birželio 26 d. 15:21

Kas buvo Joninių Jonas?

Šiauliai

Etaplius.lt nuotr.

Fausta PalaimaitėŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“


238217

Šventų Jonų yra daug. Žinomiausi yra Apaštalas Jonas, Jonas Boskas, Jonas Paulius II, Jonas Marija Vianėjus, Dievo Jonas ir kiti ne tiek žinomi, na, o Joninės – tai šventojo Jono Krikštytojo gimimo šventė.

Šventųjų diena įprastai būna jų mirties diena. Jei sutampa su kita, jau esama, švente, tuomet patraukiama į kitą artimą datą.

Jonas Krikštytojas yra išskirtinė asmenybė, nes švenčiama jo gimimo diena. Daugelis šventųjų būna pagyvenę visokio gyvenimo iki atsivertimo ir visiško savęs atidavimo Dievui per maldą, tarnavimą ir dorybių ugdymą. Visada galima ir prarasti dievoto gyvenimo kelią. Lygiai kaip ir priklausomi žmonės, vos išsivaduoja iš savo priklausomybės, žino, kad ji visada arti ir vėl gali tuoj pat nusitempti į dugną. Taip ir nuodėmė prie kiekvieno šalia stovi, net ir šventai gyventi nusiteikusio žmogaus, ir visokiais būdais traukia šalin. Todėl nė vienas gyvas šventuoju nėra paskelbiamas, o numiręs žmogus, kad būtų paskelbtas šventuoju – yra reikalų įrodyti, kad toks buvo. O Jonas Krikštytojas – šventas nuo gimimo, kaip ir Jėzaus mama Marija ir Jėzus – jų trijų gimimo dienas tešvenčiame.

Jono Krikštytojo gimimas buvo stebuklingas. Jo tėvai Zacharijas ir Elzbieta visą gyvenimą negalėjo susilaukti vaikų ir to nuoširdžiai maldavo Dievą. Tik senatvėje Zacharijui pasirodo angelas ir pasako, kad jo malda išklausyta. Ir jis, senas žmogus, tuo nepatiki! „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“ (Lk 1, 18). Todėl iki pat Jono gimimo jam yra atimama kalba – jis prabyla tik Joną krikštijant.

Visą labai įkvepiančią Jono gimimo įstoriją užrašo evangelistas Lukas pirmame skyriuje. Kiekvienam reikšmingam sakiniui aptarti reikėtų viso laikraščio, tad čia tik trumpai. Angelas, kreipdamasis į Zachariją, sako: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą“ (Lk 1, 13–15).

Jono mama buvo Jėzaus mamos giminaitė. Kai Elzbieta buvo šeštą mėnesį nėščia, angelas pasirodo Marijai ir praneša, kad ji išrinkta būti Dievo Sūnaus motina, su kuo Marija nuolankiai sutinka. Angelas taip pat praneša apie Elzbietos nėštumą, pridėdamas: „Nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Toliau Marija keliauja ilgą kelionę per kalnus pas savo giminaitę, kad padėtų jai paskutiniais mėnesiais. Susitikusios moterys išgyvena stiprų Šventosios Dvasios patyrimą. Elzbieta sako: „Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose“ (Lk 1, 45). Jonas krikštytojas dar negimęs atpažįsta Jėzų, esantį Marijos įsčiose. Gimęs Jonas gyvena išskirtinai asketišką gyvenimą dykumoje visą laiką, iki kol jis pradėjo pamokslauti.

Paveiksluose Jonas vaizduojamas brandaus amžiaus žmogus, apsirengęs kailiais ar pusnuogis su ilga lazda, kurios viršuje yra kryžius, laikantis avinėlį, arba tiesiog krikštijantis Jėzų. Nors iš tiesų tiek Jonas, tiek Jėzus buvo maždaug 30 metų, bendraamžiai.

Jonas, Dievo Dvasios vedamas, pradėjo žadinti žmonių sąžines, kad šie atsiverstų, imtų elgtis dorai ir priimtų ateinantį Dievo gailestingumą Jėzaus asmenyje. Kaip Jono gyvenimas buvo griežtas, nes jis gyveno visiškai atsiskyręs nuo žmonių dykumoje, apsitaisęs kailiais, valgydavo medų ir skėrius, taip ir jo žinia buvo griežta: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės? Duokite tikrų atsivertimo vaisių. Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį“ (Lk 3, 7–9).

Jo asmenybė ir ugningai skelbiama žinia taip paveikė įvairių socialinių sluoksnių ir profesijų žmones, kad šie ėjo pas jį miniomis į dykumą ir atsivertimo ženklan buvo nardinami į Jordano upę. Atsivertimas – tai mąstymo pakeitimas. Tiesiog iš savanaudiškos mąstymo krypties pereiti į gyvenimą pagal Dievo meilę. Iki pat mirties Jono istorija stulbinančiai skaidri ir drąsi, bet čia sugrįžtame prie mūsų: ko moko Jono Krikštytojo gimimo šventė tikinčiuosius?

Pirmiausia – kad kiekvienas iš mūsų yra Dievo mylėtas, norėtas ir sukurtas. Nors daugelis neturi savo apreiškimo istorijos. Kartais, net jei tėvai ir nenori vaiko, Dievas, sukurdamas kiekvieno sielą, tai daro dėl vienintelio tikslo – gimstančio žmogaus amžinos laimės. Yra tik dvi kryptys: Dievo duotas kelias į amžinybę meilėje arba jam priešinimasis.

Kai kurie žmonės sako, kad tas Dievo kelias yra labai žiauri vergija, štai turi būt toks, kaip marionetė, ir baigta. Gera žinia ta, kad mums duotas tokio platumo veiksmų laukas pagal Dievą laisvei, kad net tiek fantazijos neturime įsivaizduoti tai. Taip pat ir jo pagalbą tuo keliu einantiesiems.

Tad ši šventė klausia kiekvieno: kuriuo keliu tu eini? Ar nesi pats savo būsenų, nelaimių autorius, pradėjęs siekti tuščių dalykų, nesąžiningai elgtis ir rinktis, ar nežudai pats savo laimės ir sielos džiaugsmo? Taip pat kiekvienas, kuris turi vadovavimo tarnystę ar kolektyve, ar vaikams, gali prašyti Jono užtarimo ir pagalbos, kad jam patikėtuosius vestų teisingu keliu.

Taip pat Jonas ir pateikia reikalavimus: argi gyveni taip, kaip nori kitiems įaiškinti, kad jie turi gyventi? Nes Jonas savo atsidavimu Dievui pralenkė visus iki tol gyvenusius žmones. Tad jei kažkas neklauso mano prašymų ir mokymų, klausiu: kokia širdis mano, ar myliu tuos žmones, ar mano pačios sąžinė yra švari?

Ne, Dievas nereikalauja visų būti abstinentais, gyventi apsitaisius skudurais ir badauti. Jėzaus rūbai buvo geri, jis smagiai pašvęsdavo su skaniais valgiais ir vyneliu. Jonas yra radikalumo pavyzdys, padrąsinimas kiekvienam eiti pagal savo širdies įkvėpimą! Juk jo gyvenimas pateisina bet kokį kitą gyvenimą dėl Dievo: ir tą, kuris nori gyventi vienas kaimo trobelėje, ir tą, kuris gyvena intensyviuose socialiniuose santykiuose.

Kriterijus – klausytis Dievo balso, vedančio viduje. Na, mes bažnyčiose dar primename, kad reikia pasitarti su dievotu žmogumi, kuris daugiau patirties turi, pažįstant Dievą, nes viduje daug balsų nuskamba ir retai kada jie sutaria. Atpažinti tikrąjį – nėra paprasta.

Daug žmonių užstrigę nepasitenkinimuose, nes ėjo ne pagal Dievo vedimą, pirmines dovanas, o paskui pinigus, populiarumą, patogumą, malonumus ir nuėjo į visišką beprasmybę. Galima prašyti Jono užtarimo, kad padėtų atsiversti, pasitraukti iš tų įsikabinimų ir pagaliau pradėti gyventi savo palaimintą gyvenimą, kuris teikia džiaugsmą ir pačiam žmogui, ir kitiems, kurie jį mato.

Tikrai nelengva sustoti ir suvokti, kad nereikia man dar didesnio būsto, dar naujesnio daikto, dar aukštesnio posto. Gal kažkam ir reikia pagal Dievo mintį, bet tuomet tai nesunaikina vidinės ramybės ir gyvybės žmoguje. Nelengva sustoti, nelengva išgirsti tą balsą sąžinės viduje, ypač jei jam buvo liepta ilgus metus tylėti. Tačiau teko lydėti ne vieną žmogų tokioje kelionėje, kuri ir sunki, ir skaudi, neretai ir ilga, bet paskui tampa džiaugsmu ir laisve.

Teko matyti ir nepavykusių istorijų – kai susikurta sėkmingo gyvenimo iliuzija sudūžta dėl nusikaltimo, priklausomybės, ligos ar kitų aplinkybių, bet žmogus vis tiek niekaip nepaleidžia melo ir nesigręžia į savo pačią giliausią savastį. Tad drąsos su Jonu eiti tuo Dievo duotu keliu, kuris yra meilės ir prasmės kelias!



REDAKCIJA REKOMENDUOJA