Beprasmė būtis F. Kafkos absurdo romane „Pilis“

Franzcas Kafka – rašytojas modernistas, kūręs itin savitu stiliumi. Jo tekstai padarė įtaką ne vienam šių dienų autoriui. Nebaigtų jo romanų „Procesas“ ir „Amerika“ gretas papildo pakartotinai leidyklos VAGA išleistas niūriojo absurdo romanas „Pilis“.

Savo kūrinyje „Laiškas tėvui“, Francas Kafka yra rašęs: „Gyvenimas visą laiką nukreipia mūsų dėmesį; ir mes netgi nespėjame pastebėti, nuo ko konkrečiai“. Skaitant „Pilį“ neišvengiamai kyla būtent toks pojūtis.

Romano veikėjas, jaunuolis K., keliauja, norėdamas patekti į pilį. Žiemos vakarą atvyksta į kaimo užeigą. Vidury nakties, pažadintas pilies kašteliono sūnaus, sužino, kad užeiga yra pilies nuosavybė ir joje niekas negali nakvoti be grafo leidimo. Taip pamažu kūrinyje įsisuka niūriai, tačiau meistriškai kuriama absurdo karuselė. Nesusikalbėjimas, chaosas ir baimės jausmas skaitytoją įvilioja į nesibaigiančio beviltiškumo spąstus. Vadinamam matininkui, jaunuoliui K., nuolatos tenka patekti į paradoksalias, beprasmiškas situacijas, kuriose jis nematomas, o jo balsas niekada negirdimas. Sekti siužetą šiame romane nėra prasmės, dialogai ir veiksmai čia neturi konkretaus tikslo, o apie tai byloja neprieinama pilis, į kurią K. niekaip negali patekti, ir pilies viršininkas Klamas, su kuriuo K. niekaip nepavyksta susitikti.

„Dabar vaiskiame ore jau aiškiai išvydo pilies apybraižas, dar labiau išryškintas visas formas atkartojančio, viską plonu sluoksniu dengiančio sniego. Beje, viršuje, ant kalno, sniego rodėsi kur kas mažiau nei čia, kaime, kur K. nė kiek ne lengviau kasėsi į priekį nei vakar vieškelyje. Čia sniegas siekė ligi trobelių langų, o vos vos aukštėliau slūgsojo ant žemų stogų, bet kalno viršūnėje visi siluetai kilo aukštyn lengvai ir nevaržomai, bent jau iš čia taip atrodė.

Apskritai pilis, išvysta čia iš tolo, atitiko K. lūkesčius. Tai buvo ne sena riterių tvirtovė ir ne koks naujoviškas prabangos statinys, o nemenka gyvenvietė, susidedanti iš kelių dviaukščių ir daugybės greta kits kito susispietusių žemų pastatų; nežinodamas, kad tai pilis, būtum galėjęs palaikyti ją miesteliu. K. išvydo tik vieną bokštą, ir negalėjo suprasti, ar tai gyvenamojo namo, ar bažnyčios dalis. Aplink bokštą skraidė varnų pulkai.

K. ėjo toliau, įsmeigęs akis į pilį, niekuo daugiau nesirūpindamas. Tačiau prisiartinus pilis jį nuvylė, tai vis dėlto buvo tik gana skurdus miesteliukas, pristatytas kaimiškų namų, ypatingų nebent tuo, kad visi buvo mūriniai; bet dažai jau buvo seniai nusilaupę, o plytos atrodė pradėjusios trupėti.“

„Pilyje“ Francas Kafka ilgais sakiniais ir beprasmiais pokalbiais sukuria kraupią, mažo, vienišo, nesuprasto ir pasaulio atstumto žmogaus egzistenciją, kurioje šis vaizduojamas tarsi beginklis milžiniško biurokratinio aparato sraigtelis.

„ – Kaip tamsta turbūt pastebėjai, ponas matininke, man šis reikalas buvo žinomas. Pats ligi šiol jokių žygių nesiėmiau pirmiausia dėl savo ligos, o paskui ir dėl to, kad tamsta taip ilgai nesirodei, buvau jau bemanąs, kad tamsta būsi to reikalo atsisakęs. Bet dabar, kai tamsta buvai toks malonus, jog pats mane aplankei, žinia, privalau pasakyti tamstai visą nemalonią teisybę. Tamsta, kaip sakaisi, esi priimtas matininku; bet mums, deja, matininkas nereikalingas. Jam čia nebūtų nė menkiausio darbelio. Mažų mūsų ūkelių ežios sužymėtos, viskas tvarkingai surašyta. Savininkai beveik nesikeičia, o smulkius vaidus dėl ežių patys išsisprendžiame. Tai kam gi mums matininkas?

Nors K., tiesa, niekados apie tai nemąstė, širdies gilumoje buvo įsitikinęs, kad maždaug tokios žinios jis ir tikėjosi. Kaip tik todėl galėjo išsyk atsakyti:

– Man tai didelis netikėtumas. Atseit visi mano planai eina perniek? Galiu vien tikėtis,jog čia nesusipratimas.

• Deja, ne, – tarė seniūnas, – viskas taip, kaip aš sakau.

• Bet argi tai galimas daiktas! – sušuko K. – Juk aš ne tam leidausi į šią begalinę kelionę, kad dabar būčiau išsiųstas atgalios!

• Čia jau kitas klausimas, – tarė seniūnas, – ir ne man jį spręsti. Tačiau, žinia, galiu tamstai paaiškinti, kaip galėjo įvykti tasai nesusipratimas. Tokioje didžiulėje žinyboje kaip kad grafo gali retsykiais pasitaikyti, kad vienas skyrius duoda vieną nurodymą, kitas – kitą, vienas apie kitą nieko nežino, aukščiau esanti kontrolė, teisybė, labai griežta, tačiau vien dėl savo prigimties vėluojanti, taip tad ir gali kilti nedidelė painiava. Tiesa, visuomet tik dėl menkučių smulkmenų, kaip, sakysim, ir tamstos atveju. Niekad nesu girdėjęs, kad būtų padaryta klaida svarbiu klausimu, bet ir smulkmenos dažnai būna gana nemalonios. O jeigu grįšim prie tamstos atvejo, tai, neturėdamas jokių tarnybinių paslapčių, – tam aš per menkas valdininkas, esu ūkininkas, toks jau ir liksiu, – atvirai išdėstysiu tamstai, kaip viskas nutiko. Seniai seniai, anuomet aš dar tik keli mėnesiai buvau seniūnu, atėjo įsakas, jau net nebeatmenu iš kurio skyriaus; tame įsake kalno ponams būdingu tonu buvo pranešta, jog turįs būti nusamdytas matininkas, o bendruomenei pavesta parengti visus jo darbui reikalingus užrašus ir planus. Tasai įsakas tikrai negalėjo tamstos liesti, nes viskas nutiko jau prieš daugelį metų, ir nebūčiau jo dabar nė prisiminęs, jeigu nesirgčiau ir neturėčiau patale pakankamai laiko pamąstyti apie pačius juokingiausius dalykus.“

Nejaukus, gluminantis, erzinantis, betikslis ir ties beprotybės bedugne balansuojantis romanas „Pilis“ – vienas garsiausių Franco Kafkos kūrinių, tapęs kanoniniu absurdo prozos pavyzdžiu.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Paskui vyriškis priėjo prie lango ir paklausė tegul ir ne priešišku, bet vis dėlto tokiu balsu, lyg jam rūpėtų, kad gatvėje prie jo namų būtų tvarka:

• Ko tamsta lauki?

• Pakeleivingų rogių, – atsakė K.

• Čia nesulauksi rogių, – tarė vyriškis. – Čia niekas nevažinėja.

• Bet juk ši gatvė veda į pilį, – pamėgino ginčytis K.

• Vis tiek, vis tiek, – kone primygtinai tarė vyriškis, – čia niekas nevažinėja.

Tada abudu nutilo. Tačiau vyriškis, matyt, kažką vis dar svarstė, nes langą, pro kurį veržėsi dūmai, tebelaikė pravėręs.

• Prastas kelias, – pasakė K., mėgindamas jam padėti. Bet vyriškis tiktai tarstelėjo:

• Teisybė.

Tačiau po valandėlės vis dėlto pridūrė:

• Jei nori, nuvešiu tamstą savo rogėmis.

• Prašau labai, nuvežk tamsta, – apsidžiaugė K. – O kiek už tai paprašysi?

– Nieko, – atsakė vyriškis.

K. labai nustebo.

– Juk tamsta esi matininkas, – paaiškino vyriškis, – ir priklausai piliai. O kur tamsta ketini važiuoti?

• Į pilį, – skubiai pasakė K.

• Tada nevešiu, – išsyk atsiliepė vyriškis.

• Juk aš priklausau piliai, – tarė K., pakartodamas paties vyriškio žodžius.

• Galbūt, – atžariai atsakė vyriškis.

• Tada nuvežk mane, tamsta, užeigon, – tarė K.

• Gerai, – atsiliepė vyriškis, – tuoj išvažiuoju su rogėmis. Visas vyriškio elgesys, rodės, liudijo ne kokį ypatingą prielankumą, o veikiau tam tikrą labai savanaudišką, baikštų, kone pedantišką troškimą išgabenti K. kuo toliau nuo savo namų priedurio.

Franz Kafka, Pilis, iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius, leidykla VAGA, 2022.