PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Kultūra2021 m. Spalio 23 d. 14:30

Kaip neiš­duo­ti sa­vęs?

Šiauliai

Sun­kus už­da­vi­nys iš­si­spręs­ti, kaip ga­liu my­lė­ti sa­vo dar­be, kaip ga­liu tar­nau­ti drau­gys­tė­je kiek­vie­ną kar­tą, kiek­vie­ną die­ną. Čia ne apie iš­nau­do­ji­mą – apie lais­vę. (Rawpixel.com nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt


191704

Kar­tais at­ro­do: vis­kas ge­rai – pa­ken­tė­siu, nu­ty­lė­siu, su­si­lai­ky­siu, pri­si­tai­ky­siu, pa­lauk­siu ge­res­nių lai­kų... Ir taip ei­na me­tai. Žiū­ri, kad pri­si­tai­kei... Bet tai, kaip ei­na die­nos, nie­ko bend­ro ne­tu­ri su ta­vi­mi, tu tie­siog jau ku­ris lai­kas ne­gy­ve­ni. Nes pa­sa­kei sau: „Tu blo­gai no­ri, tu blo­gai gal­vo­ji, tu blo­gai jau­ti!“
 

Darbe turi daryti ir sakyti tai, kuo netiki, namuose vaidinti pavyzdingą (mamą, tėtį, dukrą ir pan.). Dar ir draugystėse... Na, ką gi – taip reikia. Gal kitas geriau žino. O gal ir visai višta ta mano draugė, bet negi išsiduosiu: giriu į akis, o už akių kitaip pakomentuoju. Visi taip gyvena.

Ir iš tikrųjų prisitaikyti yra būtina: prie darbo laiko, taisyklių, finansinių ir fizinių galimybių, kolegų, prie šeimos narių, aplinkybių ir prie draugų. Tačiau išduoti save – neleistina.

Koks tad skirtumas tarp išdavystės ir prisitaikymo?

Jėzus evangelijose daugybę aimanų susako: „Vargas jums, veidmainiai!“ Ir išdėsto visas veidmainystes. Pavyzdžiui: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų. Taip ir jūs iš paviršiaus atrodote žmonėms teisūs, o viduje esate pilni veidmainystės ir nedorumo“ (šis ir visi kiti apgailėjimai surašyti Mt 23,13–29).

Tas „vargas“ – tai toks raudos šūksnis, ne grasinimas. Aprauda veidmainį kaip numirėlį.

O dar – veidmainis, jei kitais žodžiais, tai – artistas: ką reikia, tą ir vaidina, o koks yra – nė pats nežino.

Evangelinis požiūris į žmogaus gyvenimą yra toks: kas neima savo kryžiaus ir neseka manimi – nevertas manęs, sako Jėzus. Gyvenimas yra kelionė į galutinį pasirinkimą: noriu būti panašus į Dievą ar ne? Ši kelionė yra nuotykių kelionė, smagi, aišku, kartais sunki ar net labai sunki. Kartais arba dažnai su daug stebuklų. Bet veidmainiai yra tie, kurie paklydo, pametė kelią ir keliauja ne su Dievu, o pelkėmis ir visais klystkeliais.

Jei žiūrime į Jėzaus kelionę – jis daug metų tiesiog ramiai dirbo ir apie tuos metus nieko nežinome, paskui žinome keletą metų, kuomet jis gydė, atleido nuodėmes, išvarydavo demonus, daug pamokslavo ir valgė, gėrė ir kitaip nuolat švęsdavo kartu su žmonėmis jų šventes.

90907.jpg

Argi meilė leisti žmogui sunykti?

Žmogaus kelyje yra toks būdas nustatyti, ar gerai keliauja: ar jis myli ir ar tarnauja? Kad taip galėtume keliauti, mes darome daugybę kitų dalykų: ilsimės, valgome, švenčiame, einame į darbus, meldžiamės, draugaujame. Jei žmogus nustoja mylėjęs, norėjęs gero kitam konkrečiam žmogui, kurį dabar sutinka, jis pradeda prarasti save. Niekas kitas nežino, tik aš ir Dievas, kaip aš verdu rytinę kavą, ruošiu susitikimą, atlieku darbo užduotis: kaip tarnystę ar kaip vergovę, su meile ar su pasibjaurėjimu, pykčiu, apatija. Čia ne apie emocijas – čia apie nuostatas.

Sunkus uždavinys išsispręsti, kaip galiu mylėti savo darbe, kaip galiu tarnauti draugystėje kiekvieną kartą, kiekvieną dieną. Čia ne apie išnaudojimą – apie laisvę. Jei draugas, sutuoktinis linkęs išnaudoti, nėra nei meilė, nei tarnystė pasiduoti jo blogam polinkiui, juk toks žmogus, piktnaudžiaujantis kitų gerumu, pats, kaip asmenybė, nyksta. Tai argi meilė leisti žmogui sunykti?

Jei mano darbe reikalaujama išduoti pagrindines vertybes, negalima to daryti! Taip, reikia daug išminties, kad suprastum, suderintum, atpažintum ir aiškiai sau pasakytum, kur aš čia galiu tarnauti ir mylėti. Visuomet darbuose būna mažesnė ar didesnė darbų dalis, kurie ne pagal mano pomėgius, kurie atrodo pertekliniai, neteisingi. Tačiau didžiulis skirtumas, ar tai tik nepatogumas, ar tai iš esmės kenkia žmogui ar bendruomenei. Visuose darbuose reikės daryti dalykų, kurie nėra mieli, kad galėčiau tarnauti ir mylėti konkrečius žmones, kuriems pildau dokumentus, statau namą, kepu duoną, gydau, mokau.

Bet perpykę, arogantiški medikai, pareigūnai, pedagogai yra ženklas, jog jie pasiklydę (gal tik šiandien, gal laikinai). Tokios profesijos savaime yra meilės ir tarnystės pasirinkimas aukščiausio laipsnio, nes tokios tiesioginės pareigos. Todėl pridera daug sąžiningo auklėjimosi, kad pareigos būtų atliktos tinkamai.

Palenkti bendram gėriui reikia savo įgeidžius, ydas – tada atrandamas tikrasis tapatumas. Matome tokius žmones: jie spinduliuoja ramybe, kartais gal ir aštriai pakovoja už tiesą, bet tikrai akivaizdu, kad jie gyvena ir džiaugiasi, norisi su jais dirbti, būti, susitikti!

O žmogus, išdavęs savo vertybes, ypač dvasines, socialines, savo pamatinius įsitikinimus, praranda viską. Taip, jis gali turėti puikų darbą, gerą karjerą, tvarkingą šeimą ir didelį namą, bet jis neturi gyvenimo džiaugsmo ir ramybės.

Būtina stabtelėti

Ir keli paprasti praktiški patarimai: negalima mylėti kito, kol pats nepasirūpini patenkinti savo tikrų poreikių, neįstengi pailsėti, pasimelsti, paskaityti, pabūti gamtoje, tyloje, pajudėti. Skubėjimas ar tinginystė dažniausiai viską sugadina.

Pomėgis, meilė yra širdyje, pagal ją būtina rinktis profesiją, draugus, darbą. Įsivėlus į vidinį konfliktą, būtina padirbėti, kad atsakyčiau sau: kaip ir ką myliu, kaip ir kam tarnauju. Nustojus dirbti vidinį darbą, žmonės net namiškių ima nekęsti, nevertina savo darbo, klientų, valstybės. O tas vidinis darbas, bendravimas su Jėzumi arba savo sąžine ir yra visa paslaptis, ar žmogus gyvena, ar ne tik stumia dienas.

Mūsų gyvenimo tikslas atkeliauti į bendrystės, meilės, atjautos nuostatą visiems žmonėms. Tai sako ir Jėzus, ir raidos psichologija: tokia žmogaus branda.

Tad verta pasidžiaugti, jei esate tame kelyje. Būtina stabtelėti ir peržiūrėti kelionės nustatymus, jei vyrauja sumaištis, piktumas ir neviltis. Ir visada galima prašyti Kūrėjo pagalbos – pas jį keliaujame, jis mums siųs pagalbą, kad kelią surastume.