REDAKCIJA REKOMENDUOJA
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Tarp knygų lentynų2022 m. Gruodžio 20 d. 16:27

Atrasti Dievą visuose dalykuose

Šiauliai

Eglė KazimieraitienėŠaltinis: Etaplius.LT


254516

Šią savaitę rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė dr. Skaistė Barkutė apžvelgia Timothy M. Gallagher, Dvasių skyrimas: šv. Ignaco išmintis kasdieniame gyvenime, iš anglų kalbos vertė Vilma Rinkevičiūtė (Vilnius: Katalikų pasaulio leidiniai, 2020) ir Aurelija Savickienė, Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi (Vilnius: Alma littera, 2022) knygas.

Mane, kaip turbūt ir daugelį, neretai vargina klausimas, ar tai, ko labai trokštu ir beatodairiškai siekiu, man yra reikšminga fiziškai bei dvasiškai? Rūpi ir kiti klausimai. Kaip suprasti bei vertinti kartais ir labai besikeičiančius jausmus, lydinčius mano sprendimus, mąstymą? Kaip, susidūrus su įvairiomis alternatyvomis, eiti savo gyvenimo keliu ir iš jo neišklysti? Pagaliau – ar tai, ką darau, sutampa su Dievo valia?

Į daugumą neraminančių klausimų atsakymų įmanu surasti išsistudijavus šv. Ignaco Lojolos dvasines įžvalgas, kiek išsamiau susipažinus su jėzuitiška gyvenimo filosofija. Šv. Ignaco mokymą apie dvasių skyrimą ir Dievo valios paieškas savo knygoje „Dvasių skyrimas: šv. Ignaco išmintis kasdieniame gyvenime“ gana paprastai ir suprantamai imasi aiškinti Mergelės Marijos oblatų kongregacijai priklausantis kunigas Timothy M. Gallagheris (g. 1954). Tėvas Gallagheris daug metų paskyrė plačiai tarptautinei rekolekcijų, dvasinio vadovavimo ir mokymo apie dvasinį gyvenimą tarnybai. Jis parašė keliolika knygų apie ignacišką dvasingumą ir maldą. Su ignacišku dvasingumu susipažįstame skaitydami ir 2022 metais išleistą Aurelijos Savickienės biografinę knygą „Misionierius Antanas Saulaitis – žmogus, kuris visada šypsosi“. Taigi, ji skirta Jėzaus draugijai priklausančio tėvo Antano Saulaičio (g. 1939) gyvenimui ir misijos.

Dėl abi šias knygas siejančios jėzuitiškos dvasios pradžioje pravartu bent trumpai susipažinti su pačiu Jėzaus draugijos įkūrėju ir jėzuitų dvasingumo pradininku Ignacu Lojola. Šv. Ignacas gimė 1491 metais baskų krašte, Šiaurės Ispanijoje. Iš pradžių gyvenęs pasaulietinį gyvenimą, mėgęs įvairius žygius, kartą, sunkiai sužeistas, patiria atsivertimą (jį išsamiai aprašo ir Gallagheris). Šį atsivertimą lydi sukrečiančios įžvalgos, atgaila ir pasiryžimas tarnauti dangiškajam karaliui – Kristui. Aplankęs Šventąją Žemę, Ignacas nusprendžia siekti mokslo. Paryžiaus universitete studijuoja filosofiją ir teologiją, suburia bendraminčių būrelį ir 1534 metais įkuria vienuoliją, kurią pavadina Jėzaus draugija. Viena iš pagrindinių jėzuitų veiklos sričių nuo pat ordino įkūrimo buvo švietimas. Pasak istoriko Liudo Jovaišos, jėzuitai buvo pirmoji vienuolija, kuri užsiėmė pasauliečių mokymu. Dėstomi buvo ne vien tikybos, bet ir pasaulietiniai dalykai. Jėzuitiškas ugdymas apima dvasines vertybes, sugebėjimą dirbti su įvairiais žmonėmis, troškimą padaryti pasaulį geresnį, su pagarba ir meile žiūrėti į žmogų ir pasaulį, nes svarbiausia ugdymo užduotis – padėti žmogui subręsti, tapti žmogumi.

***

Lietuviai gali pasigirti puikiais jėzuitais mokslininkais, gyvenusiais XVI–XVIII a. tai Andrius Rudamina, Tomas Žebrauskas, Martynas Počobutas, Motiejus Kazimieras Sarbievijus, Konstantinas Sirvydas. XX ir jau šiame amžiuje savo pamokslais, raštais ir kitais darbais pasižymėjo ir Šiauliuose gyvenę jėzuitai Benediktas Andruška, Jonas Borevičius, Pranciškus Anicetas Tamošaitis. Dėl besąlygiškos tarnystės Dievui ir žmonėms daug kančios, bet ir gyvenimo prasmės patyrė kunigai jėzuitai Antanas Šeškevičius, Sigitas Tamkevičius ir kiti.

Kaip matyti iš šiandien aptariamos knygos, gerai pažindamas jėzuitiško dvasingumo prioritetus, tėvas Antanas Saulaitis pasižymi stipriu humanistiniu požiūriu į asmenį. Kaip ir šv. Ignacas, jis įsitikinęs, kad Dievas kalba per visus žmones. Kunigą Saulaitį knygos autorė Aurelija Savickienė pristato kaip „žmogų, kurio visas gyvenimas pašvęstas kitiems, Dievui ir Lietuvai“ (Aurelija Savickienė / AS, p. 10). Nors Saulaitis buvo gabus užsienio kalboms, o magistro darbus apsigynė net iš trijų skirtingų mokslo sričių (chemijos, filosofijos ir teologijos), jis pasirinko kunigo kelią. Šį savo pašaukimą jis suprato dar paauglystėje, nes troško padėti žmogui „rasti Dievą visur“: „Supratau, kad savo gyvenimą pašvęsiu kitiems, bet ne kankinsiuosi, o darysiu tai su džiaugsmu“ (AS, p. 95). Iš aptariamos knygos paaiškėja pagrindiniai ignaciško dvasingumo elementai, kurių laikosi ir tėvas Saulaitis: matyti Dievą visur – žmonių veiduose, žodžiuose, veiksmuose, džiaugsmuose ir negandose, laikytis socialinio teisingumo, kurti dialogą su įvairiomis kultūromis ir kt. (AS, p. 222, 241–242, 255). Misionierišką veiklą Saulaitis vykdė įvairiuose žemynuose (25 šalyse), kaip įprasta jėzuitams, didelį dėmesį jis skyrė mokslui ir ugdymui: rūpinosi akademine sielovada, rašė vadovėlius studentams, dėstė Vilniaus universitete, Dailės akademijoje, Lietuvos teisės universitete, Amerikos mokyklose. Kaip ir kitų jėzuitų, Saulaičio gyvenimas neatsiejamas nuo savanorystės ir bendruomeniškumo, o taip yra todėl, kad pats Kristus yra tarp mūsų, o „ne kažkur už mūsų“ (AS, p. 255). Nors jėzuito gyvenimas pilnas įvairių patirčių, tačiau jame išskirtinę vietą užima gilinimasis į save, sąžinės tyrimas ir kontempliacijos. Tik taip jį lydinčios patirtys gali duoti teigiamų rezultatų. Tuo įsitikinęs ir kunigas Saulaitis: „[…] nuolat reikia stebėti save, įsiklausyti į savo širdį“ (AS, p. 102). Tam ir yra skirtos šv. Ignaco dvasinės pratybos, padedančios atpažinti veikiančias dvasias, suprasti skirtingas sielos paskatas. Kaip tai vyksta? Dvasine įžvalga ar dvasių skyrimu šv. Ignaco vadinama savityra analizuoja įvairiausius sielos judesius – nuotaikas, jausmus, sapnus, prisiminimus, vidinius vaizdinius, mintis. Saulaičio nuomone, ši savityra gali pasitarnauti esamos tikrovės suvokimui. Beje, kalbėdamas apie dvasių skyrimą, šv. Ignacas teigė, kad dvasinė nepaguoda prasideda ir nuo blogos savijautos, psichologinio diskomforto. Taip žmogus tampa labiau pažeidžiamas, atsiranda daugiau rizikos priešo puolimui. Turbūt dėl tos priežasties, panašiai kaip šv. Ignacas pataria rūpintis fizine sveikata, taip ir tėvas Saulaitis liepia nepamiršti mylėti savęs, vengti visko, kas kenkia sveikatai, siūlo retkarčiais save ir palepinti… Skaitytojui turėtų būti įdomi ir knygoje perteikta kunigo šeimos istorija, kokius Dievo siųstus išbandymus jis atlaikė. Galima prisiminti, kad Saulaičio šeimos istorija susijusi ir su Šiauliais. Prieš kelias dienas vienoje televizijos laidoje kunigas jautriai pasakojo apie tai, kaip jo tėtį globojo Kazimieras ir Stanislava Venclauskiai… Na, o svarbiausiu aptariamos knygos akcentu lieka Saulaičio pastanga aplankyti kuo daugiau po pasaulį išsibarsčiusių lietuvių, suburti juos, užsiimti jų sielovada ir švietimu. Nors, skaitant knygą, galima tarsi pasigesti šio jėzuito minties ar įsitikinimų istorijos, nors jėzuitiška filosofija atsiskleidžia labiau tarp eilučių, šis dvasingumas vis dėlto pasimato iš krikščioniškos tarnystės artimui, prasmingos žodžio ir veiksmo dermės. Verta paminėti, kad 2022 metais išleista ir Saulaičio knyga „Dievo meilės ženklai. Sakramentai kasdienybėje“.

***

Kitą aptariamą knygą „Dvasių skyrimas: šv. Ignaco išmintis kasdieniame gyvenime“ sudaro Bostono koledžo teologijos profesoriaus emerito H. D. Egano SJ pratarmė, kunigo Timothy Gallagherio įvadas, ignaciško dvasingumo taisyklės su paaiškinimais ir kelių puslapių pabaigos skyrius, kuriame taikliai apibendrintas visas autoriaus siektas perteikti mokymas. Įvade autorius skaitytoją supažindina su šv. Ignacu Lojola, pristato knygos tikslą ir savo sumanymo aplinkybes. Suvokęs, kad lakoniškai perrašytos šv. Ignaco taisyklės tikintiesiems gali pasitarnauti kaip mokomoji dvasinio augimo medžiaga, autorius nusprendė jas pateikti ne abstrakčių svarstymų forma, bet iliustruoti dvasinės patirties pavyzdžiais iš daugelio žmonių gyvenimo. Bet pirmiausia pateikiamos pačios šv. Ignaco taisyklės. Kaip teigiama knygoje, šventasis jas sudarė tiems, „kurie veda dvasines pratybas, moko melstis ir ieškoti Dievo valios“ (Timothy M. Gallagher / TG, p. 25). Atsižvelgdamas į paties Ignaco Lojolos siūlymą antrojo taisyklių rinkinio neaptarinėti su pirmuoju ir tam, kad medžiaga būtų lengviau suvokta bei įsisavinta, knygos autorius nutarė pateikti tik pirmąjį taisyklių rinkinį (14 taisyklių), o antrą pristatyti kitoje knygoje. Tėvo Gallagherio knygoje taisyklės ir jų paaiškinimai perteikti taip, kad mokymas būtų aiškus įvairiausių visuomenės sluoksnių ir pašaukimų asmenims. Kitaip tariant, knyga skirta visiems. Aiškindamas šv. Ignaco taisykles, autorius remiasi ir kitais Ignaco Lojolos tekstų komentatoriais ir tyrėjais.

Taigi, vienas svarbiausių šv. Ignaco klausimų – kas yra dvasių skyrimas? Taip skamba ir prologo antraštė. Beje, dvasių skyrimas tiek žydų, tiek krikščionių tradicijoje nėra nauja tema. Biblijoje gana dažnai sutinkamas perspėjimas ar raginimas tirti dvasias, skirti tikrus pranašus nuo apsišaukėlių: pavyzdžiui – „ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jn 4, 1). Ką reiškia dvasių skyrimas ir kodėl jis toks svarbus šv. Ignacui – pirmiausia matyti iš prologe perteiktos šventojo gyvenimo, jo praregėjimo (atsivertimo) istorijos. Šiandien ji nestebina ir tik įrodo gyvenimišką tiesą, kad ribinės patirtys pirmiausia yra tai, kas priverčia susimąstyti, imti vis labiau ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus ir nusileisti į savo sielos gelmes. Tam reikalingos ir taisyklės: „Taisyklės, tam tikru būdu padedančios pajusti ir pažinti įvairias sieloje kylančias paskatas: geras – kad priimtumėme, o blogas – kad atmestume. Jos labiau tinka pirmą savaitę“ (TG, p. 42). Kaip pastebi aptariamos knygos autorius, šv. Ignacas pasirinko taisyklių žanrą, kad trumpais teiginiais kuo konkrečiau perteiktų dvasių skyrimo pagrindus ir duotų „praktinius pavyzdžius veiksmų, kuriuos dera atlikti laikantis pateiktų nurodymų“ (TG, p. 42). Pereinant prie kiekvienos taisyklės aiškinimo, daug dėmesio skiriama gerųjų ir kenkiančiųjų (priešo) dvasių, paguodos ir nepaguodos apibrėžtims, psichologinės ir dvasinės paguodos (nepaguodos) skirtumui. Knygoje daugiausia kalbama apie būtent dvasines patirtis, kurios mus artina ir tolina nuo Dievo.

Skaitant knygą akivaizdu, kad autorius laikosi pažado perteikti šv. Ignaco mokymą kuo „paprasčiau ir nepakenkti pilnatvei“ (TG, p. 26), kad taisykles skaitytojas jas suvoktų kasdienių rūpesčių sūkuryje. Tačiau kartais atrodo, kad paprastumas priartėja prie pavojingos ribos, ir pats aiškinimas tampa kone perteklinis. Į akis krenta pernelyg daug pasikartojimų, kai cituojamas koks nors tekstas, pateikiamas iliustracinis pavyzdys, o vėliau jis dar kartą perpasakojamas tais pačiais ar panašiais žodžiais. Kartojasi ir patys paaiškinimai. Nors tai gali priminti ir biblinę retoriką, nors galima suprasti panašaus pasikartojimo motyvaciją (kad skaitytojas įsidėmėtų tai, kas autoriaus nuomone yra svarbu), tačiau abejonė išlieka. Skaitymą kartais apsunkina ir pačių pavyzdžių pasikartojimas ar nuorodos į šias gyvenimiškas patirtis. Pavyzdžiui, bandant suvokti, ką šv. Ignacas norėjo pasakyti devintąja ar dvyliktąja taisykle, gali tekti atsiversti knygos pradžią ir prisiminti, su kokiais sunkumais ar problemomis susidūrė Džeinė ar Alisa. Beje, panašia pasikartojimo „nuodėme“ kartais pasižymi ir šiandieniniai pamokslai bažnyčiose… Nepaisant šių trūkumų, knyga puikiai perteikia ignacišką (jėzuitišką) mokymą, kaip geriau suvokti save, Dievo valią ir savo tikėjimą. Šis tekstas nuteikia viltingai ir suteikia drąsos išbandymuose, leidžia suvokti, kad šie išmėginimai skirti mūsų dvasiniam tobulėjimui ir artimesniam santykiui su Dievu.

Svarbiausia, ką pabrėžia kunigas Gallagheris, yra tai, kad būtina nepasiduoti priešo nepaguodos – vilties praradimo, baimės, atskirtumo – provokacijoms. Kaip sakoma, priešas yra silpnas, deja, tik labai gudrus. Nors ši knyga skirta dvasinei tikinčio žmogaus gyvenimo kelionei, manau, kad ir netikinčiu save laikančiam žmogui šios taisyklės gali būti „unikaliu, vertingu ir neprilygstamu instrumentu mūsų širdžių paskatoms įprasminti“. Juk kiekvienam žmogui, norinčiam suprasti, kas vyksta teisinga ar neteisinga jo gyvenime, reikalinga ir sąžinės peržvalga, ir pasinėrimas į savo sielos gelmes vien tam, kad nurimtų vidinis triukšmas. Juk taip ir išgirstamas Dievo balsas, To, kuris nepalieka mūsų nei akimirkai.

Literatūrologė dr. Skaistė Barkutė



REDAKCIJA REKOMENDUOJA