Bažnyčios bendruomenė – tai, kas nematoma akimis

Ketvirtadienis. 17 valanda. Šiaulių jėzuitų rekolekcijų namai. Pro erdvius svetainės langus matyti, kad Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje ką tik įsižiebė šviesa. Bažnyčios vicerektoriui tėvui Stasiui Kazėnui SJ ramu – pareigingasis zakristijonas Algis atėjo. Jis ir švento vandens įpils po Nukryžiuotojo kojomis, ir pakalbins žmones per šv. Mišias skaityti skaitinį. Tuomet tikra malda sudejuos vargonai ir užgiedos profesionalus choras. „Tokia bažnyčios bendruomenė. Nematai, bet jauti“, – sako tėvas Stasys, kartu ir nusijuokdamas: jei dar nutuokia, iš kur bažnyčioje atsiranda skintų gėlių, jam iki šiol slėpinys, kas nuolat patiesia švarutėlius kilimus kojoms valyti.

„Šulnys“ yra ir žmogus semia iš jo“

2019-ieji šalyje paskelbti Jėzuitų misijos Lietuvoje metais, nes šiemet sukako 450 metų, kai Lietuvoje įsikūrė Jėzaus draugija. Šiauliuose šie vienuoliai įsikūrė 1930-aisiais, jų veikla buvo nutraukta sovietmečiu, bažnyčia grąžinta tikintiesiems 1990 m., tačiau tėvas Stasys sako, kad yra dalykų, kurie užprogramuoti šimtmečiams.

„Kai tėvai stato namą, sodina vaismedžius, medžius, jie tikisi, kad tai bus vaikams ir anūkams. Gyvenime būna visaip, medžių, pastatų nebelieka, bet ta vieta lieka brangi ir vaikams, ir anūkams. Vertinant Jėzuitų misijos metus, yra panašiai“, – kalba kunigas.

Neseniai t. Stasys bendravo su garbaus amžiaus vyru, kuris domisi architektūra ir konkrečiu asmeniu, suprojektavusiu Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią. Jis kunigui pasakė įdomią frazę – kad mokėsi per Antrąjį pasaulinį karą Šiaulių jėzuitų mokykloje.

„Pasakiau, kad taip negali būti, mat jėzuitų mokyklos tuomet Šiauliuose nebuvo, čia planavo statyti mergaičių profesinę mokyklą. O jis sakė, kad mokėsi jėzuitų pradinėje mokykloje, esančioje Kražių g. 3, kad jį mokė jėzuitės vienuolės. To tikrai negalėjo būti, nes moterų jėzuičių nėra. Jį mokė širdietės – Jėzaus Širdies kongregacijos seserys. Tai rodo, kad jėzuitai padėjo tam tikrą pamatą, o jų įdirbis plinta per kitus žmones be jokių pastangų iš kartos į kartą“, – šypsosi kunigas.

Tėvas Stasys sako, kad jėzuitų didelis įdirbis paliktas tremtyje. Įdirbis labai jaučiamas ir dėl apie 30 metų vienuolyno namuose rengiamų rekolekcijų „Eik į savo kambarėlį“.

„Šv. Ignaco dvasingumas čia skleidžiasi trečią dešimtmetį ir nejučia klojamas pagrindas. Dažnai išgirstame sakant: „O, jėzuitai.“ Daugelis mūsų vargiai verti to „O“, bet įdirbis mūsų draugijos narių stiprus ir gilus. Lyg tas „šulnys“, iškastas senelio, prosenelio. Šulinys yra ir žmogus semia iš jo. Dabar gal kitaip nei anksčiau, bet iš tos pačios gilumos. Ir vyksta dalykai“, – šypsosi vienuolis.

Visi yra vienos dvasios

Kai jėzuitų vienuolyno sode vasarą vyksta Šv. Ignaco Lojolos atlaidai, daugelis stebisi. Žmonių susirenka šimtai, o jiems išsiskirsčius, nelieka nė šiukšlelės, net žolė nebūna numindyta. T. Stasio tai nestebina. Juk žmonės ateina kaip į savo namus. Jie žino, kad ir namai, ir sodas, ir bažnyčia yra jų, jie visa tai brangina.

„Už viso to yra Dievo veikimas. Dievas kažkaip mus vienaip ar kitaip kviečia prie savęs. Per draugiškumą, pagarbumą. Kodėl tu straipsnius apie mus rašai? Dėl pinigų? Juk yra tas kažkas. Kas tas kažkas? Už viso to yra kažkoks Gėris. Ir tą žodį reikėtų iš didžiosios raidės rašyti“, – šypsosi kunigas.

Bažnyčios bendruomenės nariai bendrauja lyg broliai ir seserys. Pagelbėja vienas kitam, elgiasi draugiškai, paslaugiai. „Pažiūrėkite – „kambarėlio“ rekolekcijas pabaigusieji vieni apie kitus sako, kad jie brangesni nei giminės tapo. Daugeliu atvejų pagalbos vieni į kitus kreipiasi. Jaučiasi dvasinis bendrumas. Esi tikras, kad tave išgirs, supras. Nebaisu pagalbos prašyti, nes žinai, kad neatstums, padės“, – kalba kunigas.

Panaši bendrystė išgyvenama Katalikiško gyvenimo bendruomenės suvažiavimuose. Susirenka visokių spalvų krikščionių, kalbos nemoka, bet jaučiasi taip, lyg seniausiai vieni kitus pažinotų. Visi jaučiasi savi.

„Kas čia yra? Visi yra vienos dvasios. Ir jie užkrečia vieni kitus. Bent jau tuo metu, kai būna kartu. Dvasia juos apjungia. Kai reikia kažką suorganizuoti, vos išsižioji, jau ir atsiliepia. Vienas viena, kitas kita geranoriškai padaro. Kas čia yra? Dievo laisvė. Dievo karalystė. Ir ta karalystė yra mumyse. Arba ją turi ir ja gyveni, arba ją smaugi“, – paaiškina kunigas.

Žmonės prisiima atsakomybę

Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenė, pasak t. Stasio, ir labai gležnas, ir labai akivaizdus darinys. Vieną sekmadienį per šv. Mišias atrodo lyg kumštis, kitą – padrika masė. Priklauso, kokiu nusiteikimu susirenkama ir kokiu žvilgsniu žiūrima. „Jei bandai eiti į santykį su kitais, bendrystę visada surasi“, – sako jis.

Bažnyčios teritorija – maždaug hektaro ploto. Bet visada atsiranda, kas sode lapus sugrėbs, kas gėles sodins. „Žmonės patys viską tvarko. Yra Nijolytė, kuri daug metų sodą, aplinką prižiūri. Žmonės netrukdo manęs dėl pasisiūlymo padaryti tą ar aną. Jie tiesiog ateina ir padaro. Jie patys susitaria“, – juokiasi t. Stasys, pridurdamas, kad bažnyčios koridoriuje yra juodas kilimas kojoms valyti. Jis nuolat keičiamas, o kas už kilimo valymą sumoka, jis iki šiol nežino. Jam tai paslaptis.

„Yra dar viena Nijolytė, kuri nuo pat bažnyčios grąžinimo tvarko ir prižiūri liturginius rūbus. Bendruomenės nariai meldžiasi už kitus, būdami užtarėjais, šoka liturginius šokius ar talkina, dalijant Komuniją, nors yra pasauliečiai. Žmonės prisiima atsakomybę. Tai yra gražu, kad jie neabejingi. Žmogus – ne tik žiūrovas bažnyčioje. Jis įsipareigoja. Aš nežinau, iš kur bažnyčioje gėlės. Jų iš kažkur atsiranda. Buvo laikas, kai pats, vos atvažiavęs čia dirbti, eidavau į turgų gėlių pirkti. Paskui jų ėmė atsirasti“, – šypsosi kunigas.

Būna, kad prieš didžiąsias šventes susirenka moterys ir išvalo bažnyčią, nuvalo langus. Tik paklausia, ar gali sutvarkyti, kad kokiai nors veiklai nesutrukdytų, ir viskas.

„Neseniai gydytojų šeima – Nida ir Virgis – apsiėmė rožes sodinti ir jas prižiūrėti prie šv. Jono Pauliaus II paminklo. Zakristijonas Algis švento vandens įpila. Jis inžinierius pagal išsilavinimą, sąžiningas, tvarkingas, išgyvena, jei kažkas ne taip būna. Jaudinasi, jei skaitinio niekas skaityti nenori. Negražu sakyti, bet nežinau jo pavardės. Jis man sako, kad jam ramu, kai aš esu. O man ramu, kai jis yra. Mums abiem ramu“, – šypsosi kunigas.

O bažnyčios balkone vargonais groja vargonininkas Antanas. Jis kone seniausiai iš visų bažnyčioje tarnauja. „Neprilygstamas maestro. Jis taip gerai supranta bažnyčios grojimą. Neįtikėtina. Tobulai tai daro. Tai reiškia, kad kai jis groja, man atrodo, kad tai yra malda. Ne šiaip klavišų spaudymas. Visa esybe jis tame yra. Kai buvome Šventojoje Žemėje, jis turėjo galimybę pagroti vargonais keliose bažnyčiose. Jis pamato vargonus – jam seilės tįsta, dega visas“, – kalba kunigas, pasidžiaugdamas ir tuo, kad bažnyčioje per šv. Mišias, vargonuojant Antanui, gieda profesionalūs choristai.

Votai – padėkos už ypatingas malones

O iš kur bažnyčioje atsiranda Komunija – Kristaus kūnas, paplotėliai? Gal jėzuitų namuose ją kepa patys kunigai?

Tėvas Stasys juokiasi – praėjusiame amžiuje kepdavo zakristijonas. Ir kalėdaičius, ir Ostijas, ir komunikantus. Ketinta Lietuvoje įkurti jų kepyklėlę, bet paskaičiuota, kad neapsimoka. Šiaulių vyskupija komunikantų parsiveža, vyskupijos kurijoje kunigai jų perka maišais, kuriuose būna po tūkstantį komunikantų. Keliems mėnesiams pakanka.

Per šv. Mišias kunigai naudoja vyną, į kurį įpila kelis lašus vandens – vanduo reiškia žmogystę, o vynas – dievystę. Konsekracijos metu Šventosios Dvasios galia, vanduo ir vynas tampa Kristaus kūnu ir krauju.

„Turi būti sausas vynuogių vynas, be priemaišų, nesaldus, maždaug iki 14 laipsnių. Jį taip pat perkame vyskupijos kurijoje. Vyskupija jo gauna iš Italijos. Tremtyje, lageryje kunigai vyną gamino iš razinų ir naudojo per šv. Mišias“, – sako kunigas.

Šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje abipus altoriaus pakabintos ikonos su šv. Jono Pauliaus II ir šv. Ignaco Lojolos atvaizdais. Šalia jų per dvejus metus žmonės pakabino jau 10 votų – dėkingumo ženklų už patirtas Dievo malones, stebuklingą išgydymą, širdies perkeitimą ar kt.

„Vieną istoriją galiu papasakoti. Echoskopijos metu šeima sužinojo, kad moteris laukiasi dvynių, bet jie suaugę, nėra pertvaros. Šeima, gydytojos paraginta prašyti Dievo stebuklo, surengė didelę maldos akciją. Po visų maldų, praėjus kelioms savaitėms, echoskopija parodė, kad viskas gerai. Gali sakyti vienaip, kitaip, bet žmonės tikri – jie prašė Dievo pagalbos, Jis juos išklausė. Todėl ir pakabintas votas – širdis ir dvi širdelės ant jos“, – pasakoja kunigas.

Bažnyčia – lyg avilys

Bažnyčioje yra erdvių, kurias žmonės naudoja įvairiems susitikimams: pusrūsyje renkasi anoniminiai alkoholikai, anoniminiai lošėjai, alkoholikų artimieji, suaugę alkoholikų vaikai ir kt. Bažnyčios antrajame aukšte, salėje prie židinio, renkasi atliekantieji rekolekcijas, Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenė, rengiamos šventės, bendruomenės narių vestuvių pokyliai ir kt. „Sutelpa visi lyg į avilį“, – šypsosi kunigas.

Tiesa, bendruomenė gausi ir dėl šeimų, kurių atžalos – 215 vaikų – mokyklos ir darželio ugdytiniai. Tėvas Stasys, mokyklos kapelionas, juokiasi į jėzuitų mokyklą dabar nueinantis tik tam, kad vaikai turėtų ką apsikabinti. Tik šiais laikais tampa baisu ir pavojinga apkabinti atbėgančius vaikus. O jei kas ims ir ką negera tame tėviškame apsikabinime įžiūrės?

Tikras avilys yra ir Šiaulių jėzuitų rekolekcijų namai, kuriuose dabar gyvena du vienuoliai kunigai – vasaros pabaigoje bažnyčios rektoriumi paskirtas Artūras Sederevičius SJ ir vicerektorius t. Stasys. Tačiau namuose nuolat būna pilna žmonių – šiokiadieniais ir savaitgaliais rengiamos rekolekcijos, rekolektantai gyvena antrajame pastato aukšte esančiuose kambariuose, meldžiasi koplyčioje, valgo svetainėje, o asmeninių pokalbių susitinka su dvasininkais didelėje bibliotekoje ar kambaryje, kuriame ilsėjosi Šiauliuose viešėjęs šv. Jonas Paulius II.

Į duris nuolat pabeldžia ir paguodos, maldos ar pastiprinimo trokštantys šiauliečiai, arbatos su sumuštiniu užsuka ir nelabai kur prisiglausti turintys benamiai. „Petia kažkur prapuolė. Jau pasiilgau jo. Jam viskas būdavo gerai, vis kažką gražaus pasakydavo“, – apie vieną barzdotą vyrą užsimena t. Stasys.

Bendrystės buvimas, buvimas vienoje dvasioje – šie dalykai vienuoliui jėzuitui patys nuostabiausi. „Šiemet buvau Liuksemburge, kur vyko Jėzaus širdies maldos apaštalavimo konferencija. Gavau atliepą į tai, kas man rūpi, ir pamačiau, kad tai rūpi skirtingų Europos šalių žmonėms. Buvo jėzuitų, buvo pasauliečių, bet tos pačios dvasios jautimas sujungė bendra malda. Lapkričio mėnesį degantis rūpestis buvo situacija Rytuose, meldėmės už taiką. Rugsėjį meldėmės už vandenynus, nes tai dalis pasaulio plaučių. Popiežiui tai rūpi ir jis kviečia visus už tai melstis“, – sako vienuolis.

Projekto metu parengta apie 40 straipsnių

Savaitraščio „Etaplius“ skaitytojai visus šiuos metus kone kiekviename numeryje galėjo skaityti straipsnių apie tėvus jėzuitus. Dalinai finansuojant Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, vykdėme projektą „Jėzuitai regione – asmeniui, tautai, valstybei“, skirtą jėzuitų misijos Lietuvoje veiklai paminėti.

Per metus išspausdinome apie 40 straipsnių, o ši projekto publikacija apie jėzuitų misiją apskrityje – jau paskutinė. Bet pažadame, kad prasmingų, turinčių išliekamąją istorinę ir kultūrinę vertę straipsnių mūsų savaitraščio numeriuose nepasigesite ir kitais metais.