Notice: Undefined index: etapliusAdmin in /home/alfa/subdomains/etaplius/straipsnisDESKTOP.php on line 3
ETAPLIUS - Gydytojas neurochirurgas Antanas Mockus palieka darbą, bet ne dainas
REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Sveikata2024 m. Kovo 19 d. 09:36

Gydytojas neurochirurgas Antanas Mockus palieka darbą, bet ne dainas

Šiauliai

Zitos Katkienės nuotr.

Zita KatkienėŠaltinis: Etaplius.lt


295308

Neurochirurgas Antanas Mockus visada buvo ir yra gerbiamas gydytojų, pacientų, o jo stiprus, melodingas balsas neretai skambėjo ligoninės Chirurgijos klinikos auditorijoje medikų švenčių metu. Šį kartą didžiojoje auditorijoje susirinkę ligoninės chirurgai negailėjo nuoširdžių žodžių kolegai, nors proga – ne iš linksmųjų. Neurochirurgas A. Mockus nusprendė baigti gydytojo karjerą ir atsisveikinti su gydymo įstaiga, kuriai skirti 47-eri gyvenimo metai. Tik muzika ir daina, lydėjusi gydytoją nuo vaikystės, lieka drauge, kad ir kur gyvenimas nuvestų.

Kai augo Daugėnų kaime, esančiame už keturių kilometrų nuo Užvenčio (Kelmės raj.) ir mokėsi Užvenčio vidurinėje mokykloje, pamėgo muziką. Iš klausos išmokęs groti akordeonu, armonika bei griežti smuiku, aktyviai dalyvavo šviesios atmintiems mokytojo Jono Juozapavičiaus įkurtoje kaimo kapeloje ir griežė smuiku. 1970 metais, baigę vidurinę mokyklą, savamokslis muzikantas nesirinko muziko kelio. Puikūs abitūros egzaminai bei pomėgis padėti žmonėms nelaimėje, ligose rodė kitą kelią. „Buvo širdyje atjauta, kuri ir skatino rinktis mediko kelią“, - sako puikiais pažymiais mokyklą, o vėliau ir Kauno medicinos institutą baigęs A. Mockus.

Tačiau muzikos Antanas nepamiršo ir įstojęs į anuometinį Kauno medicinos institutą. Nuo sunkių medicinos mokslų atokvėpį rasdavo Kauno medicinos instituto studentų chore „Nerija“. Drauge su choristais, būsimaisiais gydytojais, vykdavo į studentų dainų šventes, teko ir Šiauliuose koncertuoti, ir Latvijos mieste Siguldoje vykusioje tarptautinėje studentų dainų šventėje dalyvauti.

Institutą A. Mockus baigė 1976 metais. Po studijų sekė internatūra, kurią atliko Šiaulių ligoninėje. Jaunam gydytojui suteikta chirurgo licencija.

Baigęs institutą Antanas Mockus paskyrimą gavo į anuometinę Šiaulių medicinos mokyklą, kur 12 metų dirbo chirurgijos dėstytoju. Po darbo būsimųjų medicinos seserų auditorijoje jaunas gydytojas skubėdavo į ligoninę, kur puse etato dirbo ir gydomąjį darbą: chirurgu, traumatologu. Nuo 1980-ųjų metų jam suteikta aukščiausioji neurochirurgo kategorija. Anuomet ligoninei vadovavęs šviesios atminties neurochirurgas Zigmas Vaišvila nuo pat pradžių skatino imtis neurochirurgo darbo, kuris ir tapo pagrindiniu, per visus 47-erius ligoninei skirtus metus. Teko išbandyti ir vadovo kėdę. Atostogaujant ar susirgus skyriaus vedėjui, skyriui vadovauti patikėdavo A. Mockui. Ir ne be reikalo, nes jam pavykdavo ne tik kolegų darbą organizuoti, bet ir skyrių atnaujinti, imtis remonto darbų.

Po darbo, kaip įpratęs, atokvėpį rasdavo muzikoje. Teko porą metų dainuoti Respublikinės Šiaulių ligoninės medikų chore „Musica Vitae“, kuriam iki šiol vadovauja Rimantas Narkus.

Šių metų pradžioje Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pasiūlė gydytojui dar vieną širdžiai mielą atgaivą atokvėpiui po darbo - pakvietė ateiti į Šiaulių katedros choro „Džiaugsmas“, vadovaujamo maestro Romualdo Juzukonio, repeticijas. Ir anksčiau keletą metų yra tekę giedoti bažnyčios chore, tad A. Mockus nedvejodamas sutiko. Dabar džiaugiasi, nes, atsisveikinęs su mėgiamu darbu, turės širdžiai mielą užsiėmimą – dainą.

Apie meilę dainai užsiminė ir Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos klinikos vadovo pareigas laikinai einantis chirurgas Virginijus Jautakis, dėkodamas neurochirurgui A. Mockui už 47-erius darbo ligoninėje metus. „Gydytojas Antanas labai nuoširdus, turintis gerą balsą, kuris šioje auditorijoje ne kartą skambėjo, kai kolegoms buvo dainuojama „Ilgiausių metų“, - savo ir ligoninės vadovo vardu dėkojo kolegai ir įteikė padėką bei ligoninės nusipelniusio gydytojo Garbės ženklą. Gėlėmis ir nuoširdžiais žodžiais už draugystę ir bendrą darbą dėkojo gydytojui kolegos, ligoninės vadovai.

„Mieli kolegos, gyvenimas yra bėgimas, kas dieną toliau ir giliau, bet mūsų visų laukia toks likimas, kai pasakai – gana jau“, - eilėmis gydytojas kreipėsi į kolegas ir visiems dėkojo už nuoširdumą, kolegiškumą ir patikino, jog džiaugiasi, kad per tuos 47-erius darbo metus neteko su niekuo susipykti, buvo mėgiamas ir kolegų, ir ligonių, kurie jam buvo viso gyvenimo prasmė.



REDAKCIJA REKOMENDUOJA