Ką da­ry­ti, kai skau­da?

La­bai daug žmo­nių ru­de­niop, pa­si­su­kus sau­lei, iš­gy­ve­na sun­kias emo­ci­nes bū­se­nas, pa­jaut­rė­ja reak­ci­ja į vis­ką ar­ba kaip tik už­gu­la apa­ti­ja. Mums grei­tai siū­lo tab­le­čių, so­lia­riu­mų, SPA ir vi­sų ki­tų da­ly­kų, ku­rie kaž­kam yra ge­ras vers­las, o kaž­kam šioks toks pa­leng­vi­ni­mas  bent ke­lioms va­lan­doms. Ta­čiau yra ir dva­si­nių ne­mo­ka­mų bū­dų su­si­tik­ti su sa­vo liū­de­siu, sun­kiais jaus­mais ir ne­vil­timi. Ši­tą kar­tą apie tai.
 

Kelionė per dvasinę tamsą ir kančią – ji neišvengiama. Tai vienintelis brandos kelias. Ji labiausiai suartina su visais kančios parblokštais ir paklydusiais nakty, nes žinai, kad tik dėl Dievo gailestingumo nelikai palūžęs ar pasiklydęs. Nepaprastai didelė dovana, jei Dievas leidžia, kad būtų šalia arti žmogus, kuris tiesiog yra. Ir jei jau žmogus įveikė, jis jaučiasi visai kitas žmogus, nei buvo prieš savo kelionę per tamsą.

Kančia – visiems būdinga būsena

Pirmas žingsnis, priimant šią būklę, yra supratimas, kad tai visiškai bendražmogiška ir absoliučiai visi žmonės tokias būsenas išgyvena. Tai labai sunku padaryti, nes socialiniai tinklai rodo, kad visi yra ekstremaliame džiaugsme: šypsenos, spindinčios akys ir nesibaigiantys sėkmingi nuotykiai. Dar sunkiau, jei žmogus bando kažkam papasakoti, kad jaučiasi vienišas, kad nenori rytais keltis iš lovos, nenori nieko susitikti, nori išnykti, o iš kitų žmonių susilaukia bendrų frazių: „Visiems sunku“, „Žiūrėk pozityviai“, „Daugiau šypsokis, ims geriau viskas atrodyti“, „Pažiūrėk, kitiems dar blogiau“, „Ko tau trūksta?“

Didžioji klaida, kodėl nepadeda religinė patirtis kenčiantiems žmonėms, yra neteisingas klausimas: kodėl aš kenčiu? Panašiai būtų, kaip alkanas žmogus sėdėtų fotely namuose ir klaustų: kodėl aš alkanas? Todėl, kad praėjo daug laiko nuo paskutinio valgymo ir reikia pavalgyti. Bet jei vietoj to, kad nueitų iki virtuvės ir pasigamintų kažką valgomo, jis toliau piktai svarstys, kodėl yra alkanas, situacija nesikeis. Vis tiek teks pavalgyti, kad ji pasikeistų.

Lygiai taip ir su kančia. Galima išsamiai išanalizuoti visas padarytas klaidas, nuodėmes savo ir kitų mano atžvilgiu, neteisybes, situacijas, priežastis ir bus tik liūdniau. Teisingas religinis klausimas, žvelgiant į Dievą, yra: ką man dabar daryti su šia situacija?

Atsakymas ateina, kai yra pasitikėjimas Dievu, kai yra įsiklausymas. Jei atsiverstume Biblijoje Psalmių knygą, ten daugybė tekstų, kuriuose žmogus lieja savo širdį Dievo akivaizdoje, pasakoja savo kančią, savo situaciją. Tas detalus ir vaizdingas kentėjimų apsakymas, pvz.: „Esu lyg ant žemės išlietas vanduo, visi mano kaulai išnarstyti; lyg vaškas mano širdis, ištirpusi krūtinėje. Gerklė man išdžiūvusi lyg molio šukė, mano liežuvis limpa prie gomurio; tu guldai mane į mirties dulkes“ (Ps 22, 15–16).

Taip, Dievas žino. Bet žmogui reikia atverti širdį ir sustiprinti tikėjimą, kad Dievas veikia jo gyvenimo istorijoje ir per šitas labai sunkias patirtis kažką jam sako, kažkur jį veda, kažko moko. Kiekvieną žmogų individualiai, skirtingais gyvenimo etapais, per skirtingas patirtis. Per šitą ilgą ir karčią maldą, neretai su ašaromis ir trunkančią ne vieną valandą, ne vieną savaitę, ateina šviesa ir aiškumas, kokio neduoda jokie kiti vidinio skausmo malšinimo būdai.

Išgydymo prašymas

Tik priėmus savo būseną, galima prašyti išgydymo. Išsiliejus, išsibarus su Dievu apie savo būklę, žmogus suvokia, kad jis pats nėra jo kančia, kad šitie jausmai, būsenos yra tik dalis jo gyvenimo, jis tikrai gali ir mylėti, ir darbuotis, netgi kurti. Tik tada išgydymo prašymas yra tikras. Žmogus nebebėga nuo savo būklės, nuolankiai priima, kad jam taip gali būti, kaip ir visiems kitiems žmonėms, ir nuolankiai prašo Dievo suteikti gyvenimo pilnatvę.

Dievui negaila suteikti, tačiau reikalingas bendradarbiavimas. Evangelijose neretai yra Jėzaus ir ligonio pokalbis, ginčas. Kartais Jėzus klausia, ko žmogus nori konkrečiai. Aklas elgeta turi apsispręsti, ar nori regėti, ar daug pinigų. Pinigų Jėzus nebūtų davęs, nes neturėjo nieko, bet regėjimą jam sugrąžino. Taip ir kenčiančiam žmogui Kristus negali pasakyti, kad paleistuvystė gerai, alkoholizmas, vykdomas ar patiriamas smurtas, egoistinis gyvenimas ir kitos nuodėmės yra gėris. Ir, jose dalyvaudamas, žmogus galėtų kokiu nors būdu jaustis palaimintas, nebent, apsvaigęs nuo cheminių medžiagų, pabėgtų trumpam. Išgydymas vyksta iš nuodėmes į dorą, prasmingą, teisingą gyvenimą. Tenka pripažinti visas klaidas, nuodėmės, tenka atitaisyti padarytas skriaudas, tenka pakeisti savo elgesį šeimoje, darbovietėje, kad ateitų vidinė ramybė, o vėliau ir džiaugsmas. Šis Dievo išgydymas yra siųstos priemonė, suvokimas, jėga judėti į pasikeitimą, mokytojas, savitarpio pagalbos grupė.

Nesibaigianti kančia

Yra tokių atvejų, kai žmogus sužino nepagydomos savo ar kitų ligos diagnozę, būna nepagydomai sužalojamas, žino, kad jo fizinis skausmas tik stiprės. Viena moteris, kuri sirgo daugybę metų labai skausminga liga, bet labai sėkmingai tvarkėsi, kantriai pakėlė savo skausmą, likus keliems gyvenimo mėnesiams, paprašė kunigo Ligonių sakramento. Kunigas gerai pažinojo garbaus amžiaus visų gerbiamą moterį ir norėjo pasakyti jai komplimentą: „Jūs mums visiems pavyzdys, kaip reikia kentėti“, tačiau moteris į tai atsakė: „Vaikeli, kentėti tai aš mokėjau, bet kančią aukoti Dievui per vėlai išmokau.“

Tai labai gili ir brandi tikėjimo patirtis, kaip žmogus geba noriai priimti savo vargus ir kančią ir per maldą, atsidavimą Dievui patirti vienybę su visais kenčiančiais žmonėmis ir su Kristumi. Per tą didžiadvasiškumą net prie lovos prikaustyti ligoniai išgyvena ramybę, paguodą ir net vidinį džiaugsmą.

Apaštalas Paulius sakė: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1,24). Aišku, neišvengiamai mums turi atsiverti, kad gyvenimas, kuris nesibaigia mirtimi, – amžino gyvenimo perspektyva. Be jos bet kokia neišsprendžiama kančia yra beprasmybė ir nesąmonė.

Nėra mokytojų

Teko ne kartą lydėti žmones, kurie daug metų naudojo psichotropinius vaistus ir dėl dvasinio gyvenimo galėjo jų atsisakyti, grįžti į džiugų, taikingą gyvenimą. Tačiau taip pat pati neretai rekomenduoju žmonėms kreiptis į psichoterapeutus, Al-Anon, suaugusių alkoholikų vaikų ar anoniminių alkoholikų ar kitokias savitarpio palaikymo grupes greta tikėjimo ugdymo kelionės.

Bėda ta, kad labai jau mažai mokytojų, galinčių pamokyti žmones, kaip naudotis tikėjimo galia. Todėl daugelis, jų nesutikę, negauna jokios naudos, lieka paviršiniame religingume, toli nuo autentiško krikščioniško tikėjimo. Žmonės, neturintys tikėjimo pagrindų, iškreiptai suvokiantys krikščionišką pasaulėžiūrą, nemokantys vidinės maldos, taip ir nepasiekia to, kas kiekvienam laisvai duota ir prieinama. Lieka tik palinkėti: ieškokite ir rasite!