Ir meras apdovanojo ilgaamžius, kurie savo gyvenimus paskyrė bažnyčiai ir giesmei

Ties Gudelių sankryža į žirgais pakinkytą briką buvo įsodinti du garbūs žmonės. Abu švenčiantys 85 - metį, abu paskyrę savo gyvenimą bažnyčiai ir giesmei. „Visos parapijos mylimi ir gerbiami. Džiaugiamės ir didžiuojamės tokių žmonių turėdami“, - sakė Šlavantų seniūnijos seniūnė Julija Maziukienė.

Žirgai su vėjeliu lėkė ir jubiliatai atkeliavo į Šlavantų bažnytėlę. „Anksčiau į bažnyčią eidavome pėsti, dviračiais važiuodavome ir, žinoma, arkliais“,- prisimena Julė Čepanonienė. Tad ir tądien žirgais traukiama brika kaip kažkada jaunystėje į bažnyčią atkeliavo 85 metų jubiliejų švenčiantis ir net 56 metus Šlavantų bažnytėlėje vargonuojantis Juozas Mikalauskas ir šios bažnytėlės choristė nuo pat jaunystės, taip pat sulaukusi garbingo 85-ojo jubiliejaus Julė Čepanonienė. Bažnyčios šventoriuje juos garsiais plojimais pasitiko artimieji, draugai, bičiuliai, kaimynai, parapijiečiai. Po šiltų apsikabinimų ir palinkėjimų „ilgų gyvenimo metų” jubiliatai nuskubėjo... dirbti. „Na, einame dirbti“,- tarė ponas J. Mikalauskas ir greita žingine nuskubėjo į savo darbo vietą, paskui jį - ir ponia J. Čepanonienė.

Ir Šv. Tėvo palaiminimas
85 metų jubiliejų švenčiančio Juozo Mikalausko biografijoje - 56 metai, prasmingai praleisti prie bažnyčios vargonų. Tiek metų per kiekvienas šv. Mišias vargonų garsai kuria Šlavantų bažnytėlės erdvėse ypatingą atmosferą, jaudina, stebina, keri, pakylėja. Ir niekas jau nė neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip. Bažnytėlės didybė jau neįsivaizduojama be vargonų muzikos, giesmių ir be savojo vargonininko J. Mikalausko.
Ponas Juozas šypsodamasis prisipažįsta buvęs kaimo muzikantas, grojęs vestuvėse, o vargonuoti išmokęs pats, vieną kitą kartą paprašytas tuometinio klebono - taip nejučia ir 56 metai prabėgę. Atkaklumas, įgimti gabumai, gera klausa, balsas pasitarnavo, kad šis žmogus šiandien taip gerbiamas ir mylimas parapijiečių. Buvo ir pirmas prisėdimas prie instrumento, pirmoji pažintis su instrumentų karaliumi vadinamais vargonais, pirmosios savarankiškos mišios vargonuojant. Šiandien jis - žinomas ir gerbiamas vargonininkas. Per tuos metus buvę visko: ir gerų, ir liūdnų momentų. Juk išlydėta amžinybėn daug pažįstamų, kaimynų, parapijiečių ir vis su malda, su nuoširdžia giesme. „Ir be jokio atlygio“,- tikino parapijiečiai.
Tądien po šv. Mišių su choristais sugiedojęs giesmę „Marija, Marija“ J. Mikalauskas priėmė nuoširdžius sveikinimus. Jį sveikino Šlavantų parapijos klebonas Tadeus Vallian, pastoracinė taryba, choristai ir visi parapijiečiai. Kaip gėrio, grožio simbolis įteikta Angelo skulptūra. Lazdijų rajono savivaldybės mero patarėjas Jonas Gudžiauskas atvyko pasveikinti J. Mikalausko ir įteikė Lazdijų rajono mero Artūro Margelio padėką bei vazą. Sveikino ir Šlavantų seniūnijos seniūnė Julija Maziukienė.
Gyvenimas paskirtas bažnyčiai, giesmei, ypatingam muzikos instrumentui - vargonams ir žmonėms nepraėjo be pėdsakų. Vargonininkui J. Mikalauskui buvo įteiktas Šv. Tėvo palaiminimas.
Paskui - jau artimųjų, pažįstamų, draugų nuoširdžiausi sveikinimai. Sveikino jubiliatą ir kunigas Rimantas Venclova, gerai pažinojęs šį puikų žmogų, talentingą vargonininką, mat dirbęs šioje parapijoje.
Pats J. Mikalauskas tuoj visus kvietė pasivaišinti ir sakė visiems pagrosiąs bei padainuosiąs, mat akordeonėlį atsivežęs - tik nežinantis, ar dar bemokąs. „Aš galvojau, kad kartą išmokau, tai visada ir mokėsiu, o, pasirodo, reikia nuolat groti. Jau kokie 29 metai negrojau, pažiūrėsiu, ar išeis“,- sakė jis. Ir tikrai išėjo, o ir dainų negirdėtų teko išgirsti. Svarbiausia, kad šį žmogų vertina, myli, gerbia visi parapijiečiai už metus, atiduotus bažnyčiai, maldai, giesmei ir žmonėms. Juk į bažnyčią atėję tarsi iš aukštybių girdime vargonų muzikos garsus ir net nesusimąstome, kaip kas gimsta, susidėlioja, tiesiog klausomės vargonavimo, bažnyčios choristų atliekamų giesmių, atrodytų, besiliejančių tarsi savaime, bet taip tik atrodo, nes net menkiausias ne vietoje pasigirdęs garsas tuoj atkreipia dėmesį - viskas turi skambėti nepriekaištingai. Štai koks atsakingas vargonininko darbas. Ilgametis Šlavantų bažnytėlės vargonininkas J. Mikalauskas šiandien pelnytai džiaugiasi jį supančiais gerais žmonėmis, jų pagarba, meile ir džiaugiasi, kad Dievas jam tokį gyvenimo kelią nurodęs. O kaipgi mums sulaukti tokio garbaus jubiliejaus? „Valgyti lašinius su duona ir daug dirbti“, - tiesiai sako gerbiamas vargonininkas J. Mikalauskas.

Bažnyčioje gieda nuo pat jaunystės
Julė Čepanonienė sakė, kad važiuodama brika nė kiek nesušalusi, o pasisveikinusi su susirinkusiais nuskubėjo giedoti. Jai tai jau įprasta. O juk buvo ir kitokie laikai. Ji sovietmečiu skubėdavo bažnytėlėn giedoti ir jai nė motais buvę visokie draudimai - juk begiedant didžiausias džiaugsmas užtvindo krūtinę. Šv. Augustinas pasakė: „Kas gieda, tas dvigubai meldžiasi“. O mes, tikintieji, pakylėti, prisilietus švelniai giesmei, tyliai susimąstome apie gyvenimą, tikėjimą, amžinybę. Juk nuo neatmenamų laikų viena ryškiausių Dievo namų puošmenų - bažnytinės giesmės.
J. Čepanonienė kartu su vyru užaugino 4 vaikus - du sūnus ir dvi dukras. Visko gyvenime matė. Duoną sūriu prakaitu teko uždirbti sau ir vaikams. Gyvenimas nebuvo rožėmis klotas, bet eita su malda lūpose, tikintis Dievo palaimos. „Aš niekada per daug nesinervinau, neišgyvenau, gyvenau tikėdama Dievu, su malda lūpose. Visada žinojau, kad Dievas neapleis“,- tikina ponia J. Čepanonienė, paklausta ilgo gyvenimo recepto. Šlavantų moterys išdavė dar vieną paslaptį: ponia Julė kiekvieną sekmadienį dzūkiškas bandas kepdavusi, ne tik savus vaikus, bet ir iš kaimo atbėgusius pavalgydindavo. „Dabar jau nekepu, visi jau, ko gero, tų bandų atsivalgėme“,- juokavo ji.
Garbingo 85 - ojo jubiliejaus proga jai taip pat įteikta Lazdijų rajono mero A. Margelio padėka bei vaza, artimųjų sveikinimai, gėlės. Ją sveikino ir Šlavantų parapijos klebonas Tadeus Vallian, pastoracinė taryba, choristai bei parapijiečiai. Ir Angelo skulptūra „nutūpė“ jos darbščiose rankose, kurios tiek darbų per gyvenimą nudirbę ir dar nepavargę. O paskui jau - šventinės vaišės, šeimininkėms valgius stalan nešant, dzūkiškomis bandomis vaišinant. Ir dainos, grojant J. Mikalauskui su savo akordeonėliu. Tad, anot tų nuoširdžiųjų dzūkų, beliko tik cykiai ir spakainiai nulenkti galvas prieš šiuos du garbius žmones, save paskyrusius bažnyčiai ir giesmei, pasišventusius šiai veiklai ir visą gyvenimą jaučiančius atsakomybę bei didelį įsipareigojimą prieš Dievą, save ir žmones.

Dineta Babarskienė