Ar gali Dievas pagydyti?

Evangelijose didelę dalį teksto sudaro pasakojimai apie išgydymus. Kažkada, kai tik pradėjau skaityti Šventąjį Raštą, mane mokė, kad visos tos istorijos turi savo dvasinę prasmę.

„Tuo nelabai tikėjau“

Pavyzdžiui, jei aklas žmogus, tai jis nemato gyvenimo prasmės, Dievo buvimo. Išgydė, vadinasi, praregėjo – pamatė. Arba štai žmogus su padžiūvusia ranka: vargšelis nemoka tarnauti, negali dalytis, duoti kitiems gerų dalykų. Tik išgydė – ir įgalėjo, atsirado dosnumo. Kurčnebylys – tai tas, kuris nemoka Dievo šlovinti, gerų dalykų žmogui pasakyti. Dar ir piktos dvasios visur dalyvauja. Dvasią išvarė – pasveiko.

Visai man priimtina buvo, kai priklausomi žmonės pasakojo, kad juos nuo priklausomybių išgelbėjo Dievas: jiems buvo galvoje negerai ir pagerėjo. Maža ką – pasistengė žmogus, pasimeldė ir dėl tikėjimo galios metė vartoti cheminius kvaišalus.

Ir tuo buvau ilgai patenkinta, kol atėjo toks klausimas: o ar išgydė žmogaus fizinę negalią? Juk yra skirtumas, ar pamatyti gyvenimo prasmę, ar tiesiog fiziškai praregėti: pamatyti žemę po kojomis, puodelį, priešais stovintį... Tuo nelabai tikėjau. Man atrodė, kad čia kažkaip tas Dievas būtų nenuoseklus. Tai kam leido susirgti, kad gydytų dabar? Ar čia liga tai bausmė? Todėl man atrodė žymiai geriau manyti, kad kažkaip netyčia, savaime suveikė vaistai ar organizmas pats save pagydė.

Dar labiau sutrikau, kai nuvykau į Marijos šventovę Lurde. Ten pamačiau daugybę ramentų, neįgaliojo vežimėlių ir kitų ligonių daiktų, kuriuos paliko šventovėje išgiję žmonės. Atsimenu, žiūrėjau apstulbusi ir negalėjau patikėti: o gal jis nesirgo, gal tik jam taip atrodė?

Daug kas iš žmonių jau man, kaip tikinčiai, patyliukais pasakojo, kai buvo sunkus ligos atvejis, ėjo, meldėsi iš širdies ir va – Dievas pagydė. Linkčiodavau galvą ir galvodavau: na, jei žmogui geriau įsivaizduoti, kad jį Dievas pagydė, tai lai tiki juo. Negi dabar kamantinėsiu, kokius vaistus vartojo, ką dar be maldos darė.

Įtikėjus, kad Dievas gydo

Nepamenu tiksliai, ar įtikėjau Lurde, ar per savo studijų dalyko – religijos ir psichologijos – paskaitas popiežiškame saleziečių universitete Romoje, kai garsus psichoterapeutas profesorius, taip pat ir Vatikane tiriantis stebuklams pateikiamus atvejus, rodė filmuotą medžiagą ir atvejus, aiškino, kokie kriterijai yra, kad išgydymo stebuklas būtų pripažintas. Mat kai skelbia ką nors palaimintuoju, prieš tai įprastai turi būti įvykęs koks nors išgijimo stebuklas, kurio meldė būtent to mirusio asmens, kurį palaimintuoju ketina skelbti.

Ir gali būti pateikta dešimtys atvejų, bet tikru bus pripažintas tik tas, kuris turės kategoriškas medikų diagnozes ir pripažinimą, kad toks pasveikimas, kuris įvyko, yra nepaprastas – nepaaiškinamas medicininėmis taisyklėmis. O jei, pavyzdžiui, yra, kad nuo kokios nors ligos pasveiksta savaime bent 1 proc., nesvarbu, kokio rimtumo liga ir kiek atkakliai meldėsi tikintysis, šis atvejis nesiskaito. Tai tokios griežtos taisyklės.

Ką tikrai įtikėjau per šį dalyką: kad Dievo išgydymai vyksta ir kad egzistuoja stigmos, nes už šio fenomeno tyrimus mano profesorius irgi turėjęs atsakomybių. Stigmos – tai Kristaus kančios žaizdos, kurios atsiveria tikinčiam žmogui. Jei kas nematę ir negirdėję, galima pažiūrėti filmą apie Tėvą Pijų, ten viską parodys. Jo atvejį kaip tik profesorius ir nagrinėjo išsamiausiai, o taip pat rodė daug netikrų stigmų, kurios fiziškai atrodo taip pat, tačiau atsiranda dėl psichikos sutrikimų, kai žmogus ypač linkęs į religingumą.

Bet šį kartą apie gydymą. Įtikėjus, kad Dievas gydo, suvokiau, kad buvau netikėjimo nuodėmėje. Mat aš jį savo galvoje buvau labai apribojusi ir leidusi jam gydyti tik per medikus ar kitais natūraliais būdais, bet tik ne antgamtiniais.

Patikėjus, kad Dievas gydo ir laisvai naudojasi visagalybe kur tik nori ir kaip tik nori, žinau, kad Jis nori taip pat ir nepažeisti žmogaus laisvės. Ir nieko nedarys tam, kuris nenori Juo tikėti arba kuris pats nenuėjo jam skirto tikėjimo ar pasistengimo kelio.

Juk žymiai daugiau žmonių pažįstu, kurie meldėsi išgydymo ir nepasveiko – mirė. Mirė maži vaikeliai, paaugliai, jaunuoliai, mamos, pagimdžiusios vaikus ir neišgimdžiusius, jauni tėvai... Visi tie žmonės, kurie, mano manymu, privalėjo būti išgydyti, kurių labai reikia jų artimiesiems, kurie turi sukurti tiek daug gėrio ir grožio... O štai jie arba liko neįgalūs, arba buvo pašaukti įžengti pro mirties vartus į amžinąjį gyvenimą.

Pirmiausia artinamės dėkodami

Mums niekas nepaaiškins, kodėl taip atsitiko ir jie nepasveiko. Ir galbūt mums bus leista suprasti, kai nukeliausime ten pat, kur ir jie yra. Ne tai svarbiausia, kai patikėjau, kad Jėzus gydo. Aš ir pati buvau išgydyta nuo dvasinio aklumo, tarsi atsivėrė matymas, kaip Dievas veikia kiekvieną mano gyvenimo dieną, kaip aš Jį galiu sutikti ir koks nuostabus dalykas, kad visada į Jį galiu kreiptis, prašydama išgydymo, palaiminimo, pagalbos, jėgos – visko. Ir žinau, kad Dievas yra čia su mumis ir veikia, kaip Jam patinka. Todėl gali mane apsaugoti arba ne, gali išklausyti malda arba ne, gali viską. Ir man dėl to smagu gyventi kiekvieną dieną, nes tikiuosi visokių Jo dovanų.

Todėl jei meldžiamės, kad Dievas išgydytų, duotų sutuoktinį, bendruomenę, pakeistų vaiką ar dovanotų namus, pirmiausia artinamės prie Jo, dėkodami už gausias dovanas, kurias mums teikia kasdien. Tai pat atsiprašome už tai, kad pritrūko ištikimybės, vykdant Jo valią ir laikantis meilės įsakymo. Jam galime išsakyti visus savo troškimus, prašymus su pasitikėjimu, kad Dievas pasielgs, kaip man ar žmogui, už kurį meldžiuosi, yra geriausia kelyje į išganymą. Ir gale visuomet priduriame „Tėve mūsų“ maldą, nes ten pasakome, kad svarbiausia, jog Dievo vardas būtų šventas, Jo karalystė ir valia ateitų.

Iš tų įdomių dalykų, kai žmonės turi dovaną pasikalbėti su Dievu, yra toks pasakojimas, kad, meldžiantis už vieną ligonį, Dievas atsako: jis sirgdamas eina daug sparčiau atsivertimo keliu, jau pripažino savo gyvenimo nuodėmes, ėmė atgailauti už jas, pats visiems atleido, todėl liga pasitarnauja to žmogaus išganymui nei greitas pasveikimas.

Čia ne apie kiekvieną ligonį, o apie konkretų vieną atvejį. Nes, kaip matome Evangelijoje, Jėzus gydo visus, kurie prie jo su tikėjimu artinasi. Tad ir mes kiekvienas su tikėjimu galime melstis už visus ligonius, kad pasveiktų, o jei numiršta – kad Viešpats priimtų į savo puotą.

Bet dar yra paprotys melstis ir šventos mirties: tai yra, kad mirties valandą žmogus būtų visiškai susitaikęs su Dievu. Aš jau seniai sau to meldžiu. Ne todėl, kad manau, jog greit mirsiu (kas gali būti), bet todėl, kad daug darbo man tą šventą mirtį suorganizuoti, todėl užsakymą siunčiu iš anksto ir pasitikiu.