Esa­me su­ski­lę in­dai

Kas Jums su­tei­kia di­džiau­sią vi­di­nį džiaugs­mą?

Vienas mano draugas sako: „Kai visa šeima yra kartu, ir mums gerai.“ Ilgai žiūrėjau į jų šeimą. Tikrai stiprus tas bendrystės pojūtis, kai įveiki daug ligų, daug konfliktų, ir štai visi kartu ir bendrauja. Ne su telefonais – vieni su kitais, su pagarba, atidumu, patarnavimu. Man taip pat teikia džiaugsmą bendrystė – kai susitikusių žmonių širdys yra arti, kai susitelkiama į tai, kas jungia, kai ištiesiama pagalbos ranka.

Dar turiu savo ypatingą didžiausią širdies šventę. Kai lydžiu žmogų tikėjimo kelionėje ir jis susiruošia susitaikyti su Dievu sakramentinėje išpažintyje. Po dešimties, dvidešimties, keturiasdešimties metų. Kai būna Pirmoji Komunija antroje gyvenimo pusėje iš noro draugauti su Dievu.

Visaip būna tas kelias. Daug kas ateina ieškoti prasmės jau išbandę visokias netradicines religines patirtis apsivalymo pratyboms. Turbūt daugiausia buvo tokių, kurie atėjo į Alfa kursus, nežinau, kiek jau esu jų vedusi. Ir savaitgalį vyksta tie stebuklai. Žmonės ateina ir pasakoja, kad jiems nereikia išpažinties, kad jie tiesiogiai pasikalba su Dievu, kad jie netiki kunigais, kad jų kunigas nesuprato kažkada, apšaukė, pažemino… Aš nesiginčiju. Bet yra toks tikras giluminis susitaikymo būdas: sakramentinė išpažintis. Ji kainuoja giluminį sąžiningumą Dievo akivaizdoje ir pripažinimą, kad man reikia atleidimo.

Kartą vienas vyras, turbūt vyresnis nei 60 metų, aiškino, kad jam nebereikia nei išpažinties, nei Bažnyčios. Istorija tokia, kad kažkada seniai seniai jis dalyvavo Mišiose kažkokia proga kažkokiame kaime. Jis klūpėjo ant vieno kelio, o kunigas praeidamas trinktelėjo su knyga per galvą ir pasakė repliką, kad reikia normaliai atsiklaupti. Šioje situacijoje jis išgyveno asmeninį gilų įžeidimą, tarsi jį atmeta visa Bažnyčia.

Emocija, su kuria jis pasakojo tą įvykį, buvo pilna skausmo, liūdesio ir defektyvumo. Ir gali aiškinti, kiek nori, kad čia ne visa Bažnyčia, čia vienas kunigas, kurio elgesys netinkamas. Bet tą akimirką įvyko tiesiog apšvietimas ir man atėjo mintis, kad galiu jo atsiprašyti. Kadangi jis supyko ant Dievo ir Bažnyčios dėl vieno Bažnyčios atstovo elgesio, aš irgi, kaip sielovadininkė, esu Bažnyčios atstovė, todėl visiškai nuoširdžiai atsiprašiau Bažnyčios vardu už netikusį to kunigo poelgį.

Atsimenu, tą akimirką valgėme kartu prie stalo jo namuose keletas žmonių. Buvo toks jausmas, tarsi į tą kambarį visi Dievo angelai susirinko... Ir po kurio laiko mes šventėme iki ašarų gražų sugrįžimą į susitaikymą.

Ir visų, kurie esate turėję tokių nemalonių susitikimų su Bažnyčios atstovais, nuoširdžiai atsiprašau. Dievas ir jo įkurta dvasinė-socialinė bendrija Bažnyčiai milijoną kartų pranoksta mūsų žmogišką nuodėmingumą savo šventumu.

Mes visi suskilę indai. Taip sako apaštalas Paulius, kad visą Dievo mums suteiktą gėrį mes nešiojamės moliniuose induose. O šie indai yra dužlūs.

Vidiniai ir išoriniai konfliktai turi galią neatsiklausę nublokšti į kitą planetą, sudaužyti į šipulius bendrystės viltį, įkalinti nepakeliamuose santykiuose, darbuose, o gyvenimą paversti bėgimu nuo savęs, nuo tylos, nuo gelmės.

Tikėjimo kelionėje neišvengiamai tenka sustoti ir pažvelgti Dievui į akis. Užtrunka. Jo mylinčio žvilgsnio paliestas žmogus gali išdėlioti savo visas šukes, duženas ir leisti Dievui prisiliesti. Dar daugiau – atsiranda drąsos pakviesti Kristų į tamsius kambarius, kur užrakintos visos baimės, įtarinėjimai, klaidos, skausmai ir skriaudos.

Ir tada – sutaikinimo stebuklas! Stebuklas, nes viskas pasikeičia.

Slapta meldžiuosi visiems savo draugams to stebuklo, tos geros išpažinties ir sutaikinimo. Mano šventė yra dėl tos vidinės savo patirties, dvasinio stebuklo matymo, kas nutinka žmogaus sieloje. Ir man tai yra didesnė šventė nei santuoka, krikštynos, jubiliejus ar apdovanojimas. Nes Dievo gailestingumas nugalėjo dar vieno žmogaus gyvenime. Kiekvieno žmogaus širdis trokšta ramybės ir meilės. Ir šis troškimas gali būti išpildytas.

Ir praktiniai patarimai, kaip įžengti į šią šventę.

Pirmiausia tenka pripažinti, kad manyje yra alkis, troškimas tokios visa apimančios ramybės, prasmės ir susitaikymo. Žmogiškomis priemonėmis šį troškimą galima prislopinti, atsisieti ir tik Dievas jį tikrai gali išpildyti. Atsiverti Dievui. Reiškia nustoti teisintis, meluoti, kaltinti save ir kitus ir priimti, kad Dievas man gali dovanoti atleidimą ir ramybę.

Gali tekti pasimokyti tikėjimo pagrindų. Apsilankyti rekolekcijose (tokie renginiai, kur vadovai padeda kryptingai mąstyti apie Dievą ir melstis), Alfa kurse.

Pasiruošti išpažinčiai. Susirasti tinkamą nuodėmklausį. Šiaip visi kunigai geba atleisti nuodėmes. Bet šis sakramentas yra gydymo. Tad jei jūsų kūnas smarkiai serga – ieškote geriausio specialisto. Sielos gydymui irgi tenka paieškoti, jei ji rimtai serga, o tikėjimas nėra labai tvirtas.

Toliau: švęsti susitaikymą. Atsilyginti už padarytas skriaudas, taisytis, bet iš esmės tai reiškia atverti savyje kanalą, per kurį kasdien atiteka visa gaivinantis ir atnaujinantis Gyvasis vanduo.

Jei Jūs priklausote kitai, ne Katalikų, Bažnyčiai, kitai religijai, ji irgi turi susitaikymo kelią. Kelią reikia nueiti visą, taip, kaip numatyta, ne tik tai, kas patinka. Linkiu kiekvienam žmogui tos begalinės ramybės, kuri ateina susitaikius ir žengiant į Kristaus Prisikėlimo šventę!