Elektrai skirta gedėti

Šiauliai

Senivpetro nuotr.

Ričardas JakutisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

247904

Nežinau paslaptingesnio žodžio už žodį „nostalgija“. Rudeninis žodis. Ilgokas. Kol jį ištari, apninka ilgesys, liūdesys ir visi kiti niūroki jausmai. Žodynuose jis apibrėžtas paprastai – praeities ilgesys, bet daug kur šis žodis šiek tiek paslaptingiau ir kilniau apibūdinamas – ilgesingas idealizuotas praeities prisiminimas.

Graikiškai „nostos“ – grįžti, o antroji žodžio pusė ir pabrėžia tą ilgesį. Nostalgija XIX amžiuje buvo traktuojama kaip liga: niūrastis, verkšlenimai, širdies ritmo sutrikimai. Šiandien, sakoma, nostalgija sukelia teigiamų jausmų, tačiau to slogučio likę. Jautiesi prastai, o gyventi norisi. Bet nesutikčiau su tais, kurie sako, kad nostalgija verčia kabintis kilpą ant kaklo. Bent man žodis „nostalgija“ primena vaišes, pobūvį, kai dar ne viskas suvalgyta ir išgerta, bet svečiai jau skirstosi namo.

Spalis – nostalgijos persisunkęs mėnuo, ramybės ir susikaupimo metas, kai niekur neskubama, kai gamta suklususi laukia ateinančios žiemos ir speigo (šiais metais ypač viliamės, kad tai bus dar negreit), kai su visa šeima pradedame lankyti mirusiųjų kapus, kai laukiame prasidedant advento. Žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tam ypač tinkami. Kiekvienais metais per Vėlines kalbame apie mirtį, bet niekad visko nespėjame išsakyti, o visas ruduo paženklintas laikinumu.

Rudenį dažniau glaudiesi prie bažnyčios. Tėvai buvo tikintys, tad patarnaudavau Mišioms, buvau vadinamuoju klapčiuku. Būdavo progų atsidurti ne tik bažnyčioje, bet ir klebonijoje, nes mama bažnytinių švenčių metu buvo kviečiama patalkinti klebonijos šeimininkei. Šiaulių Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje (tuomet dar bažnyčia, o ne katedra) kunigavęs vikaras Algis Andrišiūnas sakydavo gana audringus pamokslus, ypač pasišaipydavo iš ateistų. O Šiauliuose tuo metu Kultūros namuose vykdavo ateistiniai ketvirtadieniai. Vedėjo pavardę irgi prisimenu, bet tiek to. Tiesa, tai buvo irgi mielas žmogelis.

Kunigui pranešdavo ketvirtadienio pokalbio temą ir sekmadienio pamoksle jis ją užginčydavo. Tai sužinojęs, ketvirtadienių vedėjas irgi ėmė siųsti bažnyčion savo žmones, tie įrašinėdavo pamokslą ir parnešdavo vedėjui, kuris ketvirtadienį atsakydavo kunigui. Šis sekmadienį tęsdavo diskusiją. Žmonėms tas patiko.

Ketvirtadieniais Kultūros namų salė būdavo pilnutėlė, bažnyčioje irgi žmonių pagausėjo. Viskas būtų gal taip besitęsią, bet kunigas pats ėmė lankytis ateistiniuose ketvirtadieniuose ir gyvai uždavinėdavo vedėjui klausimus. Tai kažkam jau pasirodė per daug ir kunigą iškėlė į kitą parapiją toliau nuo Šiaulių, ateistinius ketvirtadienius pradėjo vesti kitas ateistinės minties puoselėtojas. Ketvirtadieniais Kultūros namų salėje beliko keletas žmogelių, bažnyčioje irgi lankytojų sumažėjo. O šiaip jau Šiauliai man atrodė kažkoks komunistuojantis miestas. Net nežinau, ar kur nors kitur vykdavo tokie ateistiniai ketvirtadieniai.

Rudenį dažniau praveriame ir teatrų duris. Domėjimasis teatru mane paskatino skaityti pačias pjeses. Knygų lentynoje randu jau prieš keletą dešimtmečių išleistas kelias knygas paprastu pavadinimu „Dramos“. Vienoje jų gal kažkiek ir dėl pavadinimo užkliūvu už J. O’Nilo tragedijos „Elektrai skirta gedėti“, kurioje pasakojama apie Agamemnono dukterį Elektrą, paskatinusią brolį Orestą atkeršyti už tėvą ir nužudyti motiną. Tiesa, pirmieji prie šios antikinės temos prisilietė Sofoklis ir Euripidas. Šiaulių dramos teatras irgi yra statęs šio dramaturgo pjesių.

Įdomią istoriją papasakojo žurnalistas Vilius Kavaliauskas. Paryžiaus viešbutyje, kur paprastai vyksta antikvariniai aukcionai, jis stebėjo, kaip du rusai kovėsi dėl Napoleono brolio špagos. Įvarę kainą iki astronominės 125 tūkstančių eurų sumos, abu paskui draugiškai gurkšnojo bare. Kai Vilius jų paklausė, kodėl varžėsi, jeigu yra draugai, sulaukė atsakymo: „Pirmiausia, mes – tik tarpininkai. Realus pirkėjas mums moka 15 procentų komisinius nuo galutinės kainos. Kuo labiau išpučiame, tuo daugiau gauname.“ Tuoj pamąstai apie mūsų elektros kainas. Be to, aš, kaip ir ne vienas, nesuprantu, kaip vienu kabeliu gali tekėti 6 tiekėjų elektra. Be to, kankina nuojauta, jog mūsų laukia sunki žiema, jeigu politikai rūpinasi didesniais atlyginimais sau.

Šį rudenį atrandu ir mielų žinių. Feisbuke Vytautas Bikulčius supažindino su vieninteliame sekmadieniais Prancūzijoje išeinančiame laikraštyje „Le Journal du dimanche“ spausdintu Francois Clemenceau straipsniu „Vilnius kovos prieš Putiną sostinė“.

Baigiantis rugsėjui, rugsėjo 28-ąją pažymėjome Pasaulinę pasiutligės dieną. Daugelis leidinių, rašę apie šią dieną ir šią ligą, iliustravo tekstą Putino nuotrauka. Ir ką darysi, jei prekybos centre, žiūrėdamas į kainas, seneliukas šaukia „Baletas, baletas“ (suprask, kainų šokis), svarbiau, jei drąsiai galime pakelti akis į dangų, žinodami, kad ten nepamatysime rusiškų raketų.

Kaip visad, taip ir rudenį lauki savaitgalių. Puikus metas – savaitgalis. Baigiasi darbo dienos ir prasideda laisvadieniai. Krikščioniškose šalyse savaitgaliu laikomas šeštadienis ir sekmadienis, musulmonų – dar ir penktadienis, todėl ar neteks Europai atsižvelgti į musulmonų teises ir penktadienį irgi paskelbti ne darbo diena. Nors ir taip penktadienius mes linkę priskirti savaitgaliams ir tą dieną darbe ilgai neužsibūti. Pagalvoji, jog Dievas, kurdamas pasaulį, galėjo sukurti tik savaitgalius. Nors tuomet nebūtų aišku, kada tas savaitgalis prasideda, o gal ir atsibostų amžinas savaitgalis, kaip atsibosta viskas, kas amžina.

Kitą savaitgalį kviečiu savo skaitytojus kelionėn į senąją Lenkijos sostinę Krokuvą. Pabendrausime. Senjorų prašau neišsigąsti – nelėksime kaip akis išdegę, tiesiog grožėsimės Krokuvos architektūra, gyvenimu po žeme, Veličkų druskų kasyklomis, Juodosios Madonos paveikslu Čenstakavoje ir prasmingai praleisime paskutines dar šiltas rudens dienas.

Ruduo prašosi gražių istorijų. Vieną vėlų vakarą, grįždamas iš turgaus, neturtingas ūkininkas prisiminė, kad pamiršo savo maldaknygę. Pačiam girios vidury sulūžo jo vežimo ratas ir nusiminė žmogus, kad ši diena taip ir praeis nepasimeldus:

– Aš taip kvailai pasielgiau, Viešpatie. Šįryt iškeliavau iš namų be maldaknygės, o mano atmintis tokia trumpa, kad be raštų nė vienos maldos neprisimenu. Tai štai ką aš padarysiu: penkis kartus labai lėtai pakartosiu abėcėlę ir Tu, kuriam visos maldos gerai žinomos, galėsi iš raidžių susidėti tas, kurių neįstengiu prisiminti.

Ir tarė Viešpats angelams:

– Iš visų šiandien girdėtų maldų šita tikrai pati geriausia ir gražiausia, nes ištryško iš paprastos ir geros širdies.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt