Didžiausia dovana – žmonės

Dar prieš kelis mėnesius Prienų globos namų gyventojas Antanas Varžgalys tikėjosi, kad 100-ojo gimtadienio proga aplankys gimtąjį Ukmergės kraštą, kartu su šeima dalyvaus šv. Mišiose, susitiks su gimine. Tam ir ruošėsi. Stengėsi daugiau vaikščioti, kad šventės dienai būtų geriau fiziškai pasiruošęs, tiesiog stipresnis.

Deja, karantinas pakoregavo jo ir artimųjų planus, ir birželio 9-ąją vaikų ir vaikaičių sveikinimus jis priiminėjo tik telefonu. Bet „Ilgiausių metų“, kaip ir dera, skambėjo gyvai. Šią gimtadienio iškilmėms skirtą giesmę Antanui Varžgaliui sugiedojo Globos namų darbuotojai, būtent tie žmonės, kurie šiuo metu yra arčiausiai jo, šalia. Kaip ir kambario kaimynas Vytautas, kiek pavedant klausai, padedantis telefonu pabendrauti su saviškiais.
Taigi gimtadienio rytas prasidėjo šventinėmis akimirkomis. Jubiliatas buvo perjuostas tautine juosta su įaustu simboliniu skaičiumi „100“, Antanas Varžgalys sulaukė ir Prienų bei Ukmergės rajonų merų Alvydo Vaicekausko ir Rolando Janicko atsiųstų sveikinimų. Ukmergiškiams aplankyti savo žemietį, brandžiausius savo gyvenimo metus atidavusį gimtajam kraštui, taip pat sutrukdė karantinas.
Antano Varžgalio gimtinė – Avižienių kaimas Ukmergės rajone. Čia jis augo 5 vaikų šeimoje, čia prabėgo jo vaikystė, jaunystė. Iš Avižienių jį išvedė laisvos tarpukario Lietuvos gyvenimą nutraukusios okupacijos, Antrasis pasaulinis karas. Jubiliato metų kraitėje daug įvairių sudėtingų, tarp jų ir skaudžių patirčių. Vieni tragiški Lietuvos įvykiai keitė kitus, palietė jie ir jauno vaikino gyvenimą. Karo keliai, belaisvio dalia Vokietijoje, pokario lūžiai. Du vyriausieji jo broliai Stasys ir Napalys buvo partizanai ir žuvo. Iš tremties Antaną Varžgalį išgelbėjo tik tai, kad buvo Didžiojo Tėvynės karo, kaip ilgus metus pas mus buvo įvardinamas Antrasis pasaulinis karas, dalyvis.
Paskui įsikūrė Ukmergėje. Ilgus dešimtmečius sunkiai, kantriai ir atsakingai dirbo vairuotoju. Daugelį metų – autobuso. Kartu su žmona Uršule Ukmergėje pasistatė namą, augino tris vaikus. Atrodė, kad gyvenimas jau šypsosi, bet ir vėl skaudus išgyvenimas – po 25-erių bendro gyvenimo metų mirė Uršulė. Visi trys vaikai – dukra Birutė ir dvyniai Aloyzas ir Juozas – dar buvo studentai, tad užgriuvusį sielvartą reikėjo dalintis su rūpesčiu bei dviguba atsakomybe.
Kas padėjo? Tikriausiai darbas, tikėjimas, dukters Birutės nuomone, gal ir tai, kad tėvelis stengėsi visada išlaikyti ramybę, nevartojo alkoholio, rūpinosi kitais ir savimi, galvodamas apie tai, ką ir kiek valgo. Beje, į tai, sako, kreipiantis dėmesį ir dabar.
– Tėvukas mums niekada nebuvo griežtas ir kategoriškas tėvas, su diržu neauklėjo, o viską spręsdavo ramiai. Ir iki šiol į viską žiūri daugiau iš teigiamos, o ne iš neigiamos pusės. Jam visada buvo labai svarbi bažnyčia, – sesers mintims pritaria ir sūnus Juozas.
Laikas nestovėjo vietoje. Vaikai baigė mokslus, susikūrė savus gyvenimus: Birutė Vilniuje, Aloyzas – Zarasų rajone, Juozas – Ukmergėje. Po dešimties metų Antanas Varžgalys vedė antrąkart. Su antrąja žmona Emilija darniai nugyveno taip pat 25-erius metus. Tikėjosi, kad jaunesnė žmona jį išlydės Amžinybėn, bet lemtis surikiavo kitaip – jis antrą kartą liko našlys. Bet ne vienišas. Vaikai jau lankydavo su šeimomis. Šiandien senelis džiaugiasi septyniais šauniais anūkais, taip pat, kaip ir jų tėvai, baigusiais mokslus, tik ne susijusius su žemės ūkiu, bet ekonomikos, teisės, politikos, užsienio kalbų. Tik vienas iš anūkų gyvena užsienyje, kiti gyvenimus kuria Lietuvoje. Jau krykštauja ir trys provaikaičiai. Beje, nors ir turėtų apie ką papasakoti, anūkai nelinkę kalbėti apie savo pasiekimus. Ar ne tik iš senelio bus paveldėję tą kuklumą ir orumą? Antanas Varžgalys visą gyvenimą elgėsi ir elgiasi labai santūriai. Dukra Birutė prisimena sujudimą šeimoje, kai tėvelis laukė senų laikų bičiulio iš Vokietijos. Labiausiai neramino, kaip susikalbės. Bet jaudintasi buvo be reikalo, paaiškėjo, kad jokio vertėjo nereikia. Tuo laiku, kai buvo išvežtas darbams į Vokietiją, Antanas Varžgalys gerai išmoko ir vokiečių kalbą. Tik apie tai niekam nesakė, kol nereikėjo.
Beje, kažin, ar daug žmonių Globos namuose žino, kad jubiliato sūnus Juozas yra šios kadencijos Seimo narys? Manau, kad ne. Gerbiamas Antanas pasakytų, kad šiandien toks sūnaus darbas ir kurį jis privalo gerai atlikti.
Visą gyvenimą Antanas Varžgalys siekė ir siekia gyventi oriai, pats iš savęs, dabar kiek paremiamas savų vaikų. Ir tada, kai peržengus devyniasdešimtmečio slenkstį užgriuvo ligos ir vienas gyventi jau negalėjo, Antanas Varžgalys, apsigydęs ligas, pats nusprendė, kad renkasi ne vaikų namus, bet senjorams artimą įstaigą, nors vaikus tai iš pradžių ir trikdė, ypač dukrą Birutę. Bet, kai prieš penkerius metus Globos namų seklytėlėje minint tėčio 95-ąjį jubiliejų, sukaktuvininkas neleido pradėti šventės, kol neatvažiavo kasdieniame gyvenime jam padedanti socialinio darbuotojo padėjėja, nusiramino. Patikėjo jo tvirtinimu, kad jam taip geriau ir ramiau nei laukti per dienas iš darbo grįžtančių kurio nors iš vaikų.
Kaip pasakoja Globos namų socialinė darbuotoja Irena Laukaitytė, senolis mėgsta klausytis mažučio savo radijo imtuvo, išeina pasivaikščioti, nepraleidžia koplytėlėje kas antrą ketvirtadienį monsinjoro Jono Dalinevičiaus aukojamų šv. Mišių.
Pabandęs įsikurti vienas kambaryje, jis vėliau panoro turėti, kaip studentai sakytų, „kambarioką“. Su dabar kambariu ir bendryste besidalinančiu 93 metų Vytautu Jonu Rimgaila jie gerai sutaria, vienas kitam netrukdo. O vaikai, vaikaičiai, kol nebuvo karantino, dažnai lankydavo, visus norus ir prisakymus pildė ir, žinoma, pildys. Tad ko daugiau norėti, pasak garbaus amžiaus jubiliato. Kad tik atminties Dievas neatimtų, kad leistų gyventi prisiminimais ir džiaugtis esančiais šalia ir juo besirūpinančiais šiandien. Tai – didžiausia dovana.
Ramutė Šimukauskaitė