Gri­mo meist­rė, dir­ban­ti žai­biš­kai ir ste­bi­nan­ti vo­kie­čius

Ra­mu­nė Ži­lins­kie­nė ne­pra­lei­džia nė vie­no Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro (VŠDT) spek­tak­lio. Ei­na ne kaip žiū­ro­vė – Ra­mu­nė teat­re dir­ba gri­muo­to­ja, tad ne tik ma­to už­ku­li­sius. Jos dė­ka ant Šiau­lių sce­nos bu­vo už­li­pęs net Putinas… Žai­biš­ku grei­čiu ak­to­rius gri­muo­jan­ti meist­rė ste­bi­na vo­kie­tį re­ži­sie­rių, o iš­ties at­sklei­džia, kad į teat­ro gri­mo kam­ba­rį ją nu­ve­dė gy­ve­ni­mo ap­lin­ky­bės.

Kosminiai grimai

Pasikalbėti Ramunė pakviečia į teatrą, tiksliau – į savo darbo vietą, t. y. grimuotojo kambarį. Čia gausu visko: makiažo, grimo priemonių, latekso, silikono, net krešulių, pūlių – to, ko reikia efektams išgauti. Kiekvienam spektakliui skirtos dėžės, kuriose sudėti būtini atributai. Šiame kambaryje paskutines valandas iki spektaklių tarsi konvejeriu keičiasi aktoriai. Vėliau kiekvienas grįžta į šalia esančius savo grimo kambarius, kur praleidžia paskutines akimirkas iki pasirodymo ant scenos.

„Būna, kad jie grimo kėdėje ir tekstus kartojasi, ir, jei dviese ateina, įvairius dialogus iš spektaklio. Matau, kaip dėl grimo keičiasi jų žvilgsnis, veidas, mimikos – aktorius jau įeina į vaidmenį“, – atskleidžia pašnekovė.

Šiuo metu teatro grimuotojai darbo kaip niekad daug – vos spėk suktis. Daug premjerinių spektaklių, gastrolių, o kai kurie jų reikalauja ypatingo grimo. Pavyzdžiui, „Planeta EGO“ yra toks ryškus ir pareikalavęs daug laiko spektaklis, kad Ramunė net atsidūsta.

„Prie jo dirbome tikrai daug, nes yra dviejų dalių: kino filmas ir spektaklis. Filmą filmavome visą rugpjūčio mėnesį beveik kasdien. Būdavo, kad ir po 18 aktorių per dieną ateidavo grimuotis, pavyzdžiui, masinei scenai. O visi grimai kosminiai (juokiasi). Jie buvo ir vampyrai, ir kaukolės, ir šviečiančių ultravioletinių dažų reikėjo, ir visokias žaizdas, kraują daryti… Tikrai buvo daug darbo, bet buvo įdomu“, – pasakoja Ramunė, pridurdama, kad ir antroji – spektaklio – dalis nebuvo lengvesnė grimo atžvilgiu.

Keliaudama į gastroles, ji čiumpa savo lagaminus su visomis grimo priemonėmis. „Dabar daug gastroliuojame, pristatydami spektaklį „Remyga“, tai imu du lagaminus, nes reikia ir grimui daug priemonių, ir plaukams. Įprastai pakanka vieno – mažesniojo“, – pasakoja grimuotoja. Pasak jos, anksčiau kartu su kolege pasiskirstydavo spektaklius ir dirbdavo po vieną, tačiau pastaruoju metu vaidinami grandioziniai spektakliai, tad darbuotis tenka abiem kartu.

„Tris dienas galvojau, kad sapnuoju“

Vizažo subtilybių Ramunė ėmė mokytis prieš aštuonerius metus. Prieš tai baigė anglų filologijos studijas, dirbo vertėja. Dėl gyvenimo aplinkybių jai teko keisti darbo sritį ir ieškoti kitų saviraiškos būdų. O netrukus sukaks penkeri metai, kai dirba VŠDT. Pašnekovė mena jame atsidūrusi po to, kai teko darbuotis seriale „Naisių vasara“, kuriame buvo pastebėta ir pakviesta į teatrą.

Ir visgi kvietimas buvo labai netikėtas. „Nesvarsčiau nieko, iškart sutikau. Tris dienas galvojau, kad sapnuoju. Dažnai pasvajodavau, kaip būtų smagu dirbti teatre, nes ir iki tol mėgau jame lankytis, – savo emocijas prisimena Ramunė. – Makiažas yra komercija, o teatro grimas – menas ir kūryba.“

Pradžia, prisipažįsta Ramunė, buvo kupina streso, nors praktika seriale ir pažintis su kai kuriais aktoriais neabejotinai pravertė: „Buvo streso, kai reikėjo ir prie aktorių liestis, su jais bendrauti, juk jie atrodydavo tarsi kažkur aukštai, o dabar pati juos lieti...“ Pašnekovė patikina – visi teatro aktoriai labai malonūs, draugiški, nekaprizingi, tad santykiai su jais puikūs. Tiesa, kalbinti aktorių, sėdinčių grimo kėdėje, nepuola: jei patys noriai bendrauja – puiku, jei prieš spektaklį nori susikaupti, tada Ramunė sako tiesiog atliekanti savo darbą ir tiek: „Su vienais, žinoma, atsiranda artimesnis ryšys, su kitais oficialesnis. Bet aš žiūriu pagal jų nuotaiką.“

Grimas vos per 15 minučių

Ar kada susimąstėte, stebėdami spektaklį, kiek trunka nugrimuoti aktorius? Ramunė kukliai šypsosi – užtenka vos dviejų valandų iki spektaklio pradžios. Jos įgudusios rankos dirba žaibišku greičiu – aktorių nugrimuoti pakanka vos 15 minučių. Sudėtingesnis grimas pareikalauja papildomų penkių.

„Dirbu greitai, tą įgūdį susiformavau jau seriale – ten nėra kada laukti, nes nuo to priklauso ir kūrybinės komandos darbas, tad negali po valandą daryti makiažo“, – aiškina VŠDT dirbanti grimuotoja.

Toks profesionalumas ir greitis nuostabą sukėlė ir vokiečių režisieriui, dirbančiam VŠDT, režisuojančiam „Mindaugą“ ir „Planetą EGO“. „Jis stebėjosi, kaip pas mus greitai grimuojama, nes Vokietijoje vienam aktoriui skiriama mažiausiai viena valanda. Gal dėl to jie sau leido ir daugiau paimprovizuoti mūsų teatre“, – šypsosi pašnekovė.

Be abejo, pirmieji bandymai kainavo kur kas daugiau laiko. Atmintyje Ramunei išnyra pirmasis spektaklis, kuriam grimavo aktorius, – „Vardan tos“. Daug aktorių, reikalingų perukų, šukuosenų, kitų atributų. Nerimą kėlė tai, kad tvarkyti plaukų ji nelabai mokėjo. „Visada būdavo streso prieš šį spektaklį, nes aktorių labai daug, visi eina paskutinę valandą, susigrūda į grimo kambarį, toks šaršalynas būna…“ – pasakoja pašnekovė.

„Man pasako užduotį ir einu jos mokytis“

Kur kas daugiau darbo laukia sužinojus apie būsimą spektaklį. Pirmiausia savo viziją, kaip turi atrodyti aktoriai, nupasakoja scenografas arba režisierius. Būna, tenka padiskutuoti, net pasiginčyti dėl kai kurių smulkmenų su dailininkais, kartu paieškoti sprendimų arba paliekama teisė Ramunei pačiai nuspręsti, koks įvaizdis geriausias tam tikram personažui. Visi kiti darbai prasideda likus savaitei iki premjeros. „Mes tai vadiname premjerine savaite, kai apsitariame, kokie bus grimai, bandome juos, aktoriai jau vaidina ir su grimu, ir su spektaklio rūbais. Būna, kad grimui pabandyti pasiprašau ateiti aktorių, būna, kad bandau ant savo veido“, – šypsosi vizažo meistrė.

Kaip mena Ramunė, daugiausia iššūkių teko įveikti grimuojant spektakliui „Tobula pora“. Du jauni ir žavūs aktoriai virto senukais. Tąkart Ramunės paslaugų galėjo ir neprireikti, mat režisierius buvo užsakęs specialias silikonines kaukes, bet jos laiku nebuvo atsiųstos iš užsienio, tad čiupti grimo priemones teko Ramunei. „Aš pasakiau, kad grimu juos pasendinsiu, bet tik grįžusi namo mąsčiau, o kaip aš tai padarysiu…“ – prisimena pašnekovė ir atskleidžia tąsyk trukusi net keturias valandas. Dabar, šiam spektakliui ruošiantis, jai pakanka dvigubai mažiau laiko.

Laimei, visai neseniai ji buvo išklausiusi seminarą apie sendinimą, tad šias žinias likimas privertė panaudoti praktiškai. „Sendinimui naudojamas lateksas, sutraukiantis visą odą, padaromos raukšlės. Be to, dedasi perukai, nes reikia, kad būtų plikė… Buvo daug darbo. Galvojau, ar sugebėsiu, nes lūkesčiai buvo dideli, o to nebuvau dariusi. Bet viskas pavyko puikiai“, – džiaugiasi grimuotoja ir priduria: vėliau atkeliavusios kaukės taip ir nebuvo panaudotos – nenurungė Ramunės grimo.

Pašnekovė atvira – ji yra baigusi tik vizažo kurus, o grimo seminaruose lankėsi tik keliskart, visa kita išmoko arba mokosi pati prieš spektaklius, kai jau sužino, koks personažas turės pakilti iš grimo kėdės. „Man pasako užduotį ir aš einu jos mokytis“, – sako pašnekovė. Pavyzdžiui, Severiną Norgailą paversti Vladimiru Putinu… Be abejo, pavyksta ne visuomet iš pirmo sykio, tačiau nesėkmingų bandymų beveik nepasitaiko. O ir šiaip – tai, kas sunkiausia, yra įdomiausia, tad kiekvieno naujo iššūkio Ramunė laukia smalsiai. Ateityje norėtų gebėti geriau dirbti su silikonu, gaminti kaukes, veido ar kitų kūno dalių atspaudus bei iš natūralių plaukų gaminti ūsus, daugiau darbuotis su perukais, šukuosenomis.

Gražiausios – natūralios merginos

Be darbo teatre Ramunė daro ir makiažus. Tiesa, dabar ypač populiarūs permanentiniai makiažai, priaugintos blakstienos, nagai ir pan., tad dauguma sako, kad merginos tapo suvienodėjusios... Ramunė pastebi, jog išties norėtųsi daugiau natūralumo.

„Man asmeniškai gražiausios natūralios merginos. Labai pavydžiu toms, kurios vaikšto natūralios, nesidažo ir tam nėra poreikio. Aš pati tokio įpročio norėčiau kada nors atsikratyti. Man nekyla rankos jų gadinti. Suprantu, kad makiažas sukuria vadinamąjį grožį, bet, iš kitos pusės, labai ilgai galvojau apie savo profesiją. Kokia jos prasmė? Man atrodė kažkokia tuštybių mugė, bet kažkas pasakė, kad aš tiesiog darau moteris laimingas. Ir matau, padariusi makiažą, kaip pasikeičia moteris, jos žvilgsnis, kokia ji ateina ir kokia išeina...“ – mintimis dalijasi vizažo meistrė, pridurdama, kad natūralumas vėl bando susigrąžinti savo pozicijas.